infa.lt

REUTERS

Prancūzijoje paskirtas naujas ministrų kabinetas.

Pirmadienio rytą Prancūzijoje išrinkta nauja vyriausybė. Vis dar tas pats prezidentas, vis dar tas pats ministras pirmininkas, vis dar tie patys veidai ministerijose – toks yra pakartotinio paskyrimo rezultatas. Tačiau šioje naujovių stokoje vis tik yra yra didelė naujiena, rašo Kommersant.

Kodėl Prancūzijai reikia naujos vyriausybės? Prezidentas Emmanuelis Macronas buvo priverstas pritaikyti savo ministrų kabinetą prie naujų aplinkybių, susiklosčiusių po parlamento rinkimų. Iš naujosios vyriausybės buvo daug tikimasi – iki pat ministrės pirmininkės atsistatydinimo.

Prezidentas E. Macronas iš karto po rinkimų atmetė šią galimybę, atmesdamas Elizabeth Borne pateiktą atsistatydinimo raštą. Tačiau, galbūt tada, kaip manė apžvalgininkai, jis rinksis koalicinę vyriausybę, dalydamasis vykdomąja valdžia su savo politiniais varžovais.

Prisiminkime, kaip Nepasidavusios Prancūzijos (LFI) vadovas Jeanas-Lucas Melanchonas siekė, kad jis būtų paskirtas ministru pirmininku. Bet nieko panašaus. Ministrų postus laimėjo ne varžovai, o ištikimi prezidento valdžios šalininkai.

Emmanuelis Macronas dar kartą pademonstravo savo legendinį nesutaikomumą. Jis akivaizdžiai nenori dalytis valdžia ir yra pasirengęs prireikus eiti į konfrontaciją su parlamentu.

Žinoma, jis mieliau kaltino pačią opoziciją. Prezidentas leido suprasti, kad kai kurios pareigos vyriausybėje buvo pasiūlytos, bet nepriimtos.

Kairieji oponentai jau žada išbandyti vyriausybę. Jie reikalauja balsavimo dėl pasitikėjimo, nes supranta, kad tai didelė rizika vyriausybei. Juk pirmą kartą nuo 1988 m. ministrų kabinetas neturi absoliučios Nacionalinės asamblėjos daugumos paramos.

Suformavus parlamentines frakcijas, Emmanuelis Macronas gali tikėtis 250 balsų, o absoliučiai daugumai reikia 289 balsų.

Elisabeth Born jau atsisakė prašyti parlamento pasitikėjimo, o LFI frakcijos parlamente pirmininkė Matilde Panot pareiškė, kad reikalaus pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe. Juo labiau, kad kabineto vadovas nedaro jokių reikšmingų gestų nei kairiųjų, nei kraštutinių dešiniųjų atžvilgiu.

Buvo atliktas tik būtiniausias valdžios aparato valymas. Pagal prezidento patvirtintas taisykles atsistatydino parlamento rinkimuose dalyvavę ir juos pralaimėję buvusio ministrų kabineto nariai. Jų yra trys: aplinkos ministrė Amélie de Montchalienne, sveikatos apsaugos ministrė Brigitte Bourguignon ir valstybės sekretorė Justine Benan.

Birželio 25 d. ministrų kabinetą paliko ir užjūrio teritorijų ministrė Yael Brown-Pivet. Jos karjera buvo ką tik prasidėjusi. G. Brown-Pivet buvo išrinkta Nacionalinės asamblėjos pirmininke ir tapo pirmąja moterimi Prancūzijos istorijoje, užėmusia parