infa.lt

Lietuvoje kilo platūs visuomenės debatai, kuomet vaikų psichiatras (buvęs Seimo narys nuo TS-LKD partijos) Linas Slušnys atsisakė bendrauti rusų kalba su gilioje krizėje atsidūrusiu, autizmo spektro sutrikimą turinčiu našlaičiu. Vienintelė šio incidento pasekmė galėjo likti tik individualus moralinis pasirinkimas, tačiau paties L. Slušnio reakcija į kilusį pasipiktinimą apnuogino gilesnį fenomeną.

Užuot prisiėmęs profesinę atsakomybę už krizinėje situacijoje atsidūrusį vaiką, gydytojas pasirinko klasikinę manipuliaciją ir savęs pateisinimą: viešai pareiškė iš principo nebekalbantis rusiškai, Vaiko teisių tarnybos atstoves išvadino „Rusijos kolaborantėmis“, o kritiką nurašė oponentų tautybei.

Šis bandymas asmeninį empatijos deficitą užmaskuoti „pilietine pozicija“ ir perlieti kaltę kitiems yra tiesioginis rezultatas sistemos, kuri dešimtmečiais formavo dvasinės pagalbos specialistų mąstymą.

Kai gydytojas pacientą pradeda matyti ne per jo individualios kančios, o per griežtai apibrėžtų socialinių, politinių ar biurokratinių taisyklių prizmę, gyvą pagalbą pakeičia technokratiniai algoritmai bei ideologinės instrukcijos. Kad suprastume, kaip šis elgsenos modelis tapo norma, reikia pažvelgti į šiuolaikinės psichologijos bei psichiatrijos evoliuciją.

Visi šie istoriniai bei moksliniai faktai yra viešai prieinami ir lengvai patikrinami.

1999 m. Dunningo ir Krugerio tyrimas, atliktas su Kornelio universiteto studentais, įrodė, kad mažiausiai kompetencijos turintys asmenys yra linkę labiausiai pasitikėti savimi. Jie užsilipa ant vadinamojo „Kvailių kalno“ (Mount Stupid), nes neturi pakankamai kompetencijos įvertinti savo pačių žinių ribotumą.

Ši universali būsena tampa idealia terpe manipuliacijai. Kai akademinis pasaulis žmogų suprogramuoja siauram, segmentuotam suvokimui, jis nebegeba matyti visumos. Toks specialistas nebeieško objektyvios tiesos, o remiasi išoriniais autoritetais ir instrukcijomis, kurios padeda jam struktūrizuoti vidinį chaosą, neišvengiamai atsirandantį būnant tik mechaniniu sistemos sraigteliu.

Šios problemos šaknys siekia pačias industrijos ištakas. Šiuolaikinės psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas vėlesniuose istoriniuose tyrimuose buvo demaskuotas dėl sistemingo faktų klastojimo. Jo garsieji klinikiniai atvejai, ilgai pristatomi kaip mokslo triumfas, realybėje buvo nebaigti arba nesėkmingi: pacientai likdavo priklausomi nuo morfijaus arba dešimtmečiais kankinosi neurozėse, kol bendruomenė slapta mokėjo jiems už tylėjimą.

Vėliau prancūzų psichiatras Jacques’as Lacanas šį modelį pavertė dar labiau nenuspėjamu, įvesdamas kelių minučių seansus, kurie laikė pacientus nuolatinėje emocinėje priklausomybėje nuo „Mokytojo“. Tai buvo uždaras loginis ratas: jei sutinki su analitiku – jis teisus; jei nesutinki – tai tavo „pasąmoninis pasipriešinimas“, kuris vėlgi įrodo jo tiesą.

Toks mąstymas, kurio pėdsakus šiandien matome ir L. Slušnio gynybinėje reakcijoje („visi aplinkui meluoja, tik aš elgiausi teisingai“), paverčia bet kokią išorinę kritiką ligos ar priešiškumo simptomu.

Kai šios spekuliacinės pasakos prarado autoritetą, industrija atliko posūkį – biologizavo dvasinę kančią. Visuomenei buvo įpiršta „cheminių medžiagų disbalanso smegenyse“ teorija, o iš ekranų pradėtas transliuoti primityvus naratyvas: depresija – tai serotonino trūkumas, o tingumas ar ADHD – dopamino deficitas.

Tačiau 2022 m. žurnale „Molecular Psychiatry“ publikuota garsi Londono universiteto koledžo (UCL) sisteminė apžvalga galutinai įrodė: nėra jokio tiesioginio ryšio tarp serotonino kiekio ir depresijos. Smegenų chemija yra per daug sudėtinga, kad ją būtų galima redukuoti į „tepalo trūkumą automobilyje“.

Marketinginė dopamino trūkumo teorija subliuško, tačiau vaistų pramonė ir toliau veikia ne taisydama realų gedimą, o tiesiog dirbtinai sukeldama neurologinį sąstingį ar euforiją, sukuriant sunkią priklausomybę.

Šis cheminis naratyvas paruošė dirvą dar pavojingesniam etapui – technokratinei elgesio kontrolei per psichiatrijos vadovo (DSM-5) kriterijų plėtrą. Normalios žmogaus būsenos – gedulas po netekties, vaikų nepaklusnumas ar tiesiog drovumas – paverčiamos klinikinėmis diagnozėmis, kurias globalios organizacijos įtraukia į savo politines gaires.

