Karšių žvejyba tai nėra šiaip koks fiti miti užsiėmimas iš neturėjimo ką veikti. Tai visas mokslas, sistema, pramonės šaka ir netgi menas.
Susitarkime, kad šios žuvies pavadinimą aš naudosiu bendrine prasme. Ir net daugiau nei bendrine. Karšį pasirinkau tik dėl jo populiarumo ir žinomumo.
Norint sėkmingai gaudyti karšius, žmogui, t.y. protingesnei būtybei, reikia sutrikdyti natūralią karšių gyvenseną. Pakeisti ją iš pašaknų. Ežero užupyje, kur ramiai sau gyveno karšių populiacija, išvaloma dugno aikštelė.
Nežinau ką tuo metu galvoja karšiai, bet numanau, kad džiaugiasi. Juk į jų gyvenamą erdvę atėjo civilizacija, tvarka ir darna. Sterili erdvė pakelia gyvenimo kokybę į naujas aukštumas. Visame kame ežero užutėkis pulsuoja tvarumu.
Vėliau nematomos rankos (žvejo) pagalba, išvalytoje aikštelėje, atsiranda daug skanaus ir nemokamo maisto.
Pirmieji atplaukia pabandyti jauni karšiai – „plaštakiniai” (plaštakos dydžio). Jie pirmieji drąsiai išbando naujoves. Stambesni, vyresni karšiai į tai žvelgia su nepasitikėjimu. Jų gyvenimo patirtis suponuoja abejonę.
Na negali taip būti, kad visą gyvenimą sunkiai knisęs dugną, maistą rinkęs kaip kruopelytę prie kruopelytės ir staiga gyvenimas nei iš šio nei iš to į ramų užutėkį atneša tokią maisto gausą.
Jaunieji šaiposi iš senių. Kiti laikai, jūs nemokate gyventi, nemokate prisitaikyti ir keistis, dabar maistą išgauti galima pasitelkus inovatyvias technologijas, juk tai diktuoja paprasčiausiai racionalus karšio protas.
O protingas karšis ieško kur giliau ir geriau. Šalin kvailas abejones, laikas mėgautis gyvenimu nekeliant bereikalingų klausimų. Juk vieną kartą gyveni – pamėgta jauno karšio sentencija. Ir iš tikro, matomai pasąmonėje nujausdamas greitą pabaigą, skuba gyventi „plaštakinis”.
Senių tarpe su laiku atsiranda abejonė. Gal tikrai mūsų viso gyvenimo patirtis nieko verta? Pamirškime sunkiai sukauptą išgyvenimo patirtį ir mėgaukimės šiandien gyvenimo teikiamais malonumais. Kam galvoti apie maisto paieškas kai kažkas, nematomas ir toks rūpestingas mumis kas dieną pasirūpina. Juk taip šiame ežero užutėkyje gyvena visi.
Kažkas paleidžia gandą, kad tai ir yra tikrasis progresas ir civilizacija. Mažomis pastangomis pasiekiamas įkvepiantis rezultatas. Kas galvoja kitaip yra karšis – runkelis. Netikintis mokslu. Juk taip gerai šis ežero užutėkis dar niekada negyveno.
Jei žvejui neišlaiko kantrybė ir jis pabando anksčiau laiko žuvauti, kimba tik jaunimas – „plaštakiniai”. Seniai dar nepasitiki naujais „civilizacijos laimėjimais”. Jų gyvenimo patirtis dar nėra pilnai užblokuota, savisaugos instinktai liepia laikytis atokiai.
Seniems nesuprantama iš kokių aruodų ir fondų byra ši maisto gausa. Ar tiktai nėra čia klastos, ar tik nenori kažkas pripratinti bendruomenę prie lengvo ir nerūpestingo gyvenimo, tam, kad visi karšiai pamirštų maisto paieškos ir išgyvenimo patirtį?
Jei tik vyresnis karšis išreiškia abejonę – gauna sąmokslo teoretiko pravardę. Todėl sliūkina jis į užutėkio kamputį ir stebi kaip jauni karšiai mėgaujasi „civilizuoto” gyvenimo malonumais.
Bet, kaip kažkada sakė vienas senas karšis, už viską kas yra nemokama ir lengvai gaunama, kažkada ateina eilė susimokėti pilną kainą. Vieną dieną dugno aikštelė, kurioje buvo pilna maisto, ištuštėja. Karšių bendruomenę ištinka nuostaba ir nusivylimas peraugantis į pyktį.
Kodėl nebedirba taip gerai veikusi, bet kažkiek nesuprantama, maisto aprūpinimo sistema? Kyla įvairių teorijų: sutriko tiekimo grandinės, krizė, pabrango energija, maisto tiekėjus užpuolė lydekos……
Po pirmo patirto šoko maistas grįžta. Grįžta įpakuotas naujai. Tai paskutinis progreso žodis. Maistas patiekiamas koncentruotai, šėryklėlėje. Taip patogiau, racionaliau, tvariau…..mažiau teršiama užutėkio erdvė.
Šalia šėryklėlės keletas pavadėlių su kabliukais. Ant jų pagerintas maistas. Matomai tai naujų maisto aprūpinimo technologijų dalis, civilizacijos eigoje pasiektų aukščiausių mokslo pasiekimų išdava.
Karšiai lengviau atsidūsta. Gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Nerūpestingas gyvenimas tęsiasi.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
→ PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai. → Naujienlaiškis
Labai teisingai parašyta.Progresas turi pradžia ir pabaiga ! O žmones pasidave mokslo ir progreso tekmei anksčiau ar vėliau atiteka iki krentančio vandens nuo uolos ! Ne mokslas sukūrė žemę o žemė davė galimybes mokslui vystis su sąlyga kad bus saikas !