infa.lt

Džordžas Seldžinas (George Selgin)

Nuo 2008 metų, kai prasidėjo pirmasis stambaus aktyvų supirkimo raundas dėl taip vadinamo kiekybinio švelninimo (Quantitative Easing, QE), Federalinio rezervo balansas nuo 900 milijardų dolerių padidėjo iki 4,4 trilijono dolerių. Ir nors Federalinio rezervo darbuotojai žadėjo jį sumažinti kai tik atsistatys ekonomika, mūsų didelis ir storas FRS vis dar išlieka tokiu pat storuliu.

Paskutiniuoju metu kai kurie FRS pirmininkai ragino jį imti vykdyti savo pažadus. Verta įsiklausyti, ką sako Federalinis rezervas, taip pat ir Kongresas. Nieko „normalaus“ nėra nei tame balanse, kurio dydis 4,4 trilijono dolerių, nei jo išpūstoje įtakoje Amerikos kreditų sistemai. Tai išpūsta įtaka – bloga žinia Amerikos ekonomikai, kadangi tai reiškia, jog didelis valstybinių atsargų gabalas, kuris galėtų pagyvinti nusilpusią gamybą, patenka į vyriausybės ir jos žinybų rankas.

Prieš hipotekos krizę bankai Federaliniame rezerve laikė gana kuklų balansą. Kad susitvarkytų su kartais atsirandančiu deficitu, jie greitai skolinosi lėšas iš rezervo arba iš „federalinių fondų“ už taip vadinamą federalinio fondo normą („fed“). Monetarinė politika supaprastėjo iki sprendimo priėmimo apie tai, kokiame lygyje turi būti federalinių fondų norma, jei Federalinis rezervas siekia mažinti infliaciją ir nedarbą, o taip pat reguliuoti bankų rezervų įplaukas tam, kad reali federalinių fondų palūkanų norma siektų pasirinktą tikslinį lygį.

Kadangi bankai iki krizės tenkinosi tik kukliais rezervais, beveik kiekvienas banko depozito doleris buvo skiriamas bankų kreditų, išduodamų verslui ar vartotojams, finansavimui, o kreditinė Federalinio rezervo įtaka, savo ruožtu, buvo nežymi. Bendras Federalinio rezervo aktyvas buvo lygus 1/8 visų Amerikos komercinių bankų aktyvams. Kitaip sakant, Federalinis rezervas sugebėjo kontroliuoti kreditavimo procesą ir tuo pačiu leido komerciniams bankams spręsti kur eis tie kreditai. Finansinės krizė metu viskas pasikeitė ir Federalinis rezervas, pasistengęs įvedė visiškai naują tvarką, kuri veikia ir dabar.

2008 metų spalį Federalinis rezervas, sunerimęs dėl to, kad jo ypatingos kreditavimo priemonės prives prie federalinių fondų palūkanų normos mažėjimo iki žemesnio lygio nei tikslinis, ėmėsi išmokėti bankų nuostolinių rezervų procentus (IOER), tad galiausiai bankai ėmė kaupti rezervus vietoje to, kad imtų išdavinėti kreditus kitiems bankams. Dėl QE bankai sugebėjo sukaupti nuostolinių 2,7 trilijono dolerių rezervą.

Nors nuostolinių rezervų procentas leido bankams sukaupti rezervus, jis nesugebėjo sulaikyti federalinių fondų palūkanų normos kritimo, tad ji ėmė artėti prie nulio. Jai palaikyti Federalinis rezervas įvedė dar vieną instrumentą – Vienadienio atpirkimo sandorius (Overnight Reverse Repurchase Agreements), kurie leido išmokėti procentus nebankinėms finansų firmoms, tokiu būdu laikiusioms savo lėšas grynaisiais. Vienadienio atpirkimo sandorio norma nustato dar žemesnį limitą, nei tikslinis federalinių fondų palūkanų normos „lygis“. Tai taip pat reiškia, kad Federalinis rezervas rekvizavo ne tik bankų, tačiau ir kitų finansinių institutų kreditus.

Visų šių krizės sukeltų inovacijų dėka gavome tokį FRS, kuris ėmė labiau kontroliuoti kreditus šalyje. Jei palygintume su Amerikos komercinių bankų sistema, tai Federalinis rezervas šiuo metu yra keturis kartus didesnis, negu iki krizės. Bankų rezervai, kurie anksčiau sudarė kuklią bendrų banko depozitų procento dalį, šiandien apima vieną penktąją tų depozitų dalį. Verslo ir vartotojų kreditavimas, kurio apimtis tiksliai atitinka bankų depozitus, šiandien sudaro tik 80 procentų nuo kiekvieno dolerio. Likusieji pakliūna į Federalinį rezervą, o iš ten vyriausybei ir kitoms žinyboms, kurių vertybinius popierius perka FRS.

Centriniai bankai verčia komercinius bankus siųsti jiems didelį jų kuklių sankaupų kiekį, ir tai nieko naujo. Mažiau išsivysčiusių šalių centriniai bankai taip elgiasi dažnai. Kai jie tai daro, tai ekonomistai šiuos veiksmus vadina „finansinėmis represijomis“. Tų pačių ekonomistų teigimu, tai yra viena svarbių priežasčių, kodėl neturtingos šalys lieka neturtingomis. O dabar ir pats FRS vykdo finansines represijas, kurios paslėptos po aukštųjų technologijų monetarinės politikos kauke. Atitinkamai kenčia Amerikos ekonomika.

Štai kodėl yra teisūs tie FRS darbuotojai, kurie nori apriboti Federalinio rezervo veiklą anksčiau, o ne vėliau. Jei net patys Federalinio rezervo darbuotojai negali jo įtikinti, kad reikia mažintis, tuomet tai privalo padaryti Kongresas. Jis gali prie Finansinio pasirinkimo įstatymo (Financial CHOICE ACT 2.0) pridėti potvarkį ir nustatyti, kiek laiko turi užimti Federalinio rezervo balanso mažinimas. Būtų dar geriau, jei Kongresas ten įtrauktų ir raginimą palaipsniui atsisakyti nuostolinių rezervų procento išmokų, o taip pat vienadienio atpirkimo susitarimo programos.

Nors, kai kurie FRS darbuotojai protestuos, ir sakys, kad šios priemonės pažeidžia Federalinio rezervo nepriklausomybę, Kongresas neturėtų rimtai žiūrėti į šiuos skundus. Federalinio rezervo mandatas įpareigoją jį valdyti kreditų teikimą šalyje ir siekti stabilių kainų ir visiško užimtumo. Jis nesuteikia rezervui galimybės konkuruoti su privataus sektoriaus kreditoriais, kovoje dėl didesnio nacionalinių atsargų kąsnio. Jei pats Federalinis rezervas priešinsis šiam jo misijos apribojimui, tai Kongresas turi ne tik teisę, tačiau ir privalo visa tai užbaigti.

Džordžas Seldžinas yra Kato instituto (Cato Institute) Monetarinių ir finansinių alternatyvų centro (Center of Monetary and Financial Alternatives) vyresnysis bendradarbis ir direktorius.

parengė: Darius Dimbelis