infa.lt

Kiek mums kainuos tai, ko neturime? (Apie Ignalinos atominę elektrinę)

Kiek mums kainuos tai, ko neturime? (Apie Ignalinos atominę elektrinę)

lapkričio 03
12:50 2016

2016.06.27

Ignalinos atominės elektrinės uždarymo kaina keičiasi kasdien. Be abejo, ne į mažąją pusę. Anksčiau teisindavomės, „na ir kas, tai pažadėjo finansuoti Europos Sąjunga“. Deja, pažadėtų finansų tikrai neužteks. Tenka mokėti papildomai dešimtis ir net šimtus milijonų eurų už prastovas, netesybas ir t.t. Ar ne per daug pažadėjome (uždaryti pigią elektrą gaminančią atominę jėgainę)? Ar galėjome daugiau pinigų išsireikalauti uždarymui?

Ignalinos atominė elektrinė

Ignalinos atominė elektrinė | „Lietuvos žinios“ nuotrauka

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Kęstutis DAUKŠYS, Linas BALSYS ir Artūras SKARDŽIUS bei filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS:
Net susinaikinsime už savus?

K. DaukšysK.DAUKŠYS: Iki atominės elektrinės uždarymo Lietuva buvo viena iš daugiausia Europoje elektrą eksportuojančių šalių. Dabar pasidarėme daugiausia importuojanti. Antras dalykas – iki uždarant toje elektrinėje pagamintos elektros kaina buvo 8 lietuviški centai, tai yra 2,2 euro cento. Ir niekas tuomet nešnekėjo apie elektrinių statymą aplink.

Atominės elektrinės uždarymo Lietuvoje pasekmė yra atominės elektrinės statymas Baltarusijoje, tai mes ir prisišaukėme tą bėdą. O kodėl mus vertė uždaryti – tai irgi labai aiškus dalykas. Klausimas labai paprastas: kam reikalinga šalis, kuri pati gali eksportuoti pigesnę energiją ir iš to uždirbti, jeigu ją galiu paversti šalimi, kuri importuos iš manęs ir duos man čia uždarbio? Tuometiniai Lietuvos derybininkai, norėdami įstoti į Europos Sąjungą, nusileido dėl atominės elektrinės uždarymo. Aišku, privertė ir kitas valstybes tai padaryti.

G.JAKAVONIS: Sąjūdis pirmasis Lietuvoje kėlė klausimus dėl atominės elektrinės, žmonės šventai tikėjo, kad mums yra didelis pavojus, kad ji pastatyta nesaugiai. Tuomet buvo idealistinių idėjų laikas. Kaip dabar suderinti Lietuvos žmonių interesus gyventi saugioje aplinkoje ir vieną svarbiausių dalykų – savo energetikos turėjimą?

L.BALSYS: Nuo ekologinio judėjimo Lietuvoje prasidėjo Nepriklausomybės L. Balsys judėjimas ir vėliau susiformavo Sąjūdis. Protestai vyko prieš planuotą Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, tai buvo traktuojama kaip dar viena sovietinio režimo infrastruktūra, kuri simbolizavo okupacijos stiprėjimą. Lygiai tuo pat metu vyko šviesaus žmogaus Sauliaus Griciaus įkurto „Atgajos“ klubo žygiai per Lietuvą – buvo žygiuojama į karinius dalinius ir rusų kareiviams skanduojama: „Beri šinel, idi domoi“ („Imk milinę, keliauk namo“). Tai buvo susiję su tuo, kad kariniai poligonai teršia. Čia yra ištakos.

Kalbant apie nepriklausomybės laikotarpį ir Ignalinos atominės elektrinės vietą, darbą ir veiklą, tai Kęstutis čia teisingai sako, kad kainavo 8-9 lito centus. Bet nepamirškime, kad ji buvo pastatyta už sovietų pinigus, ne už Lietuvos pinigus. Kai taip pigiai gamino, ji jau mums nieko nekainavo. Deja, labai gaila, kad tuo metu nebuvo kaupiami uždarymo fondo pinigai.

K.DAUKŠYS: Buvo.

