infa.lt

Justinas Marcinkevičius | Zigmo Vaišvilos nuotr.

Nuosekliai trinamas iš mūsų atminties Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d., jos įtvirtinimas 1991 m. vasario 9 d. tautos plebiscite, po kurio prasidėjo tarptautinis Lietuvos pripažinimas.

1990 m. kovo 10 d. buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės pirmojo nario poeto Justino Marcinkevičiaus 60-mečio diena. Just. Marcinkevičiaus mintys 1989 m. rugpjūčio 30 d. „Atgimimo bangos“ TV laidoje: „Kiekvienas pilietis turi susidaryti ir pasakyti savo nuomonę. Tauta, pasiryžusi būti laisva, užsikrauna naštą už kiekvieno žmogaus būtį ir buitį. Vienybė – mūsų išlikimo sąlyga.“

LPS kandidatai į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatus rinkimuose dalyvavo, prisiekę vadovautis LPS rinkimų programa, kurioje buvo numatytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir neutralus Lietuvos valstybės statusas.

Tą vakarą suaktyvėjo okupacinės kariuomenės mašinų judėjimas Vilniuje. 21 val. prasidėjo 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) pirmosios sesijos pirmasis posėdis, kuriame dalyvavo 125 išrinkti deputatai ir dalis Lietuvoje išrinktų TSRS liaudies deputatų.

Pirmininkavo Respublikos rinkimų komisijos (RRK) pirmininkas, Lietuvos TSR Mokslų akademijos narys korespondentas, LPS Iniciatyvinės grupės narys ir savarankiškos LKP narys Juozas Bulavas, priminęs, kad svarbiausias žmonių išrinktiems deputatams yra Lietuvos Respublikos valstybingumo, Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimo uždavinys.

23 val. prasidėjusiame Sąjūdžio Deputatų Klubo (SDK) pasitarime apsisprendimo dėl nepriklausomybės paskelbimo vis nebuvo, nors atėjęs LKP atstovas Vladimiras Beriozovas mums pranešė: „Už Nepriklausomybę turėsite mūsų 9 balsus.“

Kazimieras Motieka tiesiai paklausė Vytauto Landsbergio, ar šis dėl to kalbėjosi su ilgamečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Stasiu Lozoraičiu, besiaiškinusiu JAV reakciją į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

V. Landsbergis atsakė, kad ne. K. Motieka buvo tiesmukas: „Tai pakalbėkit.“ Po telefoninio pokalbio su S. Lozoraičiu į SDK pasitarimą grįžusio V. Landsbergio veidas be žodžių sakė: „Skelbiame.“ Ir S. Lozoraitis buvo tiesmukas: „Mes nesuprantame jūsų delsimo.“

Taip naktį iš 1990 m. kovo 10 d. į kovo 11 d. apie 1 val. 30 min. buvo įveiktos V. Landsbergio dvejonės dėl nepriklausomybės atkūrimo jau kovo 11 d., nelaukiant, ką Maskvoje nutars kovo 12 d. šaukiamas neeilinis III TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Atsiradus suvokimui „Dabar arba Niekada“, buvo apsispręsta priimti parengtą ir dar paskutiniąją naktį redaguotą įstatymų paketą.

Antrasis 12-ojo šaukimo LTSR AT posėdis prasidėjo 1990 m. kovo 11 d. 9 val. Pirmininkavo J. Bulavas, paskelbęs kovo 11 d. RRK sprendimus dėl paskutiniųjų dviejų kovo 10 d. išrinktų LTSR AT deputatų. Mandatų komisijos pirmininkas Aloyzas Sakalas paskelbė, kad galiojančiais pripažinti 133 deputatų mandatai.

Nebuvo paprasta apsispręsti. Grėsmės iš Maskvos akivaizdoje atsakomybė dėl būsimo sprendimo ir psichologinis spaudimas buvo didžiuliai. Net kauniečių deputatų pasiūlytas Nepriklausomybės atkūrimo planas1 buvo panašus į estišką – tai padaryti per daugelį metų, siūlant Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus ir derybas su TSRS.

LPS Steigimajame suvažiavime pasirinktas taikus kelias (rezoliucija Nr. 21 dėl dalyvavimo okupacinės tarybų valdžios organų rinkimuose) atvedė Lietuvą į istorinę 1990 m. kovo 11-ąją.

