infa.lt

Romualdo Požerskio nuotrauka. Kražiai, 1977

O kaip ūždavo kraujas tamsiose gyslose, kokios linksmos minios išeidavo į gatves, kada niekas nežinojo, kaip bus, kokie laisvi buvom nelaisvėje, kiek šviesos buvo tamsoje, kiek tikėjimo ir tikrumo atsinešdavot kiekvienas, ir kaip gražiai visi už stalo dainuodavo!

Kad tik daugiau trenksmų, šviesų mirguliavimo, ištirpimo tarp visų gatvėse ir aikštėse, fejerverkų – dar pamenat? Linksminkimos ir džiaukimos, bet ar dėl to, kad metais pasenai ir štai dar mažiau liko, ar kad seansas tebevyksta, nors prie išėjimų blausiai švyti užrašai?

Visada stebindavo tas visuotinis šėlsmas ir siautėjimas, o gal tai vilties ir pasitikėjimo ateitimi blyksnis, ar atvirkščiai, nevilties noras užsimiršti? O gal tiesiog proga pasidžiaugti gyvenimu ir tuo, kad dar galim džiaugtis, noras pabėgti ir pasislėpti?

Pažiūri į praėjusiuosius ir matai, kaip lėtai lėtai, nepastebimai kyla tamsūs vandenys ir ilgėja šešėliai. Vis daugiau tvarkingos netvarkos, baimės ir nepasitikėjimo, kaip mes tolstam ir pasaulis nutolsta.Tai, kas buvo neįmanoma ir atrodė niekada, jau yra.

Išjungi ekranus ir jauti juos ateinant, jau čia ir tavęs juk niekas neklausia – jie vėl tarp mūsų, kalbasi ir pataria, kaip visada – tu miegi, bet širdis tavo klauso. Sutemus vėl girdim tikrumo vėją, vis arčiau ir arčiau, bet štai prašvinta ir atsikėlę išeinam miegoti.

Ir vėl nieko neatsitiks? Ir jiems taip atrodė, kada prasideda, visada taip atrodo, ir mums taip atrodys, kad viskas būna taip pat, ir tu dar toks pat. Ir visi galvojam, kad svarbiausia kas nesikeičia ir lieka, o kas bus, nėra tavo. Bet viskas jau prasidėjo.

Mūsų vėl nedaug, mes ant kalvų ir klausomės, bet argi buvo kada kitaip? Kada miega darbuos pailsę gentys, sargyba nežiebia ugnies – jie ūkauja kits kitą ir pasikeičia kits kitą, atsišaukdami širdimi.

Mes juk sargybiniai, mes juk matom vienas kitą, nors ir neatpažįstam, ir kartais iš tolo vienas kitam pamojuojam. Ir dabar matau jus visus – būkit laimingi, jeigu galit. Taika yra mūsų namai.