infa.lt

Foto: © INFA.LT

Aš juk nieko blogo nedarau. Aš tikrai nieko blogo nedarau. Ir niekam nieko blogo nelinkiu. Tiesiog noriu ramiai gyventi. Argi tai nusikaltimas?

Visą gyvenimą dirbau, mokėjau mokesčius, auginau vaikus. Niekam neskolingas, nieko neprašau. Man nedaug tereikia. Kad būtų šilta, kad parduotuvėje visko būtų, kad vaikai turėtų darbus. Kad rytais galėčiau ramiai išgerti kavos, o vakarais užmigti. Ir kad manęs niekas neliestų.

Žinoma, ne viskas gerai. Aš ne kvailas, matau, kas vyksta. Bet kada viskas buvo gerai? Prie anos valdžios buvo geriau? Irgi buvo visko. O tie, kurie dabar šaukia, patys ką padarė, kai galėjo?

Be to, reikia žiūrėti plačiau. Valstybė negali gyventi be tvarkos. Jeigu kiekvienas pradės kalbėti ką nori, daryti ką nori, kur mes nueisim? Laisvė irgi turi turėti ribas. Ypač dabar, kai tokie laikai.

Aš, aišku, nepritariu, kad žmones atleidžia iš darbo už nuomonę. Bet gal nereikėjo taip viešai reikštis? Juk žinojo, kuo rizikuoja. Suaugę žmonės. Niekas už liežuvio netraukė.

Ir tas atseit publicistas. Gal ir neblogas žmogus, anksčiau paskaitydavau, dabar išsidrauginau, kad kas nepamatytų. Bet kam jam reikėjo taip užsispirti? Dabar sako, kad jį nutildė. O gal pats prisiprašė? Juk galima buvo švelniau. Protingiau. Ne viską iš karto. Ne taip tiesiai.

Tiesa turi būti sakoma atsakingai. Aš irgi daug ką žinau. Jeigu pradėčiau pasakoti, kas dedasi, tai oho. Bet aš tyliu. Ne todėl, kad bijau. Tiesiog suprantu, kad nuo mano kalbų niekas nepasikeis.

O šeima nukentėti gali. Štai kaimynas pasirašė kažkokį kreipimąsi. Dabar jo sūnui darbe nemalonumai. Žinoma, negražu, kad taip atsitiko. Bet reikėjo pagalvoti apie sūnų. Apie žmoną. Apie visus. Negi jo asmeninė tiesa svarbesnė už artimųjų gyvenimus?

Aš taip negalėčiau. Man šeima svarbiau. Kartais pagalvoju, kad tie drąsuoliai iš tikrųjų labai savanaudiški. Jie nori būti teisūs, nori būti didvyriai, o kiti paskui turi kentėti. Ir dar tikisi, kad mes juos palaikysim. Kodėl turėčiau?

Aš jų neprašiau už mane kovoti. Niekas jų neprašė. Aš pats galiu nuspręsti, kas man gerai. Ir nereikia man aiškinti apie sąžinę. Mano sąžinė švari.

Tiesa, kai tą moterį išvedė iš salės, buvo nemalonu. Ji juk nieko tokio nepadarė, tik paklausė. Galėjo atsakyti. Kam reikėjo visiems matant? Bet paskui paaiškėjo, kad ji jau anksčiau buvo prisidariusi problemų. Kažkokiuose susirinkimuose dalyvavo. Vadinasi, ne šiaip sau.

Visada yra kažkokia priežastis. Ir apskritai, iš kur man žinoti, kas ten iš tikrųjų buvo? Vieni sako viena, kiti kita. Dabar niekuo negali tikėti. Geriausia nesigilinti. Nes pradedi gilintis ir gyvenimas praeina.

Anksčiau dar ginčydavausi. Su draugais, su bendradarbiais. Dabar nebe. Kam gadinti santykius? Susitinkam, išgeriam, pakalbam apie orą, apie vaikus. Visi supranta, kad kai kurių temų geriau neliesti. Ir labai gerai. Tik kažkodėl pastaruoju metu vis rečiau susitinkam.

Vakar vėl mačiau tą žmogų ekrane. Tą, kurio niekaip nenutildo. Kalbėjo apie baimę, apie tylėjimą, apie tai, kad mes visi atsakingi. Mes visi. Štai šito aš labiausiai nemėgstu. Kodėl jis mane kaltina? Ką aš jam padariau? Aš jo neskundžiau, niekur nerašiau, prieš jį nebalsavau.

