infa.lt

Ar mums reikia Tiesos?

Primityviai paprastas klausimas, į kurį absoliuti dauguma žmonių atsakys – Taip.

Atrodytų paradoksas, tačiau pasakius tiesą (kaip ją matai) apie atsakiusį teigiamai į šį klausimą gali beveik užtikrintai prarasti draugą arba pažįstamą.

Tiesa visiems reikalinga apie kažką kitą, siekiant pasmerkti – valdžią, parsidavusius politikus, neįtinkančius įstatymus, neteisybę savo atžvilgiu ir t.t. ir pan.

Tad atsakymas į klausimą ar mums reikia Tiesos, turbūt turėtų būti toks: „reikia, bet tik tokios, kuri paremtų mūsų įsitikinimus ir pasmerktų mūsų priešus“.

Žinoma, niekas neprisipažins to atvirai, greičiausiai sakys, kad „man tiesa padėtų kovoti su mano ydomis arba netinkamais įpročiais ir apskritai tapti geresniam“.

Bet pabandykite tokiam pasakyti, kad „tavo kreivi dantys gadina visą teigiamą įspūdį, kurį daro išlavinti oratoriniai gebėjimai ir tau derėtų mažiau juoktis pilna burna, nes dėmesys krypsta į dantis, o ne į tai, ką tu kalbi“.

Kitą kartą jis apsimestų jūsų nepastebėjęs ar pereitų į kitą gatvės pusę, kad tik nereikėtų sveikintis.

Žinoma, pasakytų psichologijoje pasikaustęs žmogus, tą patį dalyką galima pasakyti kitaip, kad žmogaus neįžeist.

Galima, bet būtent tiesus žodis padaro tai, ko, galbūt, nepadarytų švelnios užuominos – nors jūsų buvęs pažįstamas su jumis nesisveikintų – jūsų padaryta pastaba išeitų jam į gerą – jis pradėtų kontroliuoti savo mimiką arba/ir pradėtų tiesintis dantis.

Kur link lenkiu?

Tiesa apie mus pačius mums patiems duos kur kas daugiau naudos, nei tai, ką mes ir taip žinome apie valdančiuosius ir visas negeroves, kurių gal pilnai nežinome, bet įtariame.

O dabar paprasta tiesa:

Mes nesame pasiruošę išsirinkti savo valdžią, nes vargu ar turime bendrus visiems moralinius kriterijus, kurių šventai laikytumės patys, be kompromisų. Bent 10 bendrų visiems.

Todėl mūsų išrenkama valdžia, bent jau artimiausioje perspektyvoje, atėjus laikui mus išduos arba iškart, kaip Šimonytė, pasakys, na žinote ką ji pasakė „po 4 metų“.

Galbūt, jei mums pasiseks, į valdžią ateis „vertybiniai” valstiečiai, prakišę „Ignitis”, įvedę „Vaiko teisių” įstatymą bei „Elektros rinkos liberalizaciją” ir daug kitų, nekalbant apie „plandemiją” dalykų.

Jei mums nepasiseks, į valdžią ateis socialdemokratai, atvirai pasisakantys apie LGBT teises ir kitus su tuo susijusius dalykus. Iš ko kilusi ši partija – nepasakosiu, informacijos pilna Vikipedijoje ir kitur.

Nesant bendrų vertybių, kylančių iš bendros vizijos (apie tai rašiau čia), bendrų moralinių kriterijų, vargu ar įmanomi bendrai visiems priimtini sprendimai ir/ar kandidatai.

Ir tas visuomenės susiskaldymas yra tik šio vizijos nebuvimo pasekmė, o ne priežastis. Nes vienu esminiu ir visiems rūpimu klausimu gali egzistuoti keletas vertybinių pozicijų, dėl kurių kalamasi viešojoje erdvėje.

Tad pyktis dėl kandidatų beprasmiška – nė vienas, net jei į antrą turą išeitų abu nuo opozicijos, nepatenkins visos bendrai visuomenės lūkesčių ir taikos į ją neatneš.

Nes kiekvienai visuomenės grupei reikia savos tiesos įtvirtinimo.

Ir kuo daugiau tarp mūsų atsiras vertybinių skirtumų apie būtinus sprendimus Lietuvos vystymuisi, tuo mažiau galimybių ir gebėjimų turėsime renkant ateities kandidatus ar partijas.

Tiesa nemaloni, bet yra ir pozityvių dalykų, kuriuos galime įgyvendinti kiekvienas be didelės prievartos prieš save – pradėkime nuo pakantumo kito nuomonei ir nesivelkime į ginčus kartą išsakę savąją. Tiesiog padėkime tašką. Tai būtų pirmas žingsnis į diskusiją, o ne į begalinius ginčus ir barnius bei pjautynes tarpusavyje.

Tiesiog pabandykime.