infa.lt

Totalitarinė ideologija nori sunaikinti šeimą, nes savo artimiesiems lojalus žmogus – nėra lojalus sistemai

11 gruodžio
12:44 2022
Vaikas, vėliava, šeima

nuotrauka: infa.lt

Sunkiais laikais žmonės yra linkę užsidaryti šeimoje, sako sociologė Dana Gamplova pokalbyje su „Radio Universum”. Tačiau visuomenėje ilgą laiką sąmoningai naikinama ši institucija, o pastaruoju metu entuziastingai ginčijama jos tikroji esmė.

Ar vėl užsidarysime šeimoje, kai artėja sunkūs laikai? Pas mus tai jau tapo tradicija. Okupacijos metu Antrojo pasaulinio karo metais Čekijoje gimė daug vaikų, normalizacijos laikotarpiu slėpėmės vasarnamiuose ir kaime, o per 2008 m. krizę sumažėjo skyrybų skaičius.

Apie šiuos dalykus jau kartą kalbėjomės su sociologe profesore Dana Gamplova, kaip ir apie šeimos ryšių stiprinimą siekiant apsisaugoti nuo priešiškos aplinkos arba kompensuoti sutrikusį paslaugų teikimą.

Dabar į mūsų duris beldžiasi kelios krizės vienu metu. Jei šeima yra valstybės pamatas, ji jau seniai sąmoningai naikinama, o pastaruoju metu entuziastingai abejojama jos reikšme.

Radio Universum: Nesileidžiant į detales, ar mūsų šalį galima būtų pateikti kaip pavyzdį, kad įvedus socialinę sistemą žmonės nebėra vieni kitiems tokie reikalingi kaip anksčiau, nes seni žmonės nebepriklauso nuo jaunų, o moterys – nuo savo vyrų. Tam tikra prasme tai yra prielaida nutraukti šeimos ryšius?

Dana Gamplova: Tam tikra prasme taip. Galbūt turite omenyje postpatriarchalinių vertybių teoriją. Apskritai, kai visuomenė pradeda turtėti, vertybės, susijusios su saugumu, finansiniu ir ekonominiu saugumu, palaipsniui nustumiamos į antrą planą.

Tai reiškia, kad mūsų priklausomybė nuo kitų žmonių mažėja. Tačiau tai nereiškia, kad šiandien šeima nėra ekonomiškai svarbi. Vis dar egzistuoja „vienišų motinų” problema, o šeima šiandien yra pagrindinis ekonominis vienetas.

– Ar galėtume teigti, kad kuo didesnis turtas, tuo daugiau egoistų?

– Iš esmės taip. Neseniai apie tai galvojau ir uždaviau sau klausimą, ar apskritai galima gyventi gerovėje ir nedegraduoti. Juk tam tikra prasme to ar kito trūkumas, poreikis ką nors daryti, ko nors imtis, veda mus prie poreikio rūpintis kitais žmonėmis, nes mums reikia, kad jie taip pat rūpintųsi mumis.

Palyginkime 1989 ir 2022 m. Kaip apibūdintumėte šeimos, artimųjų ir giminaičių santykių pasikeitimus? Ar pastebimi ryškūs pokyčiai?

– Manau, kad jų yra. Tarkime, pagrindiniai parametrai nepasikeitė. Vis dar turime daug skyrybų. Žmonės tuokiasi būdami brandaus amžiaus, bet vis dar tuokiasi. Mano nuomone, pasikeitė tik socialinės sąlygos.

Daug vaikų gimsta ne santuokoje. Jų skaičius labai išaugo. Tačiau socialinis pasiskirstymas yra nevienodas. Nesantuokinių vaikų gimimas būdingas neturtingesniems, žemo išsilavinimo sluoksniams.

Tai iš esmės yra sluoksniai, kuriuose tėvai pasitraukia, ir manau, kad čia kyla pavojus, jog ateityje galime atverti savotiškas žirkles: viena vertus, turėsime išsilavinusias, turtingas ir pilnavertes šeimas, kita vertus, daugės vaikų, kurie augo tik su motina ir iš kurių buvo atimta daugybė dalykų.