Paskutinis Aukščiausiasis Tarybų Lietuvos okupacinės valdžios organas tą dieną atkūrė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę. Tai buvo padaryta ne vienu aktu, bet priėmus parengtų dokumentų paketą.

Prieš tai ši Lietuvos TSR AT nutarimu Nr.I-2 vienbalsiai „pripažino 1990 m. vasario 24, kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis išrinktų 133 Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimus“, nutarimu Nr.I-3 papildė Lietuvos TSR AT Reglamentą skirsniu 111 dėl AT Pirmininko rinkimo ir atšaukimo.

Nutarimu Nr.I-4 Lietuvos TSR AT Pirmininku 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas LPS atstovas Vytautas Landsbergis, įveikęs Algirdą Brazauską (91 balsas prieš 38). Kiti kandidatais siūlyti LPS atstovai K. Motieka (siūlė Kazimieras Antanavičius, Saulius Pečeliūnas) ir Romualdas Ozolas (siūlė Vidmantė Jasukaitytė ir Valerijonas Šadreika) atsisakė dalyvauti.

Toks buvo LPS deputatų susitarimas. Kaip ir susitarimas, pavykus AT Pirmininku išrinkti V. Landsbergį, vienu jo pavaduotojų rinkti R. Ozolą. V. Landsbergis neįvykdė ir šio sąjūdiečių susitarimo. Taip prasidėjo Sąjūdžio skaldymas ir supriešinimas, išoriškai dar nematoma, tačiau jau prasidėjusi Aukščiausiosios Tarybos erozija.

Tai buvo stebuklas, kad tokiomis išorės ir vidaus sąlygomis tiek ilgai atsilaikėme.

Pasirašant 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. kovo 11 d. nutarimus Nr. I-1 – Nr. I-4, susidurta su problema – LTSR Konstitucija ir LTSR AT Reglamentas buvo nustatę, kad AT priimtus dokumentus pasirašo AT Prezidiumo Pirmininkas ir Sekretorius.

Ankstesnių šaukimų LTSR AT Prezidiumo (turėjusio teisę priimti teisės aktus) Pirmininko ir AT Pirmininko, vadovavusio AT plenariniams posėdžiams, pareigos buvo skirtingos. Tačiau 12-ojo šaukimo LTSR AT Pirmininkas ir Sekretorius tuo metu dar nebuvo išrinkti, jų kandidatūras Aukščiausiajai Tarybai turėjo siūlyti naujai išrinktas LTSR AT Pirmininkas.

Vieninteliai pareigūnai, turėję teisę pasirašyti šiuos dokumentus, buvo RRK pirmininkas Juozas Bulavas ir sekretorius Viktoras Rinkevičius. Tačiau pirmus keturis 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR AT nutarimus pasirašė vėliau išrinktas V. Landsbergis ir jo siūlymu išrinkti AT Pirmininko pavaduotojas Bronislovas Kuzmickas (Nutarimą dėl AT pirmininko išrinkimo) bei AT Sekretorius Liudvikas Sabutis.

Kitais LTSR AT Pirmininko pavaduotojais buvo išrinkti K. Motieka ir Česlovas Vytautas Stankevičius. Nutarimu Nr.I-10 buvo patvirtinta Deklaracija dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų (dėl 1990 m. vasario 24 d. ir pakartotinių balsavimų rinkimuose rinkėjų suteikto mandato atkurti valstybę), Nutarimu Nr.I-11 – pakeistas valstybės pavadinimas (iš Lietuvos TSR – į Lietuvos Respubliką) ir herbas (Lietuvos TSR herbas – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį).

Ir tik po to, dokumentu Nr.I-12, balsuojant vardinėmis kortelėmis, buvo priimtas jau pakeisto pavadinimo valstybės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTAS „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Prasidėjo balsavimas vardinėmis kortelėmis. Už Nepriklausomybės atkūrimą balsavo 124 deputatai, 6 susilaikė. Skelbiamus šio balsavimo vardinėmis kortelėmis rezultatus atsistojimu ir balsu patvirtino visi 130 balsavusių deputatų.

Lietuvos TSR AT deputatai Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius, būdami ir TSRS liaudies deputatais, nedalyvavo šiame istoriniame balsavime, nes išvyko į Maskvoje 1990 m. kovo 12 d. prasidedantį neeilinį III TSRS liaudies deputatų suvažiavimą.

