infa.lt

Jungtinių Tautų (JT) paskelbtoje naujausioje maisto saugumo ataskaitoje perspėjama, kad kylančios energijos išteklių ir trąšų kainos vėl skatina tiesioginį maisto brangimą visame pasaulyje.

Šis brangimas kėsinasi nusmukdyti sveiką mitybą iki daugybei gyventojų nebeįperkamo lygio bei gresia sustabdyti pažangą kovojant su badu, rašo „Euronews“ leidinys.

Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo (IFAD) vadovas Alvaro Lario pabrėžė, kad didžiausi maisto, kuro ir trąšų brangimo varikliai yra vykstantys kariniai konfliktai, tokie kaip Rusijos invazija į Ukrainą, karas Irane, sutrikdymai energetikos rinkose bei laivyboje (įskaitant sumaištį Hormuzo sąsiauryje).

Jei šie sukrėtimai užsitęs, papildomai nuo 9 iki 18 mln. žmonių gali susidurti su bado grėsme.

Pagrindiniai ataskaitos akcentai ir skaičiai

Pagrindiniai ataskaitos akcentai ir skaičiai:

• Mitybos kainų šuolis: Vidutinė sveikos mitybos kaina pasaulyje vienam žmogui per dieną šoktelėjo nuo 3,44 JAV dolerio (apie 3,02 euro) 2021 m. iki 4,28 JAV dolerio (apie 3,75 euro). Brangiausiai sveikas maistas kainuoja Lotynų Amerikoje bei Karibuose.
• Brangiausi produktai: Labiausiai prie maisto krepšelio brangimo prisideda gyvūninės kilmės produktai (mėsos produktai), daržovės ir vaisiai.
• Logistikos našta: Perdirbimas, logistika ir didmeninė prekyba sudaro net 40% visos maisto kainos galutiniam vartotojui. Šie sektoriai yra itin jautrūs kuro brangimui ir tiekimo grandinių sutrikimams.
• Neįperkamumas: Nors maisto pagaminama pakankamai, maždaug trečdalis pasaulio gyventojų neišgali įsigyti sveiko maisto, o žemo pragyvenimo lygio šalyse šis skaičius siekia net 77 proc.
• Afrikos iššūkis: Afrika pirmą kartą aplenkė Aziją pagal badaujančiųjų skaičių. Prognozuojama, kad iki 2030 m. šiame žemyne gyvens beveik 60% visų pasaulio nepriteklių kentuojančių žmonių. Šiuo metu Afrika kasmet importuoja maisto už beveik 100 mlrd. JAV dolerių (87,7 mlrd. eurų).

Ataskaitoje pabrėžiama, kad norint suvaldyti maisto kainų augimą, būtinos investicijos į vietos gamybą, drėkinimo sistemas, infrastruktūrą bei prisitaikymą prie klimato kaitos sukeltų potvynių bei sausrų, o ne tik vėluojanti reakcija į jau kilusias krizes.

Tai tikras ekonominis ir visuomenės sveikatos paradoksas: nors neperdirbti ir švieži produktai (daržovės, vaisiai, gyvūninės kilmės maistas) nereikalauja sudėtingos gamybos pramonės, jiems būtina itin greita, brangi ir jautri logistika – šaldymo grandinės, trumpas galiojimo laikas ir speciali priežiūra.

Perdirbtas ir itin perdirbtas maistas gamyklose pritaikomas ilgam saugojimui ir pigesniam transportavimui, todėl rinkoje tampa kur kas pigesne (bet sveikatai žalingesne) alternatyva.

Būtent dėl šios priežasties sveika mityba pasaulyje tampa prabanga, o pigiausias pasirinkimas dažnai būna mažiausiai vertingas.