infa.lt

nuotrauka: sportadictos.com

Jei sėdite ir skaitote šį tekstą, vienas iš penkių įkvėpimų skirtas jūsų smegenims. Kitas – kepenims. Dar kitas – skirtas raumenims, o likę du – visoms kitoms kūno funkcijoms, rašo Daniel Lieberman portale „Big Think”.

Tačiau net ir atsižvelgiant į tai, jūsų organizmas sunaudoja nemažai kalorijų vien tam, kad egzistuotų. Mano kūnas išeikvoja 300, 400, gal net 500 kalorijų vien tam, kad veiktų smegenys.

Mano raumenims – net jei nieko nedarau raumenimis – nuolat reikia energijos. Mano žarnynui, inkstams, kepenims ir širdžiai taip pat nuolat reikia energijos. Visi šie organizmo procesai naudoja daug energijos.

Mūsų gyvenimas reikalauja daug energijos. Mūsų kūnai naudoja daug energijos: vidutinis žmogus kasdien išeikvoja apie 1300, 1400, 1500 ar 1600 kalorijų būtiniausiems procesams užtikrinti, net jei nieko daugiau neveikia.

Yra daug būdų, kaip apskaičiuoti, kiek žmogus yra fiziškai aktyvus. Lengviausia tai padaryti naudojant fizinio aktyvumo lygio skalę. Tai santykis tarp energijos, kurią iš viso išeikvojate per dieną, ir energijos, reikalingos pagrindinėms organizmo funkcijoms atlikti.

Jei gulite ligoninėje, nesikeliate iš lovos ir retkarčiais perjungiate kanalus televizoriaus nuotolinio valdymo pulteliu, jūsų fizinio aktyvumo lygis bus 1,2.

Jei esate dviratininkas, dalyvaujantis „Tour de France” lenktynėse, jūsų koeficientas bus didesnis nei 3. Jei esate paprastas biuro darbuotojas, jūsų koeficientas yra maždaug 1,6.

Taigi šis koeficientas padeda palyginti žmones tarpusavyje, taip pat palyginti skirtingas gyvūnų rūšis, nes jis yra standartizuotas pagal kūno dydį, o kūno dydis savo ruožtu lemia bazinę medžiagų apykaitą.

Bazinė medžiagų apykaita (metabolizmas)yra labai svarbus rodiklis, nes padeda suprasti, kiek energijos išeikvojate pagrindinėms organizmo funkcijoms atlikti. Pasirodo, kad, tarkime, statistinis vyras apie du trečdalius savo energijos sunaudoja pagrindinėms kūno funkcijoms atlikti. Tai reiškia, kad jis išeikvoja 1600 kalorijų vien tam, kad pratęstų savo egzistenciją.

Tai, kad jūsų kūnai vartoja labai daug energijos, padeda paaiškinti, kodėl mes linkę vengti nereikalingo fizinio aktyvumo. Dar visai neseniai energijos kiekis buvo ribotas.

Ne taip seniai neturėjome „7-Eleven” parduotuvių, „Dunkin’ Donuts”, „Whole Foods”, ir visų tų vietų, į kurias taip mėgstate eiti pirkti maisto.

Praeityje, jei norėdavote valgyti, turėdavote pirmiausia gauti maisto. Reikėjo arba sumedžioti gyvūną, arba surinkti, arba iškasti ką nors iš žemės, kuo galėtumėte pasisotinti.

Ir energijos kiekis buvo ribotas. Kai energijos kiekis ribotas, reikia kažką paaukoti, tiesa? Anksčiau į fizinį aktyvumą žvelgėme per elitinio sporto prizmę – greičiausi, stipriausi, vikriausi. Ir tai puiku!

Tai labai įdomu stebėti. Bet būtent taip ir yra. Tai tik spektaklis, pramoga. Tai, ką sugeba greičiausi pasaulio bėgikai ar geriausi krepšininkai, neturi nieko bendra su tuo, ką sugebame mes, paprasti žmonės.

Todėl dėl profesionalaus sporto įtakos turime, sakytume, šiek tiek iškreiptą „normos” vaizdą, nes priešais save matome kraštutinumus – geriausius iš geriausių.

Tai žmonės, kurie visą gyvenimą mokėsi puikiai atlikti vieną dalyką, tačiau didžioji dalis gyventojų gyvena kitaip.

Dauguma žmonių tiesiog bando rasti būdą, kaip įtraukti fizinius pratimus į savo kasdienybę.

Manau, kad žmonės dažnai pamiršta vieną svarbų dalyką: jei gyvenate fiziškai neaktyvų gyvenimo būdą, bet vis tiek stengiatės jį padaryti aktyvesnį, net ir minimali mankšta yra geriau nei nieko.

Jums nereikia bėgti maratonų. Jums nereikia padaryti 100 atsispaudimų. Jums net nereikia laikytis rekomendacijos „150 minučių fizinio aktyvumo per savaitę”. Net pusvalandis per savaitę yra geriau nei nieko.

Tobulos dozės nėra. Nėra tobulos fizinės veiklos rūšies. Ir manau, kad paaiškinus tai žmonėms, – tas padės jiems atsikratyti nereikalingo streso.