Socializmas buvo geras tuo, kad šeimos modelis tuomet buvo vienodas visuose sluoksniuose, tačiau dabar, po 1989 m., matome, kad socialiai silpnesniuose sluoksniuose daugėja nestabilių šeimų.

Kiek pamenu, sakėte, kad tradicinė šeima yra materialistinė vertybė. Kaip su tuo susidoroti?

– Būtent Inglegartas atskyrė geras postmaterialistines vertybes nuo blogų materialistinių vertybių. Jis teigė, kad žmonėms, kurie turi didelį saugumo poreikį ir nesijaučia nepriklausomi, reikia šeimos, o šiuolaikiniai nepriklausomi žmonės išsiverčia vieni.

Tačiau vėliau susidaro nuomonė, kad pagal šią teoriją kokia nors turtinga bevaikė pora iš Prahos yra vadinamieji postmaterialistai, o penkis vaikus auginanti šeima – materialistai, nors, mano nuomone, tai šiek tiek iškreiptas vaizdas. (…)

– Per visą žmonijos istoriją, kurios atmintis išliko iki šių dienų, šeimai buvo teikiama didelė reikšmė. Net Biblijos laikais šeima vaidino svarbų vaidmenį, galbūt ir dėl to, kad jos paprasčiausiai reikėjo, įskaitant vaikų gimdymą ir priežiūrą.

Ar manote, kad šiandien, kai turime visko daug, kai sukurta gerovės valstybė, mes einame link to, kad visiškai atsisakytume šių šeimos modelių? O gal manote, kad vis dar yra tam tikrų mechanizmų, stabdančių šį procesą?

– Manau, kad klausimas sudėtingas. Nemanau, kad šeimos modelių galima visiškai atsisakyti. Tačiau mūsų civilizacijoje šeima ir šeimos ryšiai tikriausiai yra išbandomi labiau nei bet kada anksčiau. Žinau, kad dažnai atrodo, jog vyresnioji karta jaučia nostalgiją ir sako, kad anksčiau viskas buvo geriau. Tačiau nesakau, kad anksčiau viskas buvo geriau. Aš sakau, kad  buvo kitaip.

Šiandien žmonės gyvena daug labiau atomizuotoje (susiskaldžiusioje) visuomenėje ir daugelis jų yra daug mažiau priklausomi nuo kitų žmonių būtent dėl gerovės valstybės, kuri galiausiai lieka paskutinė, kuri rūpinasi jumis, kai visi kiti jus atstūmė.

Kita vertus, mano nuomone – iš tiesų, kaip sociologė neturėčiau taip sakyti – šeimos institucija yra natūrali ir niekuo nepakeičiama. Tai labai įdomus eksperimentas. Visi totalitariniai režimai stengėsi sunaikinti šeimą, ir tai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, nes jie suprato, kad tada, kai žmogus yra lojalus savo biologiniams giminaičiams, jis nėra lojalus sistemai.

Neseniai viena iš kylančių lyčių studijų žvaigždžių Sofija Luis pareiškė, kad jei nesusilpninsime biologinių giminaičių ryšių, kapitalizmo neįveiksime. Gana charakteringas teiginys. Tačiau manau, kad tai nerealu. Kodėl?

Tiesą sakant, tam reikia visiškai sunaikinti biologinius tėvų ir vaikų ryšius.

Papasakosiu apie vieną socialinį eksperimentą, kuris buvo atliktas visai ne kaip socialinis eksperimentas, bet mums jis yra pamokomas. Kalba eina apie Izraelio kibucus.

Nežinau, ką apie juos žinote, bet tai buvo žemės ūkio komunos, kurios iš esmės sukūrė šiuolaikinį Izraelį. Kartu tai buvo komunos, kurioms didelę įtaką darė feministinė ir marksistinė ideologija bei Europos kairieji.