Net kai visi jį puolė, aš tylėjau. Galėjau ir prisidėti, bet neprisidėjau. Ir tai jam dar negana? Nori, kad išeičiau į gatvę? Kad pasirašyčiau? Kad rizikuočiau savo gyvenimu dėl jo principų? Lengva jam kalbėti. Tokie žmonės iš to gyvena. Jiems reikia kovos. Be jos jie niekas. O mums reikia gyventi.

Man jau bloga nuo jų amžino nepasitenkinimo. Nuo tų veidų, nuo tų kalbų, nuo nuolatinio priminimo, kad kažkas negerai. Įsijungi televizorių pailsėti, o ten vėl jie. Atidarai telefoną – vėl. Net sekmadienį nepalieka ramybėje. Ir svarbiausia, jie viską sugadina.

Jau beveik buvau pripratęs. Nebegalvojau apie tuos atleistus žmones, apie uždarytą laikraštį, apie tai, kad dabar reikia atsargiau kalbėti. Gyvenimas juk tęsiasi. Saulė teka, parduotuvės dirba, vaikai eina į mokyklą. Žmogus prie visko pripranta, jeigu jam netrukdo.

O jie trukdo. Vis išlenda, vis primena. Lyg specialiai nenorėtų leisti mums normaliai gyventi. Jeigu patys negali susitaikyti, tai bent kitiems netrukdytų. Gal todėl juos ir reikia sustabdyti.

Ne, aš ne už smurtą. Jokiu būdu. Bet valstybė turi teisę gintis nuo tų, kurie nuolat kelia sumaištį. Juk yra įstatymai. Jeigu žmogus jų nesilaiko, turi atsakyti. Kitaip kiekvienas pradės vaizduoti didvyrį. Galų gale, jeigu jie tokie nepatenkinti, tegul išvažiuoja. Nors ir išvažiavę turbūt nenutiltų.

Kartais pagaunu save besidžiaugiantį, kai kuriam nors iš jų nutinka kas nors bloga. Ne dėl to, kad linkėčiau blogo. Tiesiog atsiranda toks palengvėjimas. Pagaliau. Gal dabar supras. Gal dabar nutils. Gal pagaliau viskas nurims. Ir man nebereikės apie tai galvoti.

Neseniai sutikau seną pažįstamą. Kadaise daug kalbėdavomės. Dabar jis beveik su niekuo nebendrauja. Paklausiau, kaip gyvena. Pasakė, kad blogai. – O ko tu nori? – atsakiau. – Pats pasirinkai. Jis ilgai žiūrėjo į mane. Paskui paklausė: – O tu? Nesupratau. – Ką aš? – Tu ką pasirinkai?

Nieko neatsakiau. Ir nereikėjo. Su tokiais žmonėmis neįmanoma kalbėtis. Jie visada nori, kad teisintumeisi. Grįžęs namo ilgai negalėjau užmigti. Ne dėl jo klausimo. Tiesiog buvau pavargęs. Dabar visi pavargę. Laikai nervingi. Reikia saugoti sveikatą.

Ryte atsikėliau, nusiprausiau, išsiviriau kavos. Už lango lijo. Žmona dar miegojo. Virtuvėje buvo šilta ir tylu. Įjungiau radiją, bet ten vėl kažką kalbėjo apie sulaikytus žmones. Išjungiau. Ir pasidarė gera. Pagaliau tyla.

Tik kažkodėl vis prisimindavau tą klausimą. O tu ką pasirinkai? Nieko aš nepasirinkau. Aš tik noriu ramiai gyventi. Ir jeigu dėl to reikia, kad kai kurie žmonės pagaliau užsičiauptų, tai negi aš kaltas? Juk ne aš juos tildau.

Aš tik džiaugiuosi, kai jie nutyla. Ir dabar, kai pagalvoju, gal net gerai, kad juos išveža. Nežinau kur. Ir nenoriu žinoti. Svarbu, kad pagaliau būtų ramybė. Nes žmogus turi teisę į ramybę.

Aš nieko blogo nedarau. Tik kartais pagalvoju, kad būtų daug geriau, jeigu jų iš viso nebūtų. Tada jau tikrai galėčiau ramiai gyventi. Na gerai, išjungiu teliką. Aš niekam nieko blogo nedarau. Ryt į darbą.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.