2026.11.21 15:55
2026 metais Europos Sąjunga skirtingais sprendimais sankcionavo aštuonis savo pačios piliečius – tris vokiečius, tris prancūzus, airį ir lietuvį. Jų banko sąskaitos įšaldytos, jiems uždrausta keliauti, o bet kam Europos Sąjungoje draudžiama jiems mokėti, juos samdyti ar paskolinti bent vieną eurą.
Visa tai – be kaltinimo, be teismo, be galimybės būti išklausytam. Praktiškai šie žmonės pasmerkti negauti jokių pajamų ir neturėti prieigos prie savo santaupų – tol, kol… Tol, kol kas? Atsakymo nėra, nes nėra teisingumo paieškos mechanizmo.
Paskutinis sankcijų raundas priimtas lapkričio 16 dieną ES Užsienio reikalų taryboje, kur nusprendė šalių URM ministrai. Sprendimą viena pasirašė Kaja Kallas – Tarybos vardu. Į sąrašą įtraukta trisdešimt fizinių asmenų ir vienas juridinis subjektas.
Teisinis pagrindas – ES sutarties 29 straipsnis, leidžiantis Tarybai priimti sprendimus dėl ribojamųjų priemonių. Jokio teismo, jokio prokuroro, jokio kaltinamojo suolo. Vykdomoji valdžia vienu parašu tapo ir kaltintoju, ir teisėju, ir bausmės vykdytoju.
Kai sankcijos tampa mirties nuosprendžiu
Skaičiuojant formaliai, šios sankcijos ES piliečiui yra ekonominė egzekucija. Žmogus, gyvenantis ES, kurio sąskaitos įšaldytos ir kuriam niekas negali sumokėti – negali nusipirkti maisto. Negali sumokėti už būstą. Negali apmokėti gydymo, negali išvažiuoti.
Jo vienintelė viltis – kad kažkas paaukos jam duonos, rizikuodamas pats pažeisti sankcijų režimą. Tai nėra retorinė hiperbolė – tai tiesioginė sankcijų teksto pasekmė.
Vienas iš sankcionuotų – Vokietijos pilietis Hüseyin Doğru, trijų vaikų tėvas, leidinio „red.“ įkūrėjas. Jo sąskaitos įšaldytos, laikinai nukentėjo net jo žmonos sąskaita. Europos Parlamento narė Ruth Firmenich (BSW) pakvietė jį į Briuselį – paaiškinti savo poziciją.
Jos biuras skambino apie keturiasdešimt kartų – Sankcijų vykdymo tarnybai, Užsienio reikalų ministerijai, Vidaus reikalų ministerijai, federalinei policijai – bandydamas išsiaiškinti, ar jis gali atvykti ir kalbėti be baudžiamųjų pasekmių. Niekas neprisiėmė atsakomybės dėl to atsakomybės. Niekas neatsakė. Doğru dalyvavo tik per vaizdo ryšį iš Berlyno. „Tai tikrai buvo kažkas iš Kafkos romano“, – sakė Ruth Firmenich.
Kodėl iš Kafkos romano? – Nes žmogus, pakviestas į Europos Parlamentą ginčyti savo bausmės, negali atvykti dėl tos pačios bausmės, kurią nori ginčyti.
Už ką?
Airijos pilietis Chay Bowes sankcionuotas, be kita ko, už tai, kad Rusijos delegacijos kvietimu kalbėjo Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Oficiali ES dokumento formuluotė: „dalyvavo skleidžiant antivakarietišką ir antiukrainietišką dezinformaciją JT Saugumo Taryboje“.
Kitaip tariant – Europos Sąjunga nubaudė žmogų už kalbą forume, kuris egzistuoja būtent tam, kad būtų išklausytos priešingos pozicijos.
Taip, sankcijų aprašymuose minimi ir ryšiai su konkrečiomis Rusijos struktūromis – RT, informacinių operacijų tinklais. Tačiau „ryšiai“ ir „įtarimai“ nėra faktai. Faktais jie tampa tik teisme, kur kaltinamasis gali gintis, kvestionuoti įrodymus ir būti išklausytas. Teismo nebuvo. Vietoj jo – URM ministrų sprendimas ir vienas parašas.
Lietuvos pilietis Ernestas Mackevičius, Rusijos televizijos laidų vedėjas, į sankcijų sąrašą įtrauktas kovo mėnesį. Tiesa, jo atvejis mažiau dramatiškas – gyvendamas ir dirbdamas Rusijoje, ES sankcijų jis tiesiog nepajunta. Tačiau principas lieka tas pats: ES pilietis nubaustas be teismo.
Šešios pamintos ES teisės
Viskas, kas čia vyksta ir aprašoma, pažeidžia ne vieną ir ne dvi, o mažiausiai šešias pačios ES deklaruojamas pamatines teises ir principus:
- Pirma – valdžių padalijimas. Vyriausybių ministrai – vykdomosios valdžios atstovai – veikia kaip prokurorai, teisėjai ir prisiekusieji viename asmenyje.
- Antra – nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta ES Pagrindinių teisių chartijos 48 straipsnyje. Žmonės nubausti, niekada neįrodžius jų kaltės.
- Trečia – teisė į teisingą teismą pagal 47 straipsnį. Teismo nebuvo jokio – nei teisingo, nei neteisingo.
- Ketvirta – saviraiškos ir žiniasklaidos laisvė pagal 11 straipsnį. Šie žmonės sankcionuoti būtent už tai, ką sakė ir publikavo.
- Penkta – judėjimo laisvė pagal 45 straipsnį. Jiems uždrausta keliauti.
- Šešta – teisė dirbti ir teisė į nuosavybę pagal 15 ir 17 straipsnius. Jų turtas įšaldytas, niekas negali jų samdyti ar jiems mokėti atlyginimą.
Spinozos ekskomunika ant ES firminio blanko
Tai, ką šiandien daro Europos Sąjunga, nėra nauja. Tai – grįžimas prie ikišvietimo epochos modelio, kai monarchinė ar religinė valdžia apibrėždavo tiesą, nukrypimai nuo kurios buvo vadinami erezija, o eretikai buvo ekskomunikuojami – atkirsti nuo bažnyčios ir bendruomenės taip, kad niekas negalėtų su jais prekiauti, jų samdyti ar jiems padėti.
Prireikė šimtmečių religinių karų ir tokių mąstytojų kaip Volteras, Kantas ir Millis, kad juos pakeistų paprasta idėja: jokia valdžia, kad ir kokia teisėta būtų, negali būti galutiniu tiesos arbitru, o už savo žodžius žmogus atsako tik teisme, pagal įstatymus, priimtus atskirai nuo kaltinančios valdžios.
Baruchas Spinoza 1656 metais buvo ekskomunikuotas Amsterdamo portugalų-žydų bendruomenės dekretu, draudžiančiu bet kam „su juo bendrauti“ ar „suteikti jam kokią nors malonę“. Vėliau jis parašė „Teologinį-politinį traktatą“ – vieną iš Švietimo epochos pamatinių tekstų, kuriame yra skyrius, argumentuojantis, kad „laisvoje valstybėje kiekvienas žmogus gali galvoti, ką nori, ir sakyti, ką galvoja“.
Johnas Stuartas Millis dviem šimtmečiais vėliau knygoje „Apie laisvę“ rašė: „Bet koks diskusijos nutildymas yra NEKLYSTAMUMO prisiėmimas.“
O Franzo Kafkos „Procese“ žmogus kaltinamas valdžios, kurios niekas negali tiksliai įvardyti, dėl kažko, ko niekas nepaaiškina.
Kuo tai, ką šiandien daro Europa, skiriasi nuo tos pačios sistemos, tik naujais pavadinimais? Valdžia: vyriausybių ministrai. Erezija: „dezinformacija“. Ekskomunika: turtas įšaldytas, uždrausta keliauti, niekas negali mokėti, samdyti ar paskolinti bent eurą.
Tai iš esmės yra Spinozos ekskomunikos dekretas ant ES firminio blanko, su Kafkos prieskoniu – nes žmogus, pakviestas į Europos Parlamentą ginčyti savo bausmės, negali atvykti dėl tos pačios bausmės, kurią nori ginčyti.
Šaltiniai:
Klausimas Europai
Galima galvoti bet ką apie šiuos aštuonis sankcionuotus žmones. Galima juos laikyti Rusijos propagandistais, naudingais idiotais ar kuo tik norint. Bet net jei esate už Ukrainą, už ES ir prieš Rusiją – už ką tiksliai čia kovoja Europos Sąjunga?
Ši sistema – teisės į gynybą garantija, nekaltumo prezumpcija, valdžių padalijimas – buvo sukurta būtent tokiems žmonėms, kurių nemėgsta valdžia. Pačioms idėjoms, kurioms visi pritaria – apsaugos niekada nereikėjo.
Klausimas paprastas: ar norime, kad Europa būtų Spinozos, Voltero ir Galilėjaus – visų tų daugybės europiečių, kentėjusių ar net žuvusių už teisę mąstyti kitaip – paveldėtoja? Ar jų persekiotojų paveldėtoja?
Straipsnis parengtas naudojant dirbtinį intelektą pagal prancūzų verslininko ir geopolitikos komentatoriaus Arnaud Bertrand publikaciją „X“ tinkle.
Parengė: Klaudija
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt


17

