infa.lt

Kitaip – savistaba. Siekiant tiesos, vizijos sau, savo valstybei ar visam pasauliui be liudijimo neapsieisime. Nes liudijimas yra bet kokios dvasinės pažangos pagrindas.

Mūsų prigimtis kūniška. Jei gelia dantį, kentės tik jo savininkas. Žmona skausmuose – gimdo, o vyrui neskauda… Tai natūralu. Tai atskirtis, sąlygota materijos. Materijos poliuje viskas atskira ir unikalu. Nerasite dviejų vienodų akmenukų žvyro karjere, dviejų identiškų medžių, pirštų atspaudų, akių rainelės ir t.t.

Dėl šitos kūniškos atskirties „savi marškiniai arčiau kūno“ ir „ visų pirštai į save lankstosi“, dėl to paties. Visi esame egoistai, daugiau ar mažiau…

Tai ko gero pats svarbiausias pripažinimas ir prisipažinimas atveriantis naujus horizontus…

Juk blogiausia ne nusikalsti, o nepajėgti to nusikaltimo pripažinti. Nuo prisipažinimo prasideda savistaba. Tai pirmasis žingsnis savo sielos Kelionėje. Kol to nėra, yra tiktai nesąmoningas klaidžiojimas. Kol to nėra, žmogus „ir šapelį pamatys kito akyje, o savoje ir rasto nejaučia“. Tokiam žmogui, dėl visų bėdų, pasitaikančių jo gyvenime, kalti „kiti“, tik ne jis pats…

Vargu ar tokius žmones įmanoma „perauklėti“. Kaip neįmanoma iš ką tik pražydėjusios obels tikėtis prinokusių obuolių. Prireiks visos vasaros…

Kas pripažįsta reinkarnaciją, tas supranta, kad žmogaus dvasiniam subrendimui vieno gyvenimo nepakanka.

Pasitaiko žmonių su kuriais „bendro vardiklio“, idėjos, vizijos sukurti neįmanoma, kadangi jie pripažįsta tik vieną (savąjį) interesą. Pvz. kaimynas savo kiemo interesais (medžiais, gyvatvorėmis) pažeidžiantis servitutinio kelio parametrus, laikantis palaidus, piktus sarginius šunis ir ignoruojantis kitų kaimynų priekaištus; koks nors susireikšminęs bambizas prie prekybos centro pastatantis automobilį per dvi vietas ar ant pėsčiųjų tako ir pan.

Bet tai tiktai „gėlytės“, kurias į joms skirtą vietą gali pastatyti policija ar įstatymas.

Žymiai pavojingiau visuomenei ar visai žmonijai, kada reiškiasi „uogytės“ – bambizai pripažįstantys tik savus interesus ir užimantys aukštus postus. Tada ignoruojami ne tik kitų žmonių interesai, bet ir patys „kiti“, už teisės egzistuoti ribų paliekama visa jų valstybė ir tauta…

Dėl kokios bendros vizijos galima susitarti su tokiais?

„ Pampersinį“ neišvengiamą – dvasinės nebrandos laikotarpį praeina kiekvienas žmogus. Ir vargu ar įmanoma jį sutrumpinti. Todėl neverta ties tokiu kontingentu per daug užsiciklinti. Viskam savas laikas… Tik tikra bėda visiems, tokius „ciklopus“ prileisti prie vairo.

Daugiausiai apie liudijimą, kaip apie dvasinę praktiką, yra kalbėjęs Ošo (nušvitęs meistras). Jis dažnai, kaip minčių alegoriją, naudojo debesų vaizdinį danguje. Jos (mintys) pačios lenda į galvą, vargina, eikvoja žmogaus laiką ir energiją. Neretas atvejis pamatyti gatvėje ne tik kad „savyje diskutuojantį“, bet ir gestikuliuojantį…

Toks minčių ir emocijų „apsėdimas“ gali būti komišku, žvelgiant iš šalies. Bet jis, nors ir skirtingu laipsniu, būdingas kiekvienam. O patikimiausias vaistas ir išsigelbėjimas – šituos „debesis“ savo sąmonės „danguje“ stebėti.

Ne priešintis, ne kovoti, o tiktai pastebėti, lyg iš šalies. Tegu sau būna, tegu sau plaukia. Labai greit pamatysite, kad tokį „apsėdimą“ jūsų dėmesys, pastabumas tirpdo…

Kuo daugiau šviesos (sąmoningumo), tuo mažiau tamsos. Tamsos neįmanoma pamatuoti jokiu prietaisu, nes jos nėra. Tamsa, tai šviesos nebuvimas.

Vieni meistrai akcentuoja mokytojo (guru) būtinumą, kiti pvz. Edgaras Tolle – šios akimirkos svarbą, o Ošo, parašęs labai daug gilių, įžvalgių tekstų, tame tarpe ir apie kitus mokytojus (Kristų, Budą), ko gero labiausiai akcentavo liudijimą. Jis rašė „užtenka tik liudyti“…

Stebint save ir kitus, tirpsta ribos. Atskirtis mažėja, ji lieka vis mažiau reikšminga, tik kūniška. Vis labiau reiškiasi kitas polius – dvasinis. Čia, kaip toje dainoje „ugnis ir ledas“. Tarsi priešingybės, bet harmonija įmanoma – „priešybių vienybė“…

Dar labai daug prie pasaulinės taikos ir tautinių valstybių išlikimui galėtų prisidėti neutrali kalba skirta išoriniam tarptautiniam bendravimui. Kuri pajėgi neutralizuoti pavojingas įtampas ir konkurenciją tarp skirtingų nacijų. Tokia kalba yra – jau mano minėta esperanto. Deja platesniam jos panaudojimui labiausiai trukdo nacionalinės ambicijos.

Senesnės kosminės civilizacijos tarpusavyje bendrauja telepatiškai. Bet mums iki tokio bendravimo ko gero dar ne vienas šimtmetis.

O dabartinė žmonijos padėtis ribinė – arba surasime „bendrą vardiklį“, arba susinaikinsime.

Romas Cibas