infa.lt

pav.: Cults.

Mitinės būtybės su vienintele akimi kaktos centre. Graikų mitologijoje vaizduojamos, kaip didelės, raumeningos, nepaslankios…

Jie buvo žinomi dėl savo įgūdžių metalo apdirbimo srityje (kalvystėje), pagamino daug garsių ginklų ir įrankių, įskaitant Odisejo kardą ir Hermio lazdą. Dar buvo žinomi dėl savo žiauraus ir laukinio charakterio, sakoma, kad jie valgydavę žmones.

Savo kilme jie priskiriami titanams – pirmykštei milžinų rasei, kurie buvo nuversti Olimpo dievų…

Kas dabar pasakys, kiek tose legendose tiesos ir prasimanymų? O jeigu jas vertinti, kaip alegoriją, tai „ciklopiška“ sąmonė nesvetima ir žmogui.

Ar teko į aplinką žvelgti viena akimi? Turbūt teko – tikrinant akis. Kad ir dėl vairuotojo teisių… Labai kvailas, sakyčiau, tikrovę iškreipiantis testas. Abejojat? Pabandykit, tiesiog dabar. Tai viena akimi, tai abiem. Kita, vėl abiem… Skirtumas akivaizdus. Žiūrėti viena akimi, tai kaip eiti su viena koja. Netoli nueisi…

O jeigu vairuoti automobilį tektų vieną akį prisidengus? Kokiu procentu gatvėse padaugėtų avaringumas? Toks testas pateisinamas tik parenkant akinius, kai akys nevienodo pajėgumo.

Dar daugiau nesąmonių mūsų gyvenime atsitinka, kai „viena akimi“ – tik iš savų interesų „varpinės“ žvelgiama į platųjį pasaulį, į visas situacijas. Iš tokio apriboto požiūrio ir pasekmės adekvačios – interesų konfliktai, nesantaika, karai. Ne „rojuje gyvename“ todėl, kad ne angelai esame…

Beje, iš tų legendų apie ciklopus dar ir (kiklopai), minima, kad tai buvo vienakojų milžinų rasė, gyvenusi Egėjo jūros salų grupėje. Vienakojai? Kaip jūs tai įsivaizduojate? Vienaakiai dar, kaip ten bebuvę, o vienakojai, tai jau tikras invalidumas. Tai jau tikra nuoroda į alegoriją.

Vaikams sekamos pasakos. Jiems tai tinkamiausia auklėjimo priemonė. Gal panašią paskirtį turi ir legendos, mitai, tik jau visiems, ne tik vaikams.

Kas nors kiek domisi ezoterika, dalykais dvasiniais, tie be abejonės žino apie Žemės ir žmonijos vykstantį „perėjimą“ iš trimačio į daugiamatį pasaulį. „Perėjimo“ esmė ne geografinė, o sąmonės pokyčiai. Pasaulio įvairovė yra ir buvo visada, o kokią jos dalį mes matome, suvokiame, priklauso nuo mūsų…

Garsusis Sokrato pasakymas „žinau, kad nieko nežinau“ kviečia pasidykinti savo „indą“ tam, kad atsirastų vietos pasaulio begalybei.

Deja prognozės ne pačios geriausios, didžiajai žmonijos daliai to padaryti nepavyks. Kylančios vibracijos ( ego sąmonei ) darysis vis mažiau komfortiškomis ir jie patys prašysis perkeliami į trimačius pasaulius savo evoliucijai tęsti mažesniu tempu.

Romas Cibas