infa.lt

asmeninio albumo nuotr. | infa.lt

Kaip sudėtinga gyventi valstybėje be idėjos. O kai tu supranti, kad tos idėjos neturi visas Vakarų blokas, todėl blaškosi perimdamas kairiųjų idėjas, žlugdančias pačius jo pamatus – pasidaro visiškai nyku.

SSRS sugriuvo iš vidaus, todėl, kad niekas joje netikėjo komunizmo idėja. Netikėjo žmonių lygybe ir brolybe. Netikėjo kairiųjų utopijomis, nes iš vidaus matė kur jos veda ir matė, kaip gyvena tada dar klestintys Vakarai, apie kuriuos visi svajojo.

Amerikietiška svajonė- vienas dirba, išlaiko namą, žmona prižiūri šeimą. Kažkada taip buvo. Kurį laiką.

Tada Vakarai buvo daugelio SSRS gyvenančių žmonių idėja-vizija. Jie tikėjo, kad kažkur pasaulyje yra geriau, nei pas juos. Ir, kad kažkada viskas pasikeis. Pasikeitė. Ir ką matome?

Nieko, visa Vakarų idėja buvo pinigai ir liberali demokratija, sudariusi sąlygas kapitalui tuos visus pinigus susiurbt į save, dirbantiesiems palikus tik idėją. Be pinigų.

Tada šeimoje įsidarbino ir žmona, kad galėtų išlaikyt pradinį gyvenimo lygį – amerikietiška svajonė nutolo, bet dar buvo pasiekiama dviems. Amerikietiška svajonė ir maža šeima (lyginant su ankstesne), kad galima būtų tą svajonę išlaikyti. Ir liberali demokratija.

Bet ji jau nebebuvo idėja, tai buvo tik santvarka, leidusi kapitalui perimti viską, o šeimai, pasekoje, gyventi nuomojamame būste, jei neturėjo tėvų, kurie tą būstą paliktų.

Nebeliko svajonės ir idėjos, ir tada, tada į areną išėjo kairieji, – o kaipgi be jų, kai atsirado tie skriaudžiamieji, kuriems reikalinga pagalba? Bet jie susikoncentravo, šįkart, ne į dirbančiuosius, o į buvusius vergus, seksualines mažumas, skriaudžiamas moteris ir vaikus, taip suskaldę nuo amžių besiklosčiusius vyrų ir moterų santykius.

Prasidėjo MeToo ir su tuo susiję beprotiški teismų ir pažangios visuomenės nuosprendžiai, kuriems nereikėjo įrodymų – pakako vien „nuskriaustų” moterų parodymų, kad „agresorius” vyras būtų sunaikintas, kaip visuomeniniame gyvenime, taip ir verslo aplinkoje.

Atsirado nepasitikėjimas tarp lyčių, baimė turėti artimesnius tarpusavio santykius, kad jie vėliau, net po daugelio metų, neišvirstų į kokią nors MeToo bylą. Vakarų universitetuose  išsibujojo „kritinė rasių teorija”, pasak kurios, baltasis kaltas jau savaime vien todėl, kad jis baltasis.

Europoje vyko tie patys procesai. Tiesa, be „kritinės rasių teorijos”. Globalizacija ir demokratijos eksportas, nori-nenori. Liberali demokratija, bet jau ne kaip idėja, o kaip privaloma vertybė. Vakarų vertybė.

Nori būti prie Vakarų – turi įsivest pas save liberalią demokratiją, kurioje jau keroja ir klesti kairiųjų idėjos, tos pačios, kurios kadaise sukūrė SSRS ir galiausiai ją sugriovė, neatlaikiusios gyvenimo tikrovės išbandymų. Žmonės skirtingi, ir jiems nereikia lygiavos, tuo labiau, kad pati gamta jos nenumato fiziškai.

Didžiulė Vakarų bėda ta, kad kapitalizmas tėra santvarka be vizijos.

Negali žmonijos vizija būti pinigų kaupimas, darbas pinigams, gyvenimas vardan pinigų ir galios kaupimo. Tai gali tikti kažkokiam gyventojų procentui, bet ne visoms valstybėms su jų šimtais milijonų žmonių, dirbančių nuo ryto iki vakaro, kad tiesiog galėtų gyventi.

Ir tokioje idėjų tuštumoje, kažkas nori-nenori turėjo išsikeroti, koks nors šungrybis, pelėsis ar šiaip socializmo analogas. Ir išsikerojo.

Ir apėmė visus Vakarus, kurie dabar kliedi apie visų žmonių lygybę, kažkokias jėga primetamas teises, kurių niekas neprašo, apie neapykantos kalbos įstatymus ir 72 lytis, kurių D-vas nekūrė. Ir suteikė teises gyvuoti visoms toms lytims, o vaikams keisti lyti be tėvų žinios, kol kas tik mentališkai, bet jau yra ir pasikeitusių ją fiziškai.

Visa tai yra kairiųjų sveikam pasauliui primesta maniakinė ideologija, neturinti jokio ryšio su realybe, tačiau tuštumoje ji gerai tarpsta, o tuščiose makaulėse įsitvirtina.

