infa.lt

Naktį jie susiginčijo ir nuėjo miegoti į atskirus kambarius.

Ryte ji pabudo, greitai susitvarkė, apsirengė ir ryžtingai nuėjo į virtuvę, kur jos vyras jau barškino keptuvę.
– Brangusis, ilgai galvojau ir nusprendžiau… Aš tau sakau – sudie….. Sudie visam laikui.
– Taip, – liūdnai linktelėjo galva.
– Ką, aha? Ar girdėjai, ką pasakiau? Atsitrauk nuo viryklės!
– Jei atsitrauksiu, mėsa sudegs.
– Mėsa?! Ar tavęs nejaudina, kad mūsų meilė sudegė?
– Oi, baik tu. – Jis atidžiai pažvelgė į ją. – Su mūsų meile viskas gerai. Ji tiesiog dabar rausvai paskrudo . Bet dėl to ji tapo tik dar gardesnė.

– Užsičiaupk! – Ji ėmė šaukti. – Kaip tu mane siutini savo kulinariniais svaičiojimais! Ar negalėtum nors trumpam pamiršti darbą? Tu net palygini mūsų meilę su mėsos gabalu! Grįžtu pas mamą. Sudie visiems laikams! Ar supranti, ką pasakiau?
– Nesuprantu.
– Neapsimetinėk kvaileliu!
– Nesuprantu. Kiek laiko truks tavo „amžinai“? Kartą tu man sakei, kad myli mane amžinai. Praėjo šiek tiek daugiau nei dveji metai.
– Nebūk sarkastiškas!
– Dveji metai – ilgas laiko tarpas, bet aš palauksiu. Ir tu sugrįši.
– Niekada, niekada, niekada, niekada pas tave negrįšiu!
– Tu taip pat sakei, kad niekada nenustosi manęs mylėjusi.
– Maža, ką aš sakiau!
– Tai ir sakau, kad maža, ką tu pasakei. Mėsa jau beveik paruošta. Ar jauti jos kvapą? Tas aromatas, koks aromatas! Žinai, kodėl?

-Atstok nuo manęs su savo mėsa!

– Nenori žinoti, kaip nori. Beje, šį skonį gavau atsitiktinai, pridėjęs tik vieną ingredientą.
– Kokį?
– Nesakysiu.
– Na, tikrai, ką? Pasakyk man.
– Kodėl turėčiau atskleisti savo paslaptis konkurentui?
– Beje, aš tavo žmona.
– Ir kas iš to? Mes su tavimi dirbame skirtinguose restoranuose. Tu išeisi visam laikui, o tavo restorane atsiras mano išrastas patiekalas. Ar norėtum jo paragauti? – Jis atpjovė gabalėlį mėsos ir padėjo į lėkštę.

Ji nervingai atsiduso, paėmė šakutę ir peilį ir stovėdama ėmė ragauti.
– O… Tikrai, labai skanu… Neįprasta…

Ji įsidėjo į burną dar vieną gabalėlį ir palaimingai užvertė akis. – Skonis keistas… Ką tu ten įdėjai? Niekaip negaliu suprasti.
– Žiupsnelį mūsų meilės.
– Nesišaipyk iš manęs.
– Arbatinį šaukštelį tavo kaprizų.
– Na, užteks!
– Ir ant peilio galiuko tavo dieviško nenuspėjamumo…
– Ot bjaurybė…. – Ji staiga pavargusi nusišypsojo ir ryžtingai atsisėdo prie stalo. – Atpjauk dar šiek tiek. Nenori man sakyti, valgysiu, kol išsiaiškinsiu.
– O kaip dėl tavo „išeinu visam laikui“?

– Aš jau pavėlavau. Užsidegimas praėjo, o dar tavo mėsa. Tai savotiškai ramina. – Ji pradėjo valgyti mėsą. – Dabar pavalgysiu, eisiu į darbą ir pabandysiu ją taip pat paruošti… O… Kas gi čia tokio neįprasto?

– Nespėliok. Jokia moteris negali pagaminti tokio patiekalo.
– Kodėl gi ne? Esu tarptautinio virėjų konkurso nugalėtoja! Ar abejoji mano talentu?
– Ne. Tiesiog moteris negali verkti vyro ašaromis…

– Nori pasakyti, kad tavo ingredientas tai…
– Taip tiesiog atsitiko. Ji nuriedėjo į keptuvę… Tiesiai į keptuvę…
– O, mielasis. Atleisk man, prašau…
– Tai tu man atleisk…
– Pabučiuok mane…

Šiandien jie abu šiek tiek vėlavo į darbą…

„Nuostabios istorijos”