L.BALSYS: Bet nepakankamai. Kai apsidairyta, kas vyksta, paaiškėjo, kad tų pinigų nelabai užteks uždarymui. Į elektrinę labai daug investuota iš Vakarų Europos, taip pat iš Japonijos į jos saugumo technologijas, santykinai saugumas palaikomas. Tuo metu labai įdėmiai stebėjau derybas, Briuselyje dirbau žurnalistu. Kaip tik buvo labai stiprus spaudimas iš Europos Sąjungos dėl saugumo sumetimų, nes reaktorius buvo Černobylio tipo. Kai kurios tuometinės Europos Sąjungos narės, tokios kaip Austrija ir kitos, labai aktyviai pasisakė prieš atominę energetiką. Jos pačios, pavyzdžiui, Austrija, yra atsisakiusios atominės energetikos.

Lietuvai buvo duota pasirinkti: arba turėkite tą elektrinę, kiek leis jos resursas, – jis būtų leidęs iki 2017, gal iki 2018 metų, – bet paskui uždarysite už savus pinigus, Europos Sąjunga niekuo neprisidės. Arba uždarote 2009 metais, ir tada Europos Sąjunga finansiškai prisideda prie uždarymo. Ir tai buvo susieta su naryste Europos Sąjungoje. Tuo metu, manau, buvo padarytas logiškas politinis sprendimas – Lietuvai daug svarbiau būti Europos Sąjungos nare, negu turėti nesaugią, nors ir su visomis saugumo investicijomis, rusiško tipo atominę elektrinę ir ją paskui uždarinėti savais pinigais. Buvo pasirinktas toks sprendimas – pasirinkta Europos Sąjungos parama. Jeigu dabar tos paramos nebūtų, tai mes patys ir nesugebėtume jos uždaryti.

O dėl pigumo, tai elektrinė buvo pastatyta rusiškomis investicijomis, dėl to nieko nereikėjo, vadinasi, jinai mums nieko nekainavo. Bet tuo metu juk nebuvo elektros biržos, viskas veikė tiesioginėmis sutartimis. Dabar mes prekiaujame elektros biržoje. Galbūt elektrinė, kol ją būtų tekę uždaryti, elektros biržoje būtų sugebėjusi konkuruoti.

Bet kai sakome, kad mes dabar nestatome naujos, užtai baltarusiai stato savo, – čia jokio ryšio nėra. Vienas dalykas, mes ketiname, – jeigu neklystu, tai yra visų partijų patvirtintas strateginis tikslas, – atsijungti nuo rusiško elektros žiedo, o tai reikštų, kad nei mes Baltarusijai, nei Baltarusija mums tiesiogiai sinchroniškai tos elektros neduotume, galėtume pirkti ar parduoti per keitiklį. Taigi jokio biznio čia nėra. Mūsų elektra būtų nekonkurencinga. Beje, baltarusių elektrinės elektra irgi bus nekonkurencinga, nebent jie dempinguotų.

Dėl senosios atominės uždarymo turime tokią situaciją, kad dabar reikia kalbėti ne apie tai, ar ją reikėjo laikyti, ar nereikėjo, – jos jau nebėra. Ir neverkime prie kapo žuvusių sovietinių draugų. Dabar reikia galvoti, kaip ją uždaryti.

O čia vėl prasideda kitos problemos, kad Lietuva labai prastai naudoja Europos Sąjungos pinigus. Iš viso skirta nemažai pinigų – 2,6 mlrd. eurų, arba 10 mlrd. litų. Tie pinigai buvo labai blogai, skandalingai panaudojami. Europos Komisija tai pamatė, buvo sustabdžiusi.

Paskui tam tikrus žingsnius žengiant pavyko padaryti, kad finansavimas būtų atnaujintas projektiniu pamatu, bet dabar turime blogą situaciją, kad po 2020 metų pinigai nebus skirti. Ir ne dėl to, kad Europos Sąjunga bloga, o dėl to, kad gerbiama Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė 2013 metais nuvažiavusi į derybas Briuselyje susitarė lyg ir neblogai. Buvo smarkiai išreklamuota, kad bus išmokėta 450 mln. eurų, bus leista perkelti nepanaudotus 300 mln. eurų į ateinančius metus, ir iš viso, kaip buvo teigiama pranešime, Lietuva gaus norėtus 750 mln. eurų.

Buvo nutylėtas vienas dalykas. Tai supratau vėliau nuvažiavęs į vieną Europos Komisijos energetinių renginių ir Europos Komisijos pareigūnai, kurie nėra politikai, tiesiog pranešė: ką, jūs nežinote susitarimo? Jūsų prezidentės padarytas toks susitarimas: dabar gaunate avansu, kad nuramintumėte savo tautą laikotarpiui iki 2020 metų, pasakote, kad viskas gerai, bet daugiau iš mūsų neprašykite ir negausite. Tai ir laikoma susitarimu, ir dabar matome, kad Europos Komisija mums to ir neduos. Galime padėkoti savo prezidentei, kad iškovojo iki 2020 metų, bet taip pat turime paklausti, kodėl padarė tokį sandėrį, atsisakydama toliau po 2020 metų. Čia yra truputėlį tamsi istorijos vieta ir aš manau, kad tai turės ilgainiui paaiškėti.