Nors pagal Lietuvos TSR AT Reglamentą Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės aktus pasirašydavo AT Pirmininkas ir Sekretorius, tačiau Virgilijaus Juozo Čepaičio siūlymu salėje, iškart šį Aktą priėmus, jį pasirašė už jį balsavę AT deputatai.

2003 m. spalio 16 d. priimto LR Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų statuso įstatymo Nr. IX-1789 2 straipsnio 1 dalimi šiam dokumentui suteiktas oficialus statusas, nustatant, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras yra Tautos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kuris nustatyta tvarka 1990 m. kovo 11 d. užpildė vardinio balsavimo kortelę, joje pasirašė, balsavo už Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir po juo pasirašė.

Šį Aktą ir su juo susietus dokumentus per savaitę parengė LTSR AT LPS deputatų grupė – Vytenis Povilas Andriukaitis, Valdemaras Katkus, Egidijus Klumbys, V. Landsbergis, Kęstutis Lapinskas, Algirdas Saudargas, Vytautas Sinkevičius (AT Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojas), grupės koordinatorius Č. V. Stankevičius.

Kovo 9 d. priešpiet, baigę rašyti Lietuvos Respublikos AT nutarimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ projektą, E. Klumbio siūlymu grupės nariai jį pasirašė.

Pavakare E. Klumbys grįžo į Kauną ir nutarimo projektą aptarė su LPS Kauno miesto tarybos nariu advokatu Gintaru Pūku, kuris pasiūlė jį parodyti tarptautinės teisės specialistui Lietuvos TSR teisingumo ministrui Pranui Kūriui.

Šis apsisprendė įsitraukti į šį darbą. Po jų naktinio darbo P. Kūrio namuose atsirado siūlymas jį vadinti Aktu. Šis projekto tekstas kovo 10 d. buvo perduotas grupės koordinatoriui Č. V. Stankevičiui, šis supažindino su juo V. Landsbergį.

Paskutinės valandos lėmė ir tai, kad Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskutiniajame sakinyje atsirado dalies darbo grupės ir P. Kūrio siūlymas dėl neatidėliotino Nepriklausomybės paskelbimo – žodis „sieks“ (LR AT „sieks realizuoti visą Valstybės suverenitetą“) buvo pakeistas į žodį „pradedame“ („pradedame realizuoti visą Valstybės suverenitetą“).

Nutarimą pavadinti Aktu ar Rezoliucija plenarinio posėdžio metu pasiūlė deputatas A. K. Leščinskas, nors dokumento pavadinimas jau buvo pakeistas anksčiau. V. Landsbergis, posėdžio metu pranešdamas, kad šį dokumentą pristatys Č. V. Stankevičius, dokumentą jau pavadino AKTU, nors deputatams išdalintame projekte buvo parašytas žodis „NUTARIMAS“.

Prie posėdžiui pirmininkavusio V. Landsbergio pasitikrinti dėl žodžio „pradedame“ tekste priėjo V. P. Andriukaitis. V. Landsbergis patvirtino, kad projekte yra žodis „pradedame“. Kovo 11 d. vakarą šį patikslintą nutarimo, jau pavadinto Aktu, su žodžių junginiu „pradeda realizuoti“ projektą Aukščiausioji Taryba ir priėmė kaip Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Taip 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT, 1990 m. kovo 11 d. tapusi Lietuvos Respublikos AT, atkūrė Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Nors TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijose sąjunginėms respublikoms buvo suteikta teisė laisvai išstoti iš TSRS be jokio reglamentavimo, tačiau dėl to, kad nebūtų pažeistas 1940 m. įvykdyto Lietuvos inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principas, Kovo 11-osios Akte šia tarybinių Konstitucijų suteikiama teise nesinaudota.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ turinys patvirtina, kad šia teise pasinaudota teisės apie išstojimą iš TSRS nutylėjimo būdu.

1990 m. kovo 11 d. Lietuva atkūrė valstybės nepriklausomybę 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT priimtu Aktu, prieš pat jo priėmimą ne tik pakeitus valstybės pavadinimą į Lietuvos Respubliką, bet ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmus dar ir LR įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“.

Šiuo įstatymu jau Lietuvos Respublikos AT, atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises, nutarė:

• nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;
• nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;
• atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;
• nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Tam, kad galima būtų gyventi pagal to meto tikrovę, tą pačią dieną buvo priimtas Sąjūdžio deputatų parengtas LR įstatymas Nr.I-14 „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“.

