infa.lt

2018 ir 2019 m. vasaromis Vidurio Europoje labai trūko vandens, o nuo to laiko vandens lygis išlieka žemas, rašo „Independent”. Mokslininkų teigimu, didelė sausra regione naikina natūralias gyvūnų buveines, kenkia žemės ūkiui ir lemia didelį energijos trūkumą.

2022 m. vasara parodė užsitęsusios didelės sausros poveikį Europoje. Mokslininkai įspėja, kad dėl mažėjančių požeminio vandens atsargų Europai gresia katastrofa.

Išdžiūvusios upių vagos ir laipsniškas stovinčių vandens telkinių nykimas turėjo neigiamą poveikį gamtai ir žmogui: daugelis vandens gyvūnų rūšių prarado savo natūralias buveines, o išdžiūvęs dirvožemis sukėlė daug problemų žemės ūkiui.

Dėl sausros taip pat trūko energijos: trūkstant pakankamai vandens aušinimui, Prancūzijos atominės elektrinės sunkiai gamino reikalingas elektros apimtis. Vandens trūkumas taip pat sukėlė problemų hidroelektrinėms.

Siekdama stebėti pasaulio požeminio vandens išteklius, mokslininkų grupė jau daugelį metų naudoja dviejų palydovų, skriejančių aplink Žemę poliarinėje orbitoje šiek tiek mažesniame nei 490 km aukštyje, gravitacinius duomenis.

Iš jų gaunama bendra vandens masė, iš kurios atimami pokyčiai upėse ir ežeruose, taip pat dirvožemio, sniego ir ledo drėgmės kiekis. Lieka tik požeminio vandens masė.

Atstumas tarp palydovų, maždaug 200 kilometrų, buvo labai svarbus projektui, todėl jis buvo nuolat ir kruopščiai matuojamas. Atsiliekantis negalėjo pasivyti skrendančio priešakyje, todėl jie buvo praminti „Tomu ir Džeriu”.

Jei jie skrisdavo virš kalno, priekyje skriejančio palydovo greitis didėdavo nes po juo buvo didesnė masė.

Pasiekęs kalną jis vėl šiek tiek sulėtėdavo, o už jo esantis palydovas, pasiekęs kalną, pagreitėdavo. Kai abu palydovai praskrisdavo kalno viršūnę, jų greičiai vėl susilygindavo.

Atstumo pokyčiai virš didelių vandens telkinių yra pagrindinis būdas nustatyti Žemės gravitacinį lauką, kuris matuojamas mikrometro tikslumu. Palyginimui, plauko storis yra 50 mikrometrų.

Palydovai skrieja 30 000 km/h greičiu ir per dieną apskrieja Žemę 15 kartų. Per mėnesį jie gali aprėpti visą Žemės rutulį, todėl kiekvieną mėnesį galima gauti gravitacinį planetos žemėlapį.

Projekto autorius, Graco technikos universiteto (Austrija) profesorius Thorstenas Meyeris-Gurras sakė: „Apdorojimo ir skaičiavimo pastangos čia yra gana didelės.

„Atstumą matuojame kas penkias sekundes, todėl per mėnesį atliekame apie pusę milijono matavimų. Remdamiesi šiais duomenimis nustatome gravitacinio lauko žemėlapius”, – pridūrė jis.

Tačiau gravitaciniai žemėlapiai negali parodyti tikslaus po žeme esančio vandens kiekio, nes palydovai neatskiria jūrų, ežerų ir požeminio vandens.

Norint apskaičiuoti atskirus kiekvieno vandens telkinio kiekius, reikėjo kreiptis pagalbos į kitus ES G3P projekto partnerius.

Iš Tomo ir Džerio palydovų gavę duomenis apie bendrą vandens masę, jie atėmė pokyčius upėse ir ežeruose, taip pat dirvožemio, sniego ir ledo drėgmės kiekį, todėl liko tik požeminio vandens masė.

Šio bendradarbiavimo rezultatai liudija, kad situacija su požeminiais vandenimis tapo labai pavojinga.

„Niekada negalėjau įsivaizduoti, kad vanduo taps problema čia, Europoje, ypač Vokietijoje ir Austrijoje”, – sako profesorius Thorstenas Meier-Gurras.

Požeminio vandens atsargų situacija yra rimta, todėl turime apie tai susimąstyti.”