V. RubavičiusV.RUBAVIČIUS: IAE Uždarymas yra labai sudėtingas technologinis vyksmas, kurio neįmanoma suplanuoti iš anksto ir įgyvendinti, nes tai yra ganėtinai unikalus įvykis, nelabai žinoma, kaip tai apskritai daryti. Ką dabar esame suplanavę – tai tarsi ant vandens braižoma, neaišku, kas konkrečiai turėtų dirbti. Neaišku kitas žingsnis, juk yra numatytas tiktai laikinasis laidojimas, o turi būti žengtas kitas žingsnis – amžinojo palaidojimo, kuris yra brangus ir į kurį dar visai nesigiliname.

Ypač tie klausimai išryškėjo, kai buvo taip optimistiškai, paviršutiniškai net aukščiausio rango politikų kalbama apie naujos elektrinės statybą. Visiškai nekalbant apie uždarymą ir visa tai perkeliant kaip galvos skausmą ateities kartoms, nors viena iš demokratinės politikos nuostatų – neperkelti galvos skausmo ateities kartoms. Politikai apie tai turėtų mąstyti.

Kitas dalykas yra tas, kad šitas projektas yra susijęs su didžiuliais pinigais ir tų pinigų taip pat niekas negali numatyti iki galo. Jų visą laiką reikės ir jų reikės daug daugiau, negu numatoma tam tikru laikotarpiu. Ir tas „reikės daugiau“ yra susijęs su pinigų plovimu. Čia yra pinigų jūra, kur pinigai plaunami, ir tas akivaizdžiai matyti iš to, kaip nenorima pasakoti, kaip jie yra įsisavinami ar neįsisavinami, kaip jie paliekami ir kodėl paliekami. Visiškai neaiškios pinigų kelionės nuo skyrimo per įvairias sąskaitas iki galutinių vartotojų, nes pinigus, einančius per dabartinius bankus, prižiūrėti labai sunku, visi iš jų pelnosi.

Grįžtant prie uždarymo politikos, vienas dalykas čia jau buvo pasakytas labai aiškus – tai yra paversti šalį iš gamintojos ir eksportuotojos į vartotoją. Akivaizdu, kad iš būsimos rinkos pašalinamas labai stiprus žaidėjas.

Buvo pasakyta, kad pastatyta Rusijos pinigais. Anksčiau nebuvo skiriama, tai buvo šiaip visų pinigai, galima sakyti, buvo pastatyta visų pinigais. Sovietiniais pinigais. Ir todėl mums nereikia graužtis, kad rusai mums pastatė ir atidavė. Mes dirbome toje sistemoje, taip išėjo, kad viskas buvo daroma bendrai. Tą bendrumą iš esmės reikėjo geriau panaudoti.

Kitas dalykas, kad neatsižvelgėme į dar vieną aspektą, kuris, mano galva, tame uždarymo vyksme pereinant nuo sustabdymo iki uždarymo buvo galbūt veiksmingesnis. Tai karinis aspektas. Šitie reaktoriai buvo dvejopos paskirties. Jie gamino ne tik elektros energiją. Visi Rusijos reaktoriai buvo dvejopos paskirties. Plutonis yra ypatinga medžiaga. Mes net nekalbėjome apie pagamintą plutonį, kuris pas mus buvo. Kur jis dingo, kaip jis buvo parduotas, kas iš jo pasipelnė ir taip toliau. Lietuva būtų tapusi ir plutonio gamintoja, ir plutonio valdytoja.

Įsivaizduokite užsienio partnerių ir karinių ekspertų požiūrį į išsilaisvinusią tokią ganėtinai korumpuotą šalį. Visi matė, kas čia vyksta. Tie, kurie valdo nepaprastai pavojingą dalyką, tarsi turėtų, bet nemoka valdyti, net nežino, ką daryti su šitais dalykais. Kita vertus, įvairioms šalims nepaprastai paklausią prekę, kuri nulėmė ir politinius ryšius, pavyzdžiui, pardavinėti kokioms Azijos šalims plutonį yra didžiulis biznis. Nesakau, kad prekiauja, aš kalbu apie grėsmę, kuri išplaukia iš to, kad gaminamas plutonis ir saugomas, valdomas nekompetentingų, korumpuotų ir taip toliau. Manau, viena iš priežasčių, kodėl buvo pasirašytas 1994 metų memorandumas su Ukraina, irgi ta pati – kad iš šalies būtų išgabenamas nepaprastai svarbus, pavojingas ir šiaip jau politiškai labai veiksmingas produktas.

Trečias dalykas – tai galime susieti su bendra kapitalizmo raida. Šalis iš stipresnių ekonominių veikėjų per šoko terapiją kuo greičiau paversti prasiskolinusiomis šalimis. Tada jos, kad ir kokie būtų valiutų kursai ir t.t., jų žmonės visą laiką dirbs. Ir čia yra pati geriausia spausdintų pinigų investicija. Koks pagrindinis spausdintų pinigų biznis? Pakabinti mokią valstybę ant skolos kabliuko. Ir tada jie amžiams tampa donorais. Kad ir kaip varganai gyventų piliečiai, politinio elito tikslas yra taip koordinuoti valdymą, kad tik nebūtų kokių didelių riaušių ir t.t. Viskas ramu. Politinis elitas bus aprūpintas, valstybė mokės skolas.

Čia susidėjo nepaprastai daug dalykų ir, manau, mūsų derybininkai neturėjo nei akiračio, nei patyrimo, o turėjo vieną politinį sprendimą – kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą. Ir čia buvo vienas iš buvusios partinės komunistinės nomenklatūros tikslų. Nes, stojant į Europos Sąjungą, ji tarsi priimama į europinį politinį elitą.

Dėl politinio nepatyrimo nebuvo suvokta: ar būtų tos derybos prasitęsusios ilgiau, Lietuva vis tiek būtų patekusi į Europos Sąjungą. Jau vien dėl to, kai jai būtų likusi atominė elektrinė. Atominės elektrinės Lietuvai vienai niekas nebūtų palikęs prižiūrėti. Tą reikėjo labai aiškiai suvokti. Nes tai yra per daug stambus ir per daug kariniu požiūriu svarbus objektas, kad būtų galima jį palikti Lietuvai, į kurią tuoj pat ateis Rusijos interesai. Beje, kai dabar žiūrime į visus tuos komiškus uždarymo žaidimus, tai puikiai matome, kad Rusija tame uždaryme yra labai stipri žaidėja ir niekas jos iš ten nesiruošia išvaryti.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto kokia yra kaina, kurią mokame už narystę G. Jakavonis Europos  Sąjungoje? Pabėgdami iš Sovietų Sąjungos, mes turėjome ir atominę elektrinę, ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą…

K.DAUKŠYS: Kokie mes būtume, jeigu nebūtume buvę Sovietų Sąjungoje, tai čia dar didelis klausimas. Gal mes būtume ne ką blogiau išsivystę nei Suomija. Aišku, dėl to, kad lietuviai buvo verslūs ir protingi žmonės, iš Sovietų Sąjungos sugebėjo „prisitempti“ ir gamyklų, ir kitų dalykų. Ir mūsų pramonė vystėsi ir užėmė gerą poziciją.

Galima sakyti, uždarymo pinigų Lietuva nevaldo. Uždarymo pinigai eina per Briuselį. Rangovą, kuris uždarinėja atominę elektrinę, parinko Briuselis. Tuo metu tai buvo vokiška kompanija. Paskui ją nupirko rusai ir visas šitas biznis vyksta nelabai Lietuvai net galint ką nors padaryti. Šiandien žinome, kad vienai laikinai saugyklai panaudota 120 mln., kitai – 60 mln. eurų.

Šnekant apie atliekų išvežimą, tai man pačiam teko šnekėti su norvegais, kurie turi labai rimtą projektą, kaip panaudotą atominį kurą panaudoti dar kartą. Tikiu, kad po kokių 10 ar 12 metų atsiras galimybių ir panaudotas kuras bus prekė, kurią bus galima parduoti. Mes likome valstybė be atominės elektrinės, kuri gamino pigią elektrą, nes pastatyta už pigius pinigus ir senais laikais, kurioje už švedų pinigus buvo sutvarkytas saugumas, ir mes ją uždarėme.

Ką dabar turime? Turime baltarusių elektrinę (Astravo), kuri statoma 50 km nuo Vilniaus, kur viską darys baltarusiai ir rusai. Antras dalykas, turime valstybę, kuri importuoja 70 proc. elektros. Ir viskas yra lyg ir iš gerų ketinimų, bet realiai viskas baigiasi atvirkščiai. Dėl ko baltarusiai stato tą elektrinę? Aš juos, pavyzdžiui, visiškai suprantu. Atvirai pasakius, Baltarusijos vyriausybė daro teisingą žingsnį – jie apsaugo savo rinką. Mes turime žiūrėti savo interesų. Ne švedų, ne vokiečių, ne prancūzų, ne rusų ir ne baltarusių.

Mes jau esame Europos Sąjungoje, NATO, bet reikia pradėti galvoti apie savo valstybę, apie savo žmones ir daryti viską, kad pirmiausia jiems būtų gerai. O kalbant apie uždarymą, tai buvo padaryta klaida, nes realiai tokios atominės elektrinės niekas neuždarinėja. Žinoti tiksliai, kad tais metais uždarysime, o tais metais tą padarysime, be galo sunku. Europos Sąjunga, jeigu prisiėmė su mumis tvarką, tai turi iki pabaigos ir finansuoti.

L.BALSYS:
Kolegos, jūs dabar kalbate kaip visiški euroskeptikai. Jums reikėjo, kad visą gyvenimą veiktų sovietinė pavojinga, nors su saugumo investicijomis, Černobylio tipo elektrinė? Nepamirškime, kad pigią tos elektrinės elektrą beveik už dyką atiduodavome Baltarusijai, nes nebuvo kur jos dėti. Todėl siūlyčiau labai neromantizuoti ir neidealizuoti.

K.DAUKŠYS: Kodėl už dyką? Už 4 centus.

L.BALSYS: Nereikia sakyti, kad iš ekonominės galybės tapome elektrą importuojančia šalimi. Lietuva dabar turi techninį pajėgumą, galime pasigaminti 2,5 karto daugiau elektros negu Lietuvos poreikis, kuris vis mažėja dėl efektyvumo didėjimo. Mes importuojame dėl to, kad tai yra tiesiog pigiau. Pripažinkime, kad mes elgiamės protingai. Kam gaminti savo brangią, jeigu gali importuoti pigią.

Bet nepamirškime, mes plėtojame vėjo energetiką, yra planas 1000 megavatų elektros jūroje, iki 850 pakelti sausumoje, ir mes turime 1850 megavatų, kas yra daugiau negu planuota atominė elektrinė. Be jokių saugumo problemų, su noriai ateinančiais investuotojais, su visiems tinkančia pelno grąža, ir Lietuvoje pilna norinčių investuoti į vėjo ir kitas energetikas.

Ko mes čia dabar rypaujame ir ūbaujame dėl Ignalinos atominės elektrinės? Manau, buvo padarytas teisingas žingsnis, keleri metai darbo nieko nelemia, dabar einame visiškai kitu keliu. Tiktai galvokime, kaip kvalifikuotai, kultūringai, be vagysčių, be korupcijos uždaryti šitą elektrinę, tai iš tikrųjų yra unikalus projektas.

Jeigu būtume turėję seną atominę elektrinę, o išvis geriausia, kaip suprantu iš jūsų pasakymo, dar ir į Europos Sąjungą nestoję, tai dabar būtume kokia nors mafiozinė oligarchinė valstybėlė, kuri turbūt jau būtų Rusijos okupuota antrą arba trečią kartą. Jeigu šito nesuprantame, tai man labai keista. Mes dabar esame grįžę į Europos žemėlapį, mes dabar esame NATO, tai jeigu jūs prieš tai pasisakote ir dar norite turėti seną elektrinę…

A. SkardžiusA.SKARDŽIUS: Kalbant apie atominės uždarymą, buvo tikrai didelis praėjusios Vyriausybės aplaidumas dėl visų uždaromos elektrinės darbų. Galima sakyti, nė vienas projektas nebuvo pajudintas iš mirties taško.

Vieni metai kainuodavo apie 100 mln. litų už prastovą.

„Nukem“ – tai Vokietijoje registruota įmonė, kurioje vokiečių kaip ir nerasi. Ten dirba „Rosatom“ ar panašių įmonių žmonės.

Apie eksploatacijos nutraukimo kaštus – buvo skaičiuojama, kad tai kainuos 3,1 mlrd. eurų. Dabar išleista apie milijardas eurų. Iki 2020 metų mes užsitikrinę 650 mln. eurų. Bet kas bus po 2020 metų, niekam neaišku. Uždarymui pabaigti dar reikės apie pusantro milijardo eurų. Jeigu nesusitarsime su donorais, realiai viskas pakibs ant mūsų biudžeto.