Jie buvo įsitikinę, kad dykumą paversdami sodu, jie savo rankomis kuria šalį, ir, beje, jiems tai pavyko. Manau, kad tai vienas didžiausių žmonijos stebuklų. Be to, jie norėjo išlaisvinti moteris nuo motinos vaidmens, nes visuomenėje jis ją tempia atgal. Jie sukūrė sistemą, pagal kurią vaikai po gimimo buvo siunčiami į kolektyvinį auklėjimą, o tėvai juos galėjo lankyti tik dvi tris valandas per dieną.

Yra vienas labai įdomus antropologinis tyrimas, atliktas šeštajame dešimtmetyje. Vienas amerikiečių antropologas metams persikėlė gyventi į kibuco komuną ir parašė knygą apie tai, kaip jiems pavyko visiškai pakeisti tarpasmeninius santykius, pertvarkyti šeimą, kurioje biologiniai ryšiai nebeturėjo didelės reikšmės.

Vienintelė problema ta, kad praėjus 20 metų, septintajame dešimtmetyje, jis vėl grįžo į kibucų bendruomenę ir sužinojo, kad kibucams pavyko beveik viskas, išskyrus vieną dalyką – reformuoti šeimą. Tiesiog paaiškėjo, kad biologiniai ryšiai paėmė savo, ir toje sistemoje pagaliau įsitvirtino klasikinė tradicinė šeima.

Beje, įdomu tai, kad palaipsniui atsirado tradicinis vyrų ir moterų darbo pasidalijimas, kuris laikomas grynai socialiniu konstruktu.

Tačiau kibucai turėjo labai paprastą paaiškinimą. Lauke dirbusios moterys dėl sunkaus fizinio darbo dažniau persileisdavo, o kitos turėjo maitinti krūtimi, todėl negalėjo nutolti nuo vaiko namų. Štai vienas iš radikalaus bandymo reformuoti šeimą pavyzdžių. Kaip paaiškėjo, tai buvo neįmanoma.

– Gamta paėmė tai, kas jos, nors buvo sudarytos visos sąlygos, kaip pasakytų Sofija Luis, moteriai išsilaisvinti iš vergiško motinos vaidmens.

– Taip.

– Man tai atrodo kažkiek juokinga, bet vis dėlto įdomu, kodėl mes ir toliau atliekame tokius eksperimentus? Kodėl palyginti nedidelė žmonių grupė nori sunaikinti šimtmečius gyvavusius natūralius stereotipus? Iš kur kyla šis poreikis? Vis grįžtame prie socialinių konstruktų politikos: rasė yra socialinis konstruktas, lytis, lytiškumas, šeima yra socialinis konstruktas. Iš kur kyla noras visa tai sunaikinti?

– Mano požiūriu, yra įvairių priežasčių. Tarkime, kad kibucai turėjo savo ypatingą situaciją. Nežinau, ar kada nors esate buvę tose vietose, bet kai jie ten nuvyko, tai buvo tikra dykuma. Aplink nieko nebuvo.

Man sunku įsivaizduoti, kaip jie pastatė, pavyzdžiui, pirmąjį namą ir jame apgyvendino vaikus, o patys miegojo kažkur palapinėse. Tačiau jie stengėsi pasirūpinti vaikais ir padaryti viską, kas geriausia, nes ūkininkai negalėjo išgyventi vieni. Tai vienas iš pavyzdžių, kad kartais kolektyvizmas pasiteisina. Jiems reikėjo tos bendruomenės.

Kita vertus, šiandien priežastys yra visai kitokios. Tai, nežinau iš kur kylanti neapykanta Vakarų civilizacijai, ir idėja, kad viskas yra socialinis konstruktas. Tai susiję su postmoderniosios filosofijos atsiradimu, kurioje vyrauja nuostata, kad keisdami kalbą keičiame absoliučiai viską, keičiame tikrovę, nes tikrovė tarsi neegzistuoja.

Tai mus atveda prie graikų filosofijos, pagal kurią kūnas yra kažkas blogo ir mes turime jo atsikratyti. Manau, kad yra didelė to įtaka. Be to, tam įtakos turi ir gerovė. Mano nuomone, jei kiltų badas, žmonės nesusimąstytų apie tai, kad, pavyzdžiui, suvokimas, jog esi moteris, yra socialinis konstruktas.

– Mano močiutė pasakytų, kad žmonės tiesiog pernelyg visko persirijo. Žinau, kad tai griežtai skamba, bet ar jis tinka šioje situacijoje, kaip manote?

– Žinoma, jūs perdedate, bet apskritai taip. Prisiminkite Ukrainą. Vyrai išvyko į karą, o moterims buvo leista išvykti. Taip mes konstruojame socialinius vaidmenis savo visuomenėje. Manau, kad mūsų gebėjimą eksperimentuoti apskritai lemia tai, kad neturime materialinių sunkumų, kurie verstų mus dirbti laukuose.

– Iš čia kyla motinos ir vaikai, o ne tėvas numeris vienas ir tėvas numeris du. Sakėte, kad totalitarinės ideologijos požymis yra tas, kad ji bando sunaikinti ar suskaldyti šeimą. Tačiau, pavyzdžiui, komunistai teigė, kad šeima yra valstybės pagrindas. O gal tai tik tuščia klišė?

– Manau, kad komunistinis režimas šia prasme nuėjo ilgą kelią. Šeštajame dešimtmetyje buvo bandoma išardyti šeimą vien dėl to, kad nuosavybė buvo perduodama šeimoje, be to, komunistai bandė priversti moteris dirbti. Moterys netgi turėjo dirbti kranų operatorėmis.

Buvo atidarytas lopšelis-darželis, o kadangi darbo savaitė truko šešias dienas per savaitę, vaikai lopšelyje-darželyje būdavo šešias dienas iš eilės, o sekmadieniais tėvai juos pasiimdavo namo. Tačiau paaiškėjo, kad tai neveiksminga sistema.

Manau, kad šeštajame dešimtmetyje komunistinis režimas buvo labiau pagrįstas ideologija, tačiau vėliau įsivyravo pragmatizmas. Komunistai suprato, kad jiems reikia vaikų ir darbo jėgos, o jei nutrauksite šeimos ryšius, negausite nei darbo jėgos, nei kareivių.

Tai vienas iš veiksnių. Tačiau manau, kad komunistinis režimas taip pat buvo patenkintas tuo, kad normalizavus padėtį žmonės užsidarė savo šeimose ir nesidomėjo nesąmonėmis, o užsiėmė savo daržais ir sodybomis.

– Ar galime kalbėti apie tam tikros totalitarinės ideologijos formos įtaką šiuolaikinei šeimai, remdamiesi jos dabartine būkle?

– Manau, kad tai galima pamatyti plika akimi. Vienas dalykas yra kasdienis rutininis gyvenimas, o kitas – ideologinis visuomenės kursas. Man atrodo, kad tai, ką dabar matome, yra privačios ir viešosios erdvės ribų pažeidimas.

Šeima ir tai, kas joje vyksta, staiga tapo viešu reikalu. Ir ne žmonės tarpusavyje sutaria šiuo klausimu – įsikiša valstybė, o tai būdinga, sakytume, nelaisvai visuomenei. Žinoma, kai kuriais klausimais tai tikriausiai teisinga.

Turiu omenyje smurtą šeimoje, jei kas nors smurtauja prieš žmogų. Žinoma, valstybė turi įsikišti ir pripažinti tai nusikaltimu. Tačiau nežinau, kodėl valstybei rūpi, kas namuose plauna indus arba kas keičia kūdikiui sauskelnes.

– Jūs pasakėte, kad dabar susiduriame su tendencija nutraukti biologinius ryšius kaip tokius. Jūs citavote Sophie Louis, kuri mano, kad kol nenutrauksime biologinių ryšių tarp tėvų ir vaikų, tol negalėsime išardyti kapitalizmo. Sakykite, ar tai nėra savidestrukcija? Juk sunaikinti biologinius ryšius reiškia kelti pavojų žmogui kaip rūšiai.