Algoritmas veikia dvejopai:

• Atsakomybės privatizavimas: jei darbuotojas patiria perdegimą dėl korporacijos spaudimo, dogma teigia: „Kalta ne sistema, o tavo dopamino reguliavimas“.
• Elgesio modifikavimas: užuot keitusi destruktyvias socialines sąlygas, valstybė per programėles bei skaitmeninius algoritmus modifikuoja piliečio elgesį, kad jis išliktų paklusniu, vaistais suvaldytu sraigteliu, nebekeliančiu jokių egzistencinių klausimų.

Žvelgiant filosofiškai, psichiatrų bendruomenė elgiasi kaip senovės Graikijos sofistai, kuriuos Sokratas triuškino savo dialoguose. Sofistams tiesa nebuvo objektyvios realybės pažinimas; tiesa buvo tai, ką galima retoriškai gražiai, įtikinamai ir sau naudingai paaiškinti.

Įdomu tai, kad būtent dėl savo bekompromisio tiesos ir moralinės atsakomybės ieškojimo antikos chaose, ankstyvosios Bažnyčios teologai, tokie kaip šv. Justinas Kankinys, Sokratą atvirai vadino „krikščioniu iki Kristaus“. Jis buvo tas, kuris liudijo objektyvią dorybę prieš reliatyvistinį sofizmą.

Šiandien dvasinės sveikatos pramonėje naudojamas žodynas („trauma“, „gaslighting“, „dopamino detoksas“) dažniau primena minėtuosius sofistus – jis atlieka tą pačią funkciją, kurdamas patogius pasakojimus, nuimančius moralinę atsakomybę nuo paties specialisto ar paciento.

Užsilipę ant to paties „Kvailių kalno“, jie išskaido žmogaus psichiką į atskiras dvasines autonomijas, lyg pagonys, dalijantys pasaulį Olimpo dievams. Pyktis, baimė ar profesinių pareigų neatlikimas nebėra moralinio pasirinkimo sritis. Tai tampa „pasąmoniniais demonais“ arba „molekulėmis“ (serotoninu, dopaminu), kuriems reikia atnašauti pinigines aukas.

Žmogus perleidžia savo valią diagnozei ar išorinėms aplinkybėms, o šis begalinis „traumų pradirbinėjimas“ veikia kaip sekuliarizuotas ritualas, verčiantis asmenį infantiliu vergu, nešančiu emocines ir finansines aukas savo naujiesiems dvasininkams.

P. S.

Sokratas mokė: „Pažink save“ (per tiesą, dorybę ir asmeninę atsakomybę). Moderni dogmatizuota pramonė sako: „Pateisink save“ (per sofistinę retoriką, neuromitus bei amžiną aukos statusą). Tai ir yra didysis mūsų laikmečio klystkelis.

Vis dėlto, šiandien atsiveria aiškus langas ir pačiai psichiatrijos bei psichologijos bendruomenei pasveikti nuo šios neopagoniskos dogmatiškos esmės. Pasaulyje vis stipriau įsitvirtina Kognityvinė elgesio terapija (CBT) bei kitos įrodymais grįstos psichoterapijos kryptys, kurios demonstruoja fundamentalų kontrastą tarp senosios ir naujosios mokyklos:

– Nuo pasyvios aukos prie aktyvaus veikėjo: Senoji, freudiškoji mokykla vertino žmogų kaip pasyvų savo pasąmonės ar smegenų chemijos įkaitą, kuris turi amžinai „analizuoti praeities traumas“ ir pateisinti savo dabartinį neveiksnumą. Naujoji CBT mokykla akcentuoja, kad žmogus nėra savo praeities auka – jis turi galią čia ir dabar keisti savo disfunkcinius mąstymo modelius bei elgesį.

– Nuo manipuliacinės retorikos prie objektyvių įrankių: Užuot skandinusi pacientą spekuliatyviose, nepatikrinamose teorijose, įrodymais grįsta terapija suteikia konkrečius, moksliškai patvirtintus įrankius. Čia nelieka vietos sofistiniam „aš visada teisus“ ratui – terapijos sėkmė matuojama realiais, išmatuojamais paciento gyvenimo kokybės ir elgesio pokyčiais.

– Atsakomybės sugrąžinimas: Naujoji mokykla ne išskaido žmogų į neurotransmiterių deficitus, o vertina jį kaip vientisą, mąstančią ir atsakingą asmenybę. Ji nemoko „pateisinti savęs“ – ji moko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, emocijų reguliavimą ir santykį su aplinkiniais.

Šis tektoninis poslinkis psichoterapijoje įrodo, kad mokslo bendruomenė gali apsivalyti nuo ideologinių bei dogminių apnašų. Sugrįžimas prie įrodymais grįstų metodų yra vienintelis kelias, leisiantis dvasinės sveikatos specialistams vėl tapti tais, kas padeda žmogui atrasti vidinę stiprybę bei laisvę, užuot patiems pasiklydus savo pačių sukurtose retorinėse manipuliacijose.

Todėl ir senosios mokyklos atstovui Linui Slušniui yra puiki proga ištrūkti iš destruktyvią sektą primenančios pseudomokslinės realybes į tikrą, šiuolaikiniu mokslu pagrįstą veiklą.

Su broliška meile ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka