infa.lt

Baisus vaizdas (išdžiūvusi bala) | nuotr. © Arvydo Daunio \ infa.lt

Atėjo laikas pakalbėti apie globalų atšilimą. Dauguma žmonių Žemėje arba jo bijosi, arba su juo kovoja. Tie, kurie bijosi, kažkodėl įsitikinę, jog globalus atšilimas – tai blogis. Tie, kas su juo kovoja, kažkodėl įsitikinę, jog žmogaus gali jį sustabdyti. Rusų apžvalgininkas Vladimir Bugrov pasidalino savo abejonėmis dėl to – ar reikia jo bijotis, ir ar verta su juo kovoti.

KARAKUMAI IR NE TIK

Prieš 10-12 tūkstančių metų pasibaigė paskutinis Ledynmečio periodas. Ledai pasitraukė iš Europos, bet vis dar išliko vietoje, kurią mes dabar vadiname Šiaurės jūra. Tada tai buvo ežeras. Britanija buvo susijungusi su žemynu, o La Manšo sąsiaurio vietoje buvo upė. Kelią į vandenyną Šiaurės jūrai užtvėrė kreidos uolynai. Jų likučiai – tai baltosios „Doverio (Duvro) uolos“ ir baltosios uolos Normandijoje Etretos (Étretat) rajone.

Jos yra organinės kilmės – bestuburių jūrų organizmų likučiai iš Kreidos periodo. Duvras ir Etreta tada buvo susijungė kalnų kreidos masyvu, siekiančiu 70-100 m aukščio. Šiaurės jūros rajono žemumose pamažu kaupėsi vanduo, kuris pamažu pasiekė kraštus ir ėmė piltis pervirš – taip atsirado didžiausias žmonijos istorijoje krioklys, o Britanija tapo atkirsta nuo Europos. Matuojant geologiniu mastu krioklys egzistavo neilgai – minkšta kreida greitai suyra.

Tačiau kiekviena nauja medžiotojų-rinkėjų, gyvenusių jo pakrantėse ir neabejotinai jį dievinusių, karta, pakitimų nepastebėdavo. Tais pačiais laikais, vietoje, kur dabar driekiasi Karakumų dykuma, ėmė kauptis vanduo nuo tirpstančio šiaurėje ledyno. Šiandien egzistuojantys žemutiniai Karakumai – tai neseniai susidariusios ir neseniai išnykusios jūros dugnas. Manoma, kad dar Aleksandro Makedoniečio laikais Aralo jūra buvo susijungusi su Kaspijos jūra per dabar išdžiūvusios Uzboy upės įdubą, o Sarykamyšo įduba (38 m žemiau jūros lygio) tarp Kaspijos ir Aralo jūrų buvo ežeru.

Visi aukščiau išvardinti pavyzdžiai liudija apie tai, jog žmonija visiškai komfortiškai jautėsi dinamiškai besikeičiančio klimato ir kataklizmų, gerokai didesnių nei vyksta dabar, sąlygomis. Dar daugiau, pati prašosi išvada, jog, jeigu gyventojų skaičius visą laiką auga, reiškia dinamiškai besikeičiantis klimatas, bent jau tam, visiškai netrukdo.

BAUBIAKAS AR TIESA

Nusekusi apžėlusi Neris Vilniaus miesto ribose | nuotr Arvydo Daunio \ infa.lt

Istorijos apie klimato pakitimus ir globalų atšilimą primena vaikišką „siaubo“ istoriją apie „geltoną tetą“. „Siaubiake“ mergaitė neužrakino buto durų ir užsiėmė pamokų ruošimu. Per radiją ją įspėjo, jog „geltonoji teta“ jau mieste. Tuojau „pabaigsiu ir užrakinsiu“, galvoja mergaitė. Vėliau per radiją pranešė, jog „geltonoji teta“ jau gatvėje, po to jau name. Mergaitė numoja ranka – „spėsiu“. Galų gale „geltonoji teta“ atidaro taip ir neužrakintas buto duris. Šioje vietoje „baubiakas“ nutrūksta. Nieko baisiau jau nebesugalvosi. Dramaturgija lūkuriuoja.

Tokiu būdu naudojasi daugybė visuomeninių judėjimų, gaunančių palaikymo pinigus iš savo vyriausybių ir mokslininkai klimatologai, gyvenantys iš „dovanų“. Jie meistriškai artina „geltonąją tetą“, tačiau sakyti, jog ji jau bute nedrįsta, kadangi pamatę ją, mes, greičiausiai, suprasime, jog ji visai nebaisi. Įprastai klimato „baubiakų“ turinys yra toks:

Pirma: „Per pastaruosius 50 metų uraganų, taifūnų ir kitokių kataklizmų skaičius išaugo 4 kartus“. Bet per pastaruosius 50 metų 4 kartus padidėjo ir meteorologinių stebėjimo stočių, fiksuojančių šiuos kataklizmus skaičius.

O svarbiausia, geometrinės progresijos principu išaugo visus šiuos įvykius nušviečiančių žurnalistų skaičius. Be viso to, šiandien vykstantys gamtos reiškiniai, retai būna rekordiniais per visą stebėjimo laikotarpį.

Mes visada atrandame praeityje kur kas reikšmingesnių įvykių. Pavyzdžiui, 1703 metais virš Europos nugrumėjo „Didžioji audra“, kurios aukomis to meto amžininkai įvardino nuo 8000 iki 15000 žmonių. XVII amžiuje buvo užšalęs Bosforo sąsiauris, o Ženevos rajone Ronos upę galima buvo pervažiuoti ledu arkliais kinkytu vežimu. Vandens lygis potvynių metu Peterburge nė karto nebuvo pasiekęs 1824 metų lygmens, ir t.t. ir pan.

Antra: „Per pastaruosius 100 metų Pasaulinio vandenyno lygmuo pakilo 20 cm. Pastaraisiais metais vandenyno papildymo vandeniu tempai išaugo, jo lygmuo kyla 3 cm per dešimtmetį“. Vandens lygmens stiklinėje matavimą galima atlikti matematiškai nepriekaištingai, tačiau vandenynas ir daugybė jo lygį matuojančių prietaisų, randasi Žemės, kuri pati yra nuolatiniame judesyje, paviršiuje.

Jų gaunami duomenys, tai ne daugiau, nei matavimo prietaisų judėjimo dinamika vandens lygio atžvilgiu. „Toli pasitraukė jūra, ir rožės aplink pylimą sutankino gretas, kad miegantis karste Teodorikas nesvajotų apie gyvenimo audras“. Taip rašė A. Blokas poemoje „Ravenna“. Keigu matavimo prietaisas būtų pastatytas ant Teodoriko kapo Ravenoje, jis užfiksuotų Pasaulinio vandenyno lygmens kritimą.

Paskutinio ledynų periodo metu, vandens lygis pasaulio vandenyne buvo iš tiesų žymiai mažesnis už šiandienį, bet tada ledynai buvo sausumoje (Europoje ir Kanadoje), Arkties vandenyne ledų nebuvo. Todėl, kai ledynai ėmė tirpti, vandenynų lygmuo pakilo. Šiandien ledų tirpimas pagrinde vyksta Arktyje, kur ledas ir taip randasi vandenyje, ir nuo jo tirpimo vandens lygis praktiškai nesikeičia. Kalbant apie Antarktidą, – ten pakilus temperatūrai išaugo oro drėgnumas, kas veda link kritulių didėjimo, kurie iškrenta kaip sniegas, kas dalinai gali didinti ledo dangą.

AR PRAMONĖ DARO ĮTAKĄ?

Trečia: „…95% Žemės atšilimo sukelia žmogaus veikla, o ne gamtos procesai“. Tačiau, ledynų iš Antarktidos, Grenlandijos ir kalnų analizė liudija, jog prieš šimtus ir dešimtis tūkstančių metų pramonės nebuvo, o klimato kaita vyko nuolat –  atšilimo periodus keitė atšalimo periodai. Pavyzdžiui, per pastaruosius 800 tūkstančių metų buvo 8 pagrindiniai apledėjimo periodai.

Kiekvieno iš šių periodų viduje egzistavo ciklai, trukę šimtus ir tūkstančius metų. Dešimtame amžiuje Anglijoje vynuogynai siekė Jorko platumas. Islandijoje augo miškai, o Grenlandijoje buvo auginamos kai kurios grūdinių rūšys. Vėliau įvyko atšalimas. Geriausias to įrodymas yra kultinis Piterio Breigelio Vyresniojo paveikslas „Medžiotojai ant sniego (Medžiotojai sniege)“. 1565 metais Europoje žiemos šaltos, medžiotojai klampoja per sniegą, poilsiaujantys važinėjasi su rogėmis ir pačiūžomis.

Paveiksle Breigelis pavaizdavo vieną iš Brabanto slėnių, kalnai tolumoje – prisiminimai apie keliones į Italiją per Alpes. Tokią pačią žiemą mes matome „mažųjų olandų“ paveiksluose.

Dabar šiose vietose vidutinė sausio temperatūra didesnė +5 (Briuselyje – 5,1, Amsterdame – 5,8). Atšalimai visada keitėsi atšilimais, be to, atšilimo greitis visada buvo didesnis už atšalimo greitį. Ką mes šiandien ir matome.

Ketvirta: „… CO2 lygmens padidėjimas gali būti kenksmingas (net mirtinas) Žemės florai ir faunai“. Paneigimui pateiksiu RMA nario-korespondento Arkadij Tiškov žodžius: „… 95% mūsų planetos floros – tai prieš dešimtis ir šimtus milijonų atsiradę augalai su taip vadinama C3- fotosinteze, kuriems optimalu gerokai aukštesnis CO2 lygis atmosferoje.

Tai reiškia, jog Žemės flora, kuri ir formuoja biosferą, atsirado gerokai aukštesnį anglies dvideginio lygį turinčioje terpėje, nei yra šiandien. Tai ypač tinka kalbant apie vidutinių platumų medžius, krūmus ir žoles. Jiems dabartinė atmosfera „skurdi“ anglies dvideginio atžvilgiu, o augant jo kiekiui, biologinis produktyvumas Žemėje augs“.

V.G.Rastianikovo ir I.V. Deriugino akademinėje monografijoje „Rusijos duoninių-grūdinių derlingumas (Урожайность хлебов в России)“ pateikto grafiko kreivė stebėtinai sutampa su anglies dvideginio atmosferoje augimu.

„Tiesiog prašosi išvada. Mums visiems pasisekė. Neklausykite baubiakų, nežiūrėkite televizoriaus, deginkitės saulėje, – ji viską daro taip, kad kiekvienais metais gyventume geriau ir geriau. Visa kita priklauso nuo mūsų pačių”, – reziumuoja Vladimir Bugrov.