infa.lt

Vaizdo įrašo kadras

Daugelį metų futbolo apžvalgininkai ir gerbėjai vadino „prieštaraujančiu fizikos dėsniams“ įvartį, kurį Brazilijos futbolo legenda Robertas Carlosas (Roberto Carlos) 1997 m. įmušė į Prancūzijos rinktinės vartus.

Atlikdamas baudos smūgį iš maždaug 35 metrų atstumo, futbolininkas spyrė kamuolį taip, kad šis skriedamas ore pro šalį nuo vartų staiga pasuko į šoną, palikdamas vartininką Fabieną Barthezą stovėti vietoje.

Tai atrodė neįmanoma ir nepaaiškinama, ir, nors vaizdo įrašas buvo peržiūrėtas milijonus kartų niekas atsakymo nerado.

Tačiau Paryžiaus politechnikos mokyklos (École Polytechnique) fizikai įrodė, kad šis smūgis nebuvo atsitiktinumas.

Mokslininkų komanda, vadovaujama Christophe’o Clanet ir Davido Quéré, atliko išsamų tyrimą ir jo rezultatus paskelbė žurnale „New Journal of Physics“. Tyrėjai išvedė matematinę lygtį, kuri tiksliai aprašo neįprastą kamuolio skrydžio trajektoriją.

Eksperimentai vandenyje ir „sraigės kiauto“ trajektorija

Siekdami supaprastinti problemą ir eliminuoti oro turbulencijos bei gravitacijos poveikį, prancūzų mokslininkai atliko eksperimentus su besisukančiais plastikiniais rutuliais vandenyje.

Tyrimas atskleidė, kad stipriai besisukančio sferinio objekto grynasis kelias erdvėje yra ne paprasta lanko formos kreivė, o spiralė.

Dr. Ch. Clanet šią skrydžio trajektoriją apibūdino kaip „sraigės kiauto formos“ kreivę, kurios išlinkimas didėja kamuoliui tolstant. Tai reiškia, kad skrydžio pabaigoje posūkis tampa daug staigesnis, todėl vartininkui ir žiūrovams susidaro įspūdis, jog kamuolys trajektoriją pakeitė paskutinę akimirką.

Trys idealios sąlygos

Fizikų teigimu, tam, kad šis reiškinys, dar vadinamas Magnus efektu, suveiktų pilnu pajėgumu ir kamuolys atliktų tokį staigų posūkį, būtina trijų veiksnių kombinacija:

Didelis pradinis greitis: R. Carlosas kamuolį spyrė maždaug 137 km/h greičiu. Tokia jėga leido minimalizuoti gravitacijos poveikį pirmojoje skrydžio fazėje.

Stiprus sukimasis: Futbolininkas išorine pėdos dalimi suteikė kamuoliui idealų sukamąjį momentą.

Pakankamas atstumas iki vartų: Kadangi baudos smūgis buvo atliekamas iš 35 metrų, kamuolys spėjo nukeliauti pakankamai toli, kad išryškėtų pati staigiausia spiralės posūkio dalis. Jei atstumas būtų buvęs mažesnis, žiūrovai būtų pamatę tik pirmąją, palyginti tiesią kreivės dalį.

Mokslininkai daro išvadą, kad fenomenalus brazilų gynėjo įvartis nebuvo atsitiktinis sėkmės atvejis – tai buvo taisyklingas fizikos dėsnių išpildymas, kurį, esant identiškoms sąlygoms ir tokiam pačiam fiziniam pasirengimui, būtų įmanoma pakartoti.

Pats futbolininkas teigia, kad padėjo vėjo gūsis.