Šiuo konstituciniu įstatymu LR AT, atsižvelgdama į būtinumą suderinti atkurtos 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais:

• sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą;
• patvirtino Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą;
• nustatė, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui;
• nustatė, kad šis Įstatymas įsigalioja nuo jo priėmimo momento.

Tad pavojinga LPS dalyvavimo okupacinės valdžios organų rinkimuose ir jų veikloje dviprasmybė ir įtampos kupinos lenktynės su TSRS formaliai baigėsi tik 1990 m. kovo 11 d. – 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, išrinktai 1990 m. vasario 24 d. ir kovo 4, 7, 8 ir 10 d., paskelbus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą ir suspėjus viena diena aplenkti 1990 m. kovo 12 d. įvykius Maskvoje – Michailo Gorbačiovo išrinkimą TSRS Prezidentu bei Tarybinių socialistinių respublikų išstojimo iš Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos įstatymo priėmimą.

Įsimintini V. Landsbergio žodžiai dėl Kovo 11-osios Akto svarbos, ištarti po 1991 m. vasario 9 d. plebiscito dėl Lietuvos Nepriklausomybės: „<…> per 90% Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė!

Ir tų žodžių, kuriuos ištarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.

Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas.

Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui.“2 Greitai šios mintys išgaravo iš V. Landsbergio galvos…

Tokio tautos sprendimo reikalavo Vakarų valstybės, teigusios, kad 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT sprendimų joms nepakanka, kad pripažintų atkurtą Lietuvos valstybę.

Po tik įvykusių 1991 m. sausio 13 d. įvykių ir Lietuvoje tebebuvusios TSRS kariuomenės galimos reakcijos referendumas vadintas plebiscitu. Mūsų pripažinimui Vakarai dar reikalavo, kad kontroliuotume valstybės sienas. Todėl svarbi buvo ir atkurtos Lietuvos muitinės veikla. Neatsitiktinės 1991 m. liepos 31 d. naktį įvykusios Medininkų žudynės.

Tai, kad Lietuvos valstybės atkūrimas buvo įvykdytas teisiškai nepriekaištingai, patvirtina ir TSRS Prezidento M. Gorbačiovo ultimatumai Lietuvos Respublikai, kad jos Aukščiausioji Taryba pati panaikintų 1991 m. kovo 11 d. priimtus sprendimus dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.

Pati TSRS šių mūsų priimtų aktų nenaikino, tuo pripažindama, kad neturi teisės tai daryti. Todėl ir prasidėjo TSRS jėgos demonstravimas ir gąsdinimai, nervų karas, ekonominė Lietuvos blokada, kolaborantų paieška ir provokacijos.

Netgi sąlyginį Mortoriumą dėl 1990 m. kovo 11 d. Akto dėl Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo teko priimti, kurį panaikinome 1990 m. gruodyje, matant, kad derybos su TSRS neprasideda.

Visa tai paneigia melus apie neegzistavusį Atkuriamąjį Seimą ir neegzistavusį valstybės vadovą.

♦◊♦

1990 m. kovo 11 d. neabejingos ir atidžios metraštininkės akimis.

R. Ozolo padrąsinta nuoširdi to meto metraštininkė Regina Kalindraitė pranašiškas savo dienoraščio mintis paskelbė knygoje „Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai“3 (citatos):

„1990 m. kovo 10 d. (šeštadienis):

– „Kaip rašo „Respublika“ – paskutinė kabėjimo diena. Neramus tas neapibrėžtas laukimas. Net laikraščių neįmanoma skaityti. Visi laukia lemtingų sprendimų…“

– „Atrodo, visas pasaulis apie šiandien ar rytoj Aukščiausiosios Tarybos sesijoje planuojamą atkurti valstybės Nepriklausomybę kalba kaip apie įvykusį faktą. Dž. Bušas su JAV administracija svarstė savo žingsnius… Gal jie nebus tokie, kokius kovo 7 d. padarė JAV pasiuntinys Maskvoje Dž. Metlokas (anksčiau pakvietęs V. Landsbergį, R. Ozolą, M. Laurinkų ir kitus mūsų atstovus, atsisakė su jais kalbėtis…)?

