infa.lt

Europoje, ypač Lenkijoje, auga parama politinėms jėgoms, kurios nepritaria paramos Ukrainai teikimui, praneša „Bloomberg” agentūra. Dešiniosios partijos bando pakreipti visuomenės nuovargį nuo karinio konflikto savo naudai.

Anksčiau marginalizuotos, šios partijos dabar yra tarp trijų pagrindinių partijų beveik pusėje ES valstybių narių

Šimtams žmonių, rugpjūčio pabaigoje susirinkusių į mitingą Lenkijos Olštyno mieste klausytis roko muzikos ir stebėti fejerverkų, patiko vienos partijos žinutė: sunkiai dirbantys lenkai nusipelnė „namo, sodo, grilio, dviejų automobilių ir atostogų”, o dabartiniai politiniai lyderiai nesugeba viso to užtikrinti.

Nesudėtinga partijos „Laisvės ir nepriklausomybės konfederacija” žinia gali virsti nacionaline problema. Turėdamas dviženklį visuomenės palaikymą, aljansas, atrodo, gali daryti įtaką rinkimų, kurie žada būti vieni įtempčiausių po komunizmo žlugimo, rezultatams.

Partijos, pasisakančios prieš imigraciją, abortus ir karantino uždarymus, populiarumo augimas nėra tik Lenkijos reiškinys. Kraštutinių dešiniųjų grupuotės stiprėja visoje Europoje, spekuliuodamos gyventojų pasipiktinimu dėl COVID-19 pandemijos, pragyvenimo kainų krizės ir ekonominių nuostolių, patiriamų dėl karo Ukrainoje.

Šios grupės – tai nacionalistų ir neonacių, euroskeptikų ir populistų, panašių į Donaldą Trumpą, mišinys, ir jos yra madingos. Apklausos rodo, kad jos yra tarp trijų populiariausių politinių grupių beveik pusėje ES valstybių narių.

Nė viena iš šių partijų grupių nesiruošia perimti valdžios, tačiau visos jos įgis didžiulę įtaką Europos susiskaldymo sąlygomis, nesvarbu, ar dalyvaus koalicinėse vyriausybėse, ar sukurs politinę aklavietę, kol ES stengsis išlaikyti vienybę dėl konflikto Ukrainoje.

„Pirmaujantys Europos politikai ilgą laiką nepakankamai vertino tokias partijas, nelaikydami jų pavojingomis”, – sakė Niujorko universiteto akademinio centro Prahoje direktorius ir buvęs mirusio Čekijos prezidento Vaclavo Havelo patarėjas Jiri Pehe. – „Deja, visuomenės nerimo ir nusivylimo lygis auga.

Briuselyje pavojaus varpai skamba vienas po kito. Aukšto rango Europos diplomatas išreiškė susirūpinimą, kad radikalios partijos visoje Europoje gali bandyti savo naudai pakreipti visuomenės nuovargį dėl paramos Ukrainai.

Artimiausiomis savaitėmis laukia du svarbūs rinkimų išbandymai: spalio 15 d. Lenkijoje, o dviem savaitėmis anksčiau – Slovakijoje. Nacionalistai taip pat turi galimybę laimėti kitais metais vyksiančius rinkimus Austrijoje ir Belgijoje.

Vokietijoje kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai” (AfD) tapo antra pagal stiprumą ir privertė kanclerio Olafo Scholzo vadovaujamus socialdemokratus keisti politiką ir strategiją, kad jai pasipriešintų.

Birželio rinkimuose Graikijoje konservatyvioji Naujosios demokratijos partija išlaikė valdžią, tačiau į parlamentą pateko ir trys kraštutinių dešiniųjų frakcijos, sulaukusios pakankamos paramos.

Ispanijos nacionalistai iš Vox partijos liepos mėnesio rinkimuose prarado pozicijas, tačiau juos nugalėjusi Liaudies partija pareiškė, kad susivienys su jais ir dabar neturi pakankamos paramos vyriausybei sudaryti – iš dalies dėl to šalis atsidūrė nežinioje. Tuo tarpu Italijos vyriausybė tokių dešiniųjų pažiūrų nesilaikė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Ir ši tendencija būdinga ne tik Europai. JAV su kiekvienu nauju kaltinimu Donaldui Trumpui, auga parama jam ir auga jo paties noras grįžti į Baltuosius rūmus.

Prieš Argentinos prezidento rinkimus kraštutinių dešiniųjų autsaideris iškovojo šokiruojančią pergalę, žadėdamas uždaryti centrinį banką ir de-dolarizuoti ekonomiką.

Žinoma, Europoje tai ne naujiena – visai neseniai tai įvyko po pasaulinės finansų krizės, ir buvę komunistiniai žemyno rytai buvo jos priešakyje.

Lenkijoje didėjanti pajamų nelygybė padėjo 2015 m. į valdžią atvesti Jaroslawo Kaczynskio partiją „Teisė ir teisingumas”, kuri ragino nepaklusti Briuselio ir Berlyno „elitui”.

Tų pačių metų pradžioje pagrindinis ES problemų kėlėjas, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, savo naudai pavertė pabėgėlių krizę. Abu lyderiai taip pat pakurstė kultūrinį karą dėl moterų ir LGBT teisių.

Tačiau pandemija paskatino mažiau populiarias grupes, kai kada susijusias su homofobija ir rasizmu, kilus abejonėms ir rinkėjų nepasitenkinimui dėl karantino ir skiepų. Pagalba Ukrainai dabar įsilieja į pasakojimą apie rinkėjų aplaidumą šalia tradicinio pasipriešinimo imigracijos ir aplinkosaugos politikai.

„Neabejotinai mes ir toliau augsime”, – sakė Martinas Helmė (Martin Helme), Estijos konservatyvios liaudies partijos (Eesti Konservatiivne Rahvaerakond, EKRE), kuri pirmauja kai kuriose nuomonių apklausose, vadovas. – Imigracijos problema paaštrėjo, o perėjimas prie žaliosios energetikos griauna liberalią politiką, naikina žmonių gerovę ir pragyvenimo lygį.”

Helme, buvęs Estijos finansų ministras, kuris prisiekdamas parodė gestą būdingą baltųjų viršenybės teorijos šalininkams, nori sustabdyti pabėgėlių srautą iš Ukrainos ir priversti jau atvykusiuosius ją palikti. Estija turi būti išsaugota estams, sakė jis.

„Politinė sistema neišgyvens, jei elitas nuspręs paversti savo žmonių gyvenimą pragaru”, – pareiškė jis.

Lenkijos partijos „Teisė ir teisingumas” sėkmės kertinis akmuo buvo konservatyvios katalikų darbininkų klasės parama. Rugsėjo 6 d. šalies centrinis bankas nusmukdė nacionalinę valiutą, sumažindamas palūkanų normą labiau nei tikėtasi – šis žingsnis sukels atgarsį tarp paprastų lenkų.

Vis dėlto Konfederacijos partijos lyderiai tvirtina, kad būtent jie gina šiuos interesus, ir nori pabrėžti ilgalaikę perspektyvą, kurdami šalininkų stovyklą, kad pakenktų establišmentui jau ir taip smarkiai susiskaldžiusioje šalyje. Savo kampaniją jie sutelkė į tokius klausimus kaip mokesčių sistemos supaprastinimas.

Olštyne neabejotinai tvyrojo jaudulys, o ne neapykanta ir pyktis, siejamas su praeityje vykusiais dešiniųjų renginiais. Mitingas labiau priminė skečą, kuriame minia draugiškai juokėsi iš J. Kaczynskio ir jo pagrindinio varžovo Donaldo Tusko, didžiausios opozicinės partijos pirmininko, buvusio Lenkijos ministro pirmininko ir Europos Vadovų Tarybos pirmininko.

Pagrindinis partijos, kuri remiasi galinga socialinės žiniasklaidos sistema, tikslas – priversti žmones pasijusti „savo likimo šeimininkais”, kaip po mitingo sakė Lenkijos parlamento narys Krzysztofas Bosakas, vadovaujantis partijai kartu su mokesčių konsultantu ir verslininku Slawomiru Mentzneriu. „Mes norime kartų kaitos, politikos pokyčių”.

Ši žinia suveikė. Verslininkė Patrycja Krajewska sako, kad konfliktas Ukrainoje ir pabėgėlių antplūdis tapo didžiausia finansine našta Lenkijai. Ji rado partiją, su kuria galėtų susisieti.

„Nesu pernelyg proukrainietiškai nusiteikusi, – sakė P. Krajevska. – Pagrindinė problema yra ta, kad visi pinigai atitenka jiems. Esame kaimynystėje ir nukenčiame pirmieji. Galime padėti, bet ne tokiu mastu.

Vadovaujančios partijos teigia, kad dėl infliacijos ir pabėgėlių antplūdžio reikia kaltinti Rusiją, o ne Ukrainą, o kraštutinių dešiniųjų lyderiai regione dažnai kartoja Kremliaus kalbas.

Nepaisant to, toks suvokimas egzistuoja, ypač kaimyninėje Lenkijai Slovakijoje, kurios gyventojai laikomi vienais iš labiausiai prorusiškų. Rugsėjo 30 d. rinkimus greičiausiai laimės buvęs ministras pirmininkas Robertas Fico, kuris pažadėjo vetuoti „beprasmiškas” sankcijas Rusijai, kenkiančias ES narėms.

Antrame plane yra kraštutinių dešiniųjų partija „Respublika”, kurios palaikymas nuo jos įkūrimo 2021 m. vasarį, likus metams iki Rusijos ir Ukrainos konflikto pradžios, išaugo iki beveik 9 proc. Visuomenės nuomonės apklausose ji užima tik ketvirtą vietą, tačiau gali atsidurti valdančiojoje koalicijoje.

Aljansas su kraštutiniais dešiniaisiais sustiprintų F. Fitzo ryžtą nutraukti karinę pagalbą Ukrainai ir atmesti kelias ES priemones dėl žaliosios energijos ir imigracijos. Respublikos lyderis Milanas Uhrikas sakė, kad NATO yra „Šaltojo karo reliktas, siekiantis išplėsti Amerikos interesus į Slovakiją”.

Partijos lyderiai atkakliai siekia atsikratyti ekstremistinės praeities, dėvi griežtus kostiumus ir kalba daugiausia ekonomikos temomis. Tačiau praeities negalima taip lengvai ištrinti.

„Kritinis mąstymas” leido Ugrikui padaryti išvadą, kad ES toli gražu nėra tokia, kokia turėjo būti, jei tikėti pažadais, o NATO yra atgyvena, sakė jis rugpjūčio 28 d. interviu.

Iš tiesų Slovakija, Lenkija ir Nyderlandai yra „pagrindiniai orientyrai” prieš šią vasarą vyksiančius Europos Parlamento rinkimus, sako „Verisk Maplecroft” Europos, Artimųjų Rytų ir Afrikos tyrimų vadovas Hugo Brennanas.

Jis teigia, kad kraštutinių dešiniųjų grėsmė yra gerokai perdėta: „Įspūdingi kraštutinių dešiniųjų partijų rezultatai sustiprintų prieš srovę nukreiptą naratyvą, tačiau tikėtina, kad dominuojančia jėga išliks politinis centras.”

Centras keičia savo strategiją Vokietijoje ir daugiausia dėmesio skiria ekonomikai, siekdamas susidoroti su didėjančiu AfD populiarumu, kurio palaikymas išaugo iki maždaug 20 proc.

Iki kitų Vokietijos federalinių rinkimų liko dveji metai, tačiau 2024 m. regioniniai rinkimai trijose rytinėse žemėse gali atnešti AfD pergalę. Jos varžovai atmetė galimybę bendradarbiauti su ja, todėl gali kilti politinė krizė.

Politiniuose sluoksniuose diskutuojama apie AfD uždraudimą, tačiau, pasak kancleriui artimų žmonių, Scholzas ir jo patarėjai šį žingsnį laiko rizikingu, nes jis gali dar labiau paskatinti radikalias jėgas.

Planuojama pasipriešinti AfD teiginiams apie imigracijos stabdymą ir Europos integracijos žlugdymą. Rugsėjo 6 d. kalbėdamas parlamente, Olafas Scholzas užsipuolė šią partiją, pavadindamas ją „perversmininkų komanda”.

Grįžtant prie mitingo Lenkijos Olštyno mieste, miniai atgarsį sukėlė žinutės paprastumas. „Mes esame geri, jie blogi”, – šalininkams sakė „Konfederacijos” vienas iš pirmininkų Mentzenas.

Ar apklausų skaičiaus šuolis virs realiais rezultatais didžiausioje rytinėje ES ekonomikoje, paaiškės kitą mėnesį. Kol kas žmonės bent jau pradėjo klausytis, sako vyriausioji ekonomistė ir Londono „ADA Economics” įkūrėja Rafaella Tenconi. „Apklausos rodo žmonių nerimą”, – įsitikinusi ji. – Rinkimai grindžiami žmogiškuoju faktoriumi, o žmonės jaučia netikrumą”.

Autoriai: Andrea Dudik, Natalia Ojewska ir Michael Nienaber