– Manau, kad pagrindinė mintis yra ta, kad viskas yra socialinis konstruktas, todėl vaikus gali turėti kas tik nori ir kaip nori. Šiandien mes matome, kad į vaiką turimos teises, jį galima nusipirkti. Štai jums suvokimas veiksme.

Manau, kad tokių pažiūrų žmonės kaip, pavyzdžiui, Sofija Luis, visiškai negalvoja apie tai, kad esame žmonės ir, kad žmonės turi daugintis, kad esame biologinė rūšis.

Ji kalba apie vadinamąjį reprodukcinį teisingumą ir apie tai, kad kiekvienas, norintis susilaukti vaiko, turi teisę tai padaryti. Mano nuomone, tai viena iš apraiškų idėjos, kad žmogus yra socialinis konstruktas, todėl visas jo elgesys taip pat yra socialinis konstruktas.

– pasekoje gaunasi visiškai nežmoniškas elgesys?

– Žinoma.

– Jei turėsime omenyje šią nuomonę ir pridursime, kad neseniai pasirodė knyga apie vaikus, kurie  teršia aplinką, kaip manote, ar visa tai yra žmonių, kurių žmogiškasis ir socialinis suvokimas, švelniai tariant, šiek tiek pakitęs? O gal šie žmonės yra tam tikros ideologijos, kuri čia slapta klesti, produktas?

– Mano nuomone, ir viena, ir kita. Tačiau taip pat noriu pabrėžti, kad senovėje buvo visuomenių, kurios labai žiauriai elgėsi su savo vaikais. Buvo paplitęs kūdikių žudymas: vaikai buvo žudomi po gimimo ir pan. Tai reikia suprasti.

Tiesiog kiekvienoje visuomenėje visada bus žmonių, kurių empatija mažiau išvystyta ir, tikriausiai, nieko negalime su tuo padaryti.

Be to, kaip manau, tai yra ir mūsų dienoms būdingas dalykas. Viena, kai žmogus nuo gimimo nėra labai empatiškas, ir kita, kai sistema kažką palaiko, tarkime, tam tikrą elgesio tipą.

Paradoksalu, bet šie du reiškiniai randa palaikymą, įskaitant ir požiūrį, kad žmogus yra iš niekur atsiradusi būtybė, kurią galima paversti bet kuo.

Taip pat skatinama idėja, kad žmonės apskritai yra nepriklausomi vienetai. Taip atsiranda visuomenės atomizacija (byrėjimas į sudedamąsias dalis).

– Keista. Turiu omenyje daugybę prieštaravimų. Viena vertus, yra žmonių, kuriuos citavome, įsitikinusių, kad žmogus yra socialinis konstruktas. Jie elgiasi nežmoniškai, tačiau fanatiškai kovoja už kiekvieno žmogaus, įskaitant vyrus, kurie neva taip pat gali gimdyti, teises. Kita vertus, visuomenė formuoja šią sistemą, kuri ją atomizuoja, ir klasikinis „skaldyk ir valdyk” principas veikia, tačiau tuo pat metu žmonės vejami į bandą.

– Taip, gerai pastebėjote. Paradoksalu, bet mes atsidūrėme tapatybės politikos situacijoje arba epochoje. Vyrauja idėja, kad tavo lytis, odos spalva yra tai, kas tave apibrėžia, ir tu neturi jokių galimybių iš to išsivaduoti. (…)

Kita vertus, vyrauja mintis, kad visa tai yra socialinis konstruktas. Šie dalykai logiškai nesuderinami.

Taip pat egzistuoja požiūris, kad žmogus nėra natūralių institucijų, kurių dalimi jis anksčiau buvo, dalis, bet priklauso tam tikroms bendroms socialinėms grupėms, kurios tikrovėje neegzistuoja, bet kurios mus formuoja dėl to, kad turi tam tikrų savybių.

