infa.lt

Ursula von der Leyen bučiuojasi su Volodymyru Zelenskiu | Ukrainos prezidento Telegram kanalas

„The Economist”: Europoje teigiama, kad Kijevo pralaimėjimas sugriautų Vakarų autoritetą.

Rusijos kariuomenė, iš kurios buvo šaipomasi karinės invazijos į Ukrainą pradžioje, pasirodė esanti pajėgi pažeminti visus Vakarus, rašo „The Economist” leidinys.

Klausiant, kas bus, „jei” Kijevas pralaimės, jau labiau tinka junginys „kai”. Europa su nerimu ruošiasi blogiausiam.

Klausimas, kas bus, jei Ukraina pralaimės, kadaise buvo taktinis ėjimas, siekiant daryti spaudimą Vakarų sąjungininkams, kad šie duotų daugiau ginklų ir pinigų. Laikui bėgant šis klausimas vis mažiau tampa antraeiliu ir vis labiau tampa pirmuoju „plano B” punktu.

Po kelių sunkių mėnesių mūšio lauke praėjusių metų viltys dėl Ukrainos kontrpuolimo, kuris pastūmėtų Rusiją atgal prie buvusių sienų ir pažemintų Vladimirą Putiną, ištirpo.

Šiomis dienomis virš Vakarų tvyro baimė, kad aklavietė fronte gali pakrypti Maskvos naudai arba, kad į valdžią Amerikoje grįš Donaldas Trampas (Donald Trump) ir padovanos Rusijai pergalę ant sidabrinės lėkštutės.

Nors pralaimėjusi Ukraina nebeatrodo tokia nerealia perspektyva, tačiau nuo to ji netampa mažiau bauginanti. Kad ir kaip blaivinančiai beatrodytų karo veiksmų sugrįžimas į žemyną, sėkmingi Rusijos kariniai veiksmai, kurie atneštų geopolitinės naudos V. Putinui – daug blogiau.

Ukrainos pralaimėjimas taptų pažeminimu Vakarams – šiuolaikinė 1956 m. Sueco krizės versija. Dvejus metus teikdamos moralinę, karinę ir finansinę paramą savo sąjungininkei, Amerika ir Europa, galbūt nesąmoningai, rizikavo savo autoritetu.

Dėl to, kad jos kartais delsė teikti paramą, padėtis ne pagerėjo, o pablogėjo. Tai dar kartą patvirtina liberaliosios politikos skeptikų nuomonę, kad demokratija nesugeba apginti savo interesų.

Rusijoje, taip pat Kinijoje, Indijoje ir pasaulio pietuose niekas rimtai nežiūri į Ukrainos šalininkus, nes viskas, ką jie moka daryti, tai diskutuoti apie JT rezoliucijas ir žarstytis kalbomis ES ir NATO aukščiausiojo lygio susitikimuose, nieko daugiau.

Žemėlapių kūrėjai, Ukrainos žemes spalvinantys kaip Rusijos teritorijas, padeda įtvirtinti idėją, kad galia daro tave teisų ir kad viskas daroma galingųjų naudai. Buvęs NATO vadovas Džordžas Robertsonas (George Robertson) perspėjo: „Jei Ukraina pralaimės, pasaulio tvarką nustatys mūsų priešai”. Nelaimei Taivano gyventojams, be kita ko, jis tikriausiai yra teisus.

Niekur kitur šis pažeminimas nebus taip jaučiamas kaip Europos Sąjungoje, kuri yra tarptautinių liberalių taisyklių kūrimo viršūnė. Ukrainos kaimynės ne taip palaikė Ukrainą kaip Amerika. Tačiau elgdamosi europietiškai, lėtai, bet užtikrintai, jos mano, kad padarė viską, ko iš jų buvo galima reikalauti.

Siųsdami ginklus (pirmą kartą šiam tikslui panaudoti ES pinigai), remdami Ukrainos finansų sistemą, priimdami milijonus pabėgėlių, įvesdami tūkstančius sankcijų Rusijai ir atimdami iš jos dujų lėšas, Vakarų bloko politikai peržengė pirmines galimybių ribas.

Jei paaiškės, kad to nepakanka, daugelis suabejos, ar Europos Sąjunga ir jos esmė atitinka savo paskirtį.

Populistai ir Putino gerbėjai, tokie kaip Viktoras Orbanas Vengrijoje ar Marine Le Pen Prancūzijoje, įrodinės, kad jų kelias yra geriausias. Šiuo metu blokas yra pasidalijęs į šaltakraujišką rytinį frontą ir likusią dalį.