Dėl naujos atominės elektrinės buvo išleistas 271 mln. litų, įvertinus visų konsultantų paslaugas, kurios buvo perkamos. Tie rezultatai yra pateikti, Seimas juos patvirtino, kad buvo toks išlaidavimas, o rezultatas – absoliutus nulis. Kai prasidėjo ši kadencija po 2012 metų rinkimų, „Hitachi“ atstovai buvo atvažiavę į susitikimą ir išklausė naujos valdančiosios daugumos parlamentarų nuomonę. „Hitachi“ tiesiog norėjo sužinoti, kaip gali su savo pasiūlymu tęsti derybas. Mūsų pasiūlymas buvo labai aiškus: kadangi kaina nekonkurencinga, toks reaktorius nėra pats optimaliausias mūsų rinkai, atsižvelgiant į balansavimo vidines galimybes. Todėl mes išsakėme savo pozicijas. Paskui pasigirdo, kad kaina, rodos, milijardu litų sumažinta. Dar buvo norima buvusios Vyriausybės gerokai pasipelnyti iš šio projekto.

V.RUBAVIČIUS: Mūsų laukia skolinimasis, intensyvėjantis po 2020 metų, jeigu žiūrime į perspektyvą. Šita problema mums kabos ir nemanau, kad Europos Sąjunga taip visiškai paliks, nes Lietuva su šituo uždarymu viena tikrai nesusidoros. Kuo ilgiau ji nesusidoros, tol čia bus pinigų plovimo ir pasipelnymo skylė, kuri yra labai pavojinga. Jos nesutvarkius ne tik Lietuvai, bet ir regionui kyla pavojus.

G.JAKAVONIS: Ką daryti?

V.RUBAVIČIUS:
Atsakymas Lietuvai yra vienas: rūpintis savo valstybe. Bet valstybe rūpintis dabar nepolitkorektiška, nes Europos Sąjunga yra kitokios politinės nuostatos. O paprastas atsakymas: mažiau vogti. Bet ar tai įmanoma?

K.DAUKŠYS: Mano manymu, valstybė turi būt tokia, kad niekam neužeitų noras ir pirmiausia mūsų žmonėms neužeitų noras, kad juos kas nors okupuotų. Bet kokioje sąjungoje esi priverstas daryti susitarimus ir kai esi mažesnis, tai tie susitarimai dažniausiai būna ne tavo naudai.

Manyčiau, niekur mes nedingsime, uždarysime atominę, bet man dabar didžiausias skausmas, kad konservatorių Vyriausybė leido baltarusiams pradėti statyti atominę elektrinę 50 km nuo Vilniaus.

L.BALSYS:
Jeigu Lietuva galėtų išsikraustyti į Madagaskarą ir tapti sala kaip Jungtinė Karalystė, tai tada turbūt galėtume kalbėti taip, kaip kalba Deividas Kameronas (David Cameron) arba britų euroskeptikai. Bet jeigu esi maža valstybėlė, tai reikia labai susiimti. Kai gyveni įvairių valstybių interesų sankirtoje, turi labai aiškiai žinoti, kur tu esi, su kuo tu eini – su Vakarais ar su Rytais. Visada maniau ir manau, kad Lietuva priklauso Vakarų civilizacijai ir Vakarų kultūrai, o ne Rytų civilizacijai ir Rytų kultūrai. Mes esame kryžkelėje, bet mes esame Vakarai.

A.SKARDŽIUS:
Maža valstybė turi elgtis protingai. Šiandien nereikia užkariauti valstybės, kad ją ekonomiškai išnaudotum. Galima gražiai ateiti baltomis apykaklėmis, politikai, esantys valdžioje, gražiai susitaria. Tikrai mus būtų priėmę į Europos Sąjungą, jeigu būtume kaip šiandien mūsų kaimynai lenkai supratę savo poziciją Europos Sąjungoje, kad mes negalime virsti vartojimo rinka. Kad mes norime būti konkurencingi Europos Sąjungoje.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

respublika.lt

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Kiek mums kainuos tai, ko neturime? (Apie Ignalinos atominę elektrinę)* - nuoroda: https://infa.lt/9598/kiek-mums-kainuos-tai-ko-neturime-apie-ignalinos-atomine-elektrine/