– Manau, kad Maiklas Džeksonas galėtų daug pasakyti apie tai, ar visa tai yra socialinis konstruktas, ar ne. Sakykite, kaip šeimą ir šeimos santykių raidą veikia Vakaruose vykstantys vadinamieji kultūriniai karai, kurių kai kurias apraiškas mes su jumis trumpai apibūdinome? Tų kovų atgarsiai pasiekia ir mus, nors, skirtingai nei totalitarizmo neišgyvenusios visuomenės, vis dar turime tam tikrus apsaugos mechanizmus. Čia taip pat vyksta karšta diskusija apie tai, ar santuoka yra tik vyro ir moters sąjunga, ir, užuot galvoję, kuo šildytis žiemą, skiriame daug dėmesio šiai „problemai”. Ar manote, kad šie kultūriniai karai yra pavojingas reiškinys, pranašaujantis atėjimą to, ko, sakytume, nenorėtume?

– Mano nuomone, šie kultūriniai karai tam tikru mastu yra tarpiniai ir lokalūs, o iš tikrųjų vyksta daug didesnis socialinių grupių susidūrimas, kuris, be kita ko, pasireiškia ir skirtingų požiūrių į šeimą gynimu.

Tačiau, man atrodo, kad svarbiausia čia ne šeima, o susidūrimas su globalistais, progresyvistais, nenoriu sakyti kairiaisiais, nes progresyvūs kairieji tradiciškai individą laiko natūralia nacionalinės bendruomenės dalimi. Tai pasireiškia įvairiose srityse. Nors, žinoma, kultūriniai karai dėl šeimos yra gana tipiški.

– Kai kuriuose jūsų straipsniuose ir tyrimuose skaičiau, kad egzistuoja ypatingas reiškinys – tam tikras šeimos pasipriešinimas socialinei politikai. Kitose Europos šalyse socialinė politika veikia gana gerai: gerėja dirbančių moterų socialinės sąlygos, todėl jos noriai jomis naudojasi ir eina į darbą. Čekijoje šios paskatos yra tarsi plytų siena. Valstybė yra pasirengusi vaikus nuo dvejų metų amžiaus leisti į darželį, tačiau moterys nesutinka su tokia socialine politika ir vis dar nori likti namuose su vaikais. Ar mes esame tik anklavas Vidurio Europoje, ar taip elgiamasi ir kitose pokomunistinėse šalyse ar kitur Europoje?

– Tai nėra taip paprasta. Žinoma, visuomenė yra susiskaldžiusi, nes yra tam tikra grupė moterų, kurios naudojasi galimybėmis ir greitai išeina dirbti. Apklausos rodo, kad maždaug 2% žmonių mano, kad būtų priimtina vaikus nuo vienerių metų leisti į darželį.

Todėl esu atsargi ką nors tvirtinti. Visuomenė nėra visiškai atspari. Manau, kad yra didelis atotrūkis tarp Prahos ir didžiųjų miestų bei, pavyzdžiui, Moravijos. (…) Negalėčiau teigti, kad Čekijos visuomenė atspari socialinei politikai. Jei motinystės atostogos būtų panaikintos, moterys iš karto grįžtų į darbą. (…)

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 394

Žymos:

Atsiliepimų 3

  1. Nesamoniu kratinys,    -  2022-12-12, 00:04

    is kurio aisku viena : sie zmogai ne tik skirsto visuomene i kastas,bet ir nori musu vaikus suvaryti i kolchozus nuo lopsio,kad tik ju motinos vergautu ponams. Man su tokiais „pranasais” – nepakeliui.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. VŽA    -  2022-12-12, 11:11

    Lyt-psichiniai iškrypėliai veikia agresyviai ir tikslingai. Svarbiausia – suardyti Šeimas, žmonijos pagrindą, o su vaikais dar paprasčiau, juos nuo kūdikystės padaryti belyčiais zombiais…

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Pastebėjęs    -  2022-12-13, 10:52

    Sampratą ŠEIMA, tarp vyro ir moters, iškrypėliai formuluoja, kaip kokių paukščių ar žvėrių šeimas…

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....