Ir dabar mes žengiame vėl į ten, ką kadaise bendromis SSRS žmonių pastangomis sugriovėme. Į tą pačią centralizuotą federaciją, tik dabar Briuselyje, kliedėdami apie mums naudingas ES išmokas, kurios iš tiesų tik griauna mumyse tai, ką visada gerbė mūsų protėviai: darbštumą, išmanumą, pagarbą darbui ir dirbančiajam bei jo sukuriamam produktui.

Mat dabar daugeliui, kad gautų pinigų, nereikia sunkiai dirbti – pakanka parašyt projektą, už kurį bus atseikėta ES pinigų ir galima bus juoktis iš nemokančių projektų rašyti nelaimėlių, ir progresyviai parazituoti, nekuriant jokio produkto visuomenei.

Su tokiu mąstymu – idėja viena, kaip išmokti parazituoti, naudojantis milžiniškos sistemos biurokratinėmis klaidomis. Tai tampa pagrindine pažangiųjų progresyvistų ir aptūpusių biudžetą erkių idėja.

Juk akivaizdu, kad ekonominė sistema negali ilgai gyvuoti tokiomis sąlygomis – iš darbo kurį atlieka migrantai. Mat piliečiai kai kurių darbų dirbti tiesiog nebenori. Ne prestižas.

Ir jie perima mūsų gyvenimo erdvę. Migrantai. Nepastebimai, dirbdami pasiuntinukais, maisto išvežiotojais, vairuotojais, taksistais, pardavėjais. Dažnai net nemokėdami kalbos, bet, kai nėra kam kitam dirbt… tinka

Kiek ekonominė sistema gali gyventi skolon, ne pagal pajamas? Tol kol yra kas skolina, kol yra pasitikėjimas, kad grąžins.

Kad gyvename ne pagal pajamas – čia jau ir arkliui aišku – valstybės skola tik auga, ir mažėjimui šansų nėra. Vis daugiau sumokama skolos aptarnavimo palūkanoms. Raminama, kad kitos šalys turi kur kas didesnes skolas. Lyg nuo to mūsų skola sumažėtų. Ir čia taip pas visus. Visas šalis. Gyvenantys skolon Vakarai. Čia vizija?

Pasirodo, idėja kaupti pinigus visiškai nebeveikia – pinigai tik taškomi, žmonės skatinami ir pratinami skolintis, imti paskolas ir šiandien įsigyti tai, kam dar nėra uždirbę pinigų. Mokomi išleisti šiandien tai, ką uždirbs dar tolimoje ateityje.

Tai vadinasi gyvenimas be vizijos, šia diena, be tolesnės valstybės idėjos, kaip puota maro metu.

Pažiūrėkit ką siūlo kandidatai į prezidentus – visi tą patį su skirtingomis variacijomis, žmonės be fantazijos ir vaizduotės, gilesnio mąstymo. Žiūri tik į rytdieną, na geriausiu atveju – porytdieną. Tačiau nematydami (ar nenorėdami matyti), kad po jų atėjęs kitas kandidatas vėl galės viską keisti savaip, net panaikindamas jų priimtus sprendimus.

Nes nėra bendros visus įtraukiančios vizijos – bendros idėjos. Tik techninių pakeitimų pasiūlymai, kuriuos bus galima šalies vystymosi (degradavimo) eigoje keisti N kartų. Ir visus 34 metus jei keičiami, išskyrus vieną kryptį – į Vakarus.

Paklauskite musulmonų ar jie turi idėją? Jie tik nusijuoks. Jie turi. Ir ta idėja siekia kur kas toliau nei kiekvieno iš jų asmeniškai gyvenimas. Jie žvelgia į begalybę. Ir šiuo klausimu jie kur kas toliau už mus, ir stipresni dvasiškai už mus, nors techniškai atsilieka. Jie nebijo mirties, nes tai tik etapas jų amžiname gyvenime.

Mūsų gi, vakariečių gyvenimas, užsibaigia čia ir dabar. Nes gyvenimas be idėjos, tik techninis procesas, kuris po kažkiek metų sustoja susidėvėjus dalims.

Pažangūs Vakarai iš tiesų pažangūs tik techniškai, kol kas, ir ne daugiau. Kuriuose keroja kairieji, sugriausiantys tuos Vakarus iš vidaus. T.y. jau griaunantys.

Mes galime turėti tą patį, ką turi musulmonai, tačiau vardan pinigo naratyvo išmetėme visa kita, kas bent kažkiek įprasmino gyvenimą. Kas galėjo atsakyti dėl ko gyvename. O pinigo idėja pasirodė visai nepatvari, kaip vizija. Mat pats pinigas irgi nuvertėjo, pasidarė riboto naudojimo ir kontrolės įrankiu.

Su kuo išeisime iš šio pasaulio?

Nuogi, basi ir be anei jokios paguodos.

Galiu jus paguosti, Dievas atleis, bet nusiųs jus dar kartą praeiti visą šį pragarą, kad suprastumėte, jog nei kapitalizmas, nei socializmas nėra idėja, o tik valdymo forma, kurią dabar matome eižėjant prieš griūtį. Primityviai bankrutuojant. Pagal visus kapitalizmo dėsnius. Ir finansuoti jos nebus kam.

O visos Vakarų „vertybės” – na, apie jas rašiau aukščiau – tai tas įrankis, kuris padės greičiau juos sugriauti.

Amen.