Jei Ukraina pralaimės, šis susiskaldymas virs kaltinimais ir kartėliu. Emmanuelis Macronas tapo naujai iškeptu „vanagu”, kuris davė toną, pareiškęs, kad Europą stabdo „bailiai”.

Geopolitinės Ukrainos pralaimėjimo pasekmės priklausys nuo tam tikros formos taikos susitarimo. Tai savo ruožtu priklausys nuo karinių veiksmų dinamikos arba D. Trampo mąstysenos, jei jis vėl bus išrinktas.

Jei Ukrainos kariuomenė, kuriai trūksta amunicijos, žlugs, ir Maskvai kaip nors pavyks kontroliuoti ne tik rytines teritorijas, bet ir visą šalį, galbūt įsteigiant Baltarusijos stiliaus marionetinį režimą, Rusijos ir ES sienos ilgis padidės tūkstančiais kilometrų.

O jei Ukrainos pralaimėjimas bus labiau ribotas, t. y. kai kurios teritorijos prisijungs prie Rusijos, bet išliks veikiančios Ukrainos „nuotrupos” – tai vis tiek gadins nervus.

Kiek laiko praeis, kol Putinas užbaigs tai, ką pradėjo? Dar milijonai ukrainiečių galės pasinaudoti galimybe išvykti.

Pasikeis ir būsimas ES pavidalas: pažadas įtraukti Ukrainą į bloką numatė visišką jos pergalę. Vakarų Balkanai, kurių narystės ES siekius sustiprino Rusijos ir Ukrainos karinis konfliktas, neabejotinai taip pat liks laukimo zonoje.

Be kaltės ir gėdos pojūčių, Europą taip pat apims baimė. Ar turėtume tikėtis dar vienos invazijos? Ar ji bus įvykdyta NATO šalyje, priversdama sąjungininkus veikti? Visai įmanomi tolesni užkariavimo bandymai.

Putinas užsiminė apie nacizmą Baltijos šalyse – tai priminė pretekstą, kuriuo jis pasinaudojo įvesdamas karius į Ukrainą; trijose Baltijos šalyse taip pat gyvena daug rusakalbių gyventojų.

Prieš metus buvo juokaujama, kad Rusijos teiginys, jog ji turi geriausią kariuomenę Europoje, skamba juokingai – jos kariuomenė nėra geriausia net Ukrainoje.

Šiandien taip kalbama vis mažiau, turint omenyje Rusijos gebėjimą aprūpinti savo ginkluotąsias pajėgas personalu, jau nekalbant apie tai, kad jos kariai sukomplektuojami daug sparčiau nei ukrainiečiai.

Rusijos kariuomenės pergalė reikštų, kad V. Putinas turi vienintelę realią jėgą, turinčią kovinį pasirengimą ir XXI a. karybos įgūdžių, kad galėtų veiksmingai užimti teritorijas. Jei jis kontroliuotų Ukrainos valstybę, jis valdytų dvi tokias karo mašinas.

Jam priešinasi kariauti bijantys europiečiai, galbūt, silpnai remiami Amerikos ir su išeikvotomis ginklų atsargomis. Galbūt Lenkija ar Vokietija pajus, kad joms reikia savų branduolinių atgrasymo pajėgų?

Užkimęs karo balsas

Net jei laimės Ukraina, Europa turės keistis. „Taikos projektas”, kuriuo remiasi Europos Sąjunga, turės būti pritaikytas pasauliui, kuriame karas yra jei ne tikėtinas, tai bent jau įmanomas.

Šį balandį NATO šventė 75-ąsias metines, tačiau jo, kaip aljanso, kuriuo europiečiai naudojasi, kad Amerika garantuotų jų teritorinį vientisumą, ateitis neaiški.

Dešimtmečius mėgavomės taikos po Šaltojo karo vaisiais, o dabar mūsų laukia karinių biudžetų didinimas, ir tai jau vyksta.

Tačiau, jei Rusija laimės net ir „pusiau pergalę”, Europa bus priversta keistis daug nemalonesniais ir nenuspėjamais būdais.

Mėginimai derėtis su Putinu, kuris malšina savo karingą aistrą, įgydamas Ukrainos žemių kontrolę, net jei jis žada daugiau nesiimti karinių veiksmų, suteiks iliuzinį saugumą, jei apskritai ką nors suteiks.

Europos atsakymas į klausimą, kas bus, jei Ukraina pralaimės, išlieka paprastas: „Neturėtų”.