– „<…> vakar per „Vremia“ diktorės perskaitytos ištraukos iš TASS-o pateikiamo interviu su J. Masliukovu (TSRS Plano komiteto pirmininku – ZV) <…> vėl pateikia Lietuvai skolas ir sąskaitas, pretenzijas dėl teritorijų ir kitokius gąsdinimus. Tuos pačius, kuriuos prieš dvi dienas išsakė A. Brazauskas…“

– „Maskva jau bando susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybe, bet, žinoma, dar nori išmėginti jos gerai įvaldytą gąsdinimo ir šantažavimo mašiną. Deja, ji, nors braškėdama, veikia. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, vadovaujamas A. Brazausko, sesijai tepasiūlė spręsti tik „procedūrinius“ klausimus… Deja, šią darbotvarkę, matyt, teks plėsti, kad ir kaip to nenorėtų ponas V. Petkevičius su savo bendraminčiais, šiandien „Lietuvos ryte“ pareiškęs, jog „vienadieniams politikams nepavyko suklaidinti Lietuvos žmonių“.

Šis „išminčius“ norėtų, kad sesija įvyktų gal po balandžio 7 d. rinkimų, o gal po TSKP Lietuvos skyriaus planuojamo suvažiavimo balandžio vidury, nes teigė, kad ypač „nerimą mums (?) kelia skubotumas sušaukti naują Lietuvos parlamentą dar nesibaigus rinkimams“. Ką gi – vieną teisingą mintį šis kovotojas pasakė: visos „psichinės atakos“ labai reikalingos ir patogios tik jų skelbėjams, o ne Lietuvai…“

– „O laikrodis skaičiuoja valandas ir minutes… Spręsime savo ateitį patys ar ne? Reikia spręsti!“

– „R. Ozolas, registruodamasis kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatas, pasakė, kad ši diena įeis į istoriją, apie ją galėsim pasakyti, jog tai buvo tikėjimo, kad tiesa ir teisingumas šioj žemėj yra, diena.“

0 val. 50 min.: – „Diena buvo ilga ir graži, vėjuota. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žmonių nebuvo, vienas reporteris filmavo didžiulį herbą ant durų skydo, <…> stovėjo gal keturi televizijos transliavimo autobusai, buvo net palydovinė stotis. Pasaulis ruošiasi sužinoti apie sesiją.“

– „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LKP kandidatas).

– Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas… Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“

Kovo 11 d. (sekmadienis):

– „Atėjo ilgai laukta laisvės diena. Pats įvykis, ta minutė buvo labai paprasta, jokio jaudulio nekėlė. Tik ašaros byrėjo nuo to vaizdo – deputatai bučiuojasi, džiūgauja. Tai buvo ne oficiali, o labai nuoširdi ilgai laukto momento atomazga. Tas momentas atėjo lyg nepastebimas, nesuvokiant, kas čia įvyko. Tik po to supranti, kad jau įvyko. Apie tai reikės dar daug mąstyti.

– Padarytas pirmas lemiamas žingsnis. Iki jo buvo didelis nerimas – kas bus. Gal tas nerimas šiek tiek gožė paties įvykio supratimą. Ko gero, emocijos išsiveržia pirmiau nei protas.

– Įtampa, kurią sukėlė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko rinkimai, sunkiai slūgo… Kažkodėl atrodo, lyg už nugaros stovėtų konflikto su visuomene grėsmė. Tokia bjauri nuojauta… Viską lems protas ir įvykio reikšmės suvokimas.“

Kovo 12 d. (pirmadienis):

– „Šios dienos posėdis prasidėjo konsoliduojančiu V. Landsbergio sveikinimo žodžiu. Jis pakvietė pagerbti atminimą tų, kurie nesulaukė šios dienos.“

– „Jausmas negeras – <…>. Rinkimuose pralaimėję komunistai (žinoma, ne visi) ne be pašalinių jėgų naudojasi visuomenėje sukeltu ažiotažu dėl A. Brazausko. Konfliktas didėja.“

– „Tokia antroji Nepriklausomybės diena. Lietuva, ištverk, nepasiduok emocijoms dėl smulkmenų, neleisk įtarti, jog Tu neverta laisvės. Nerimą ir pretenzijas privalo nugalėti tvirtas tikėjimas ir pasiryžimas eiti toliau. Dirbti ir aukotis.“

1Liutkevičienė Inga. Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 270–273.
2Landsbergis Vytautas. Sunki laisvė. 1991 m. ruduo–1992 m. ruduo. Statom valstybę. I knyga. Vilnius, Vaga, 2000, p. 30 ir 31.
3Kalindraitė Regina. Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai. Vilnius, Valstybės žinios, 2008.

Antrą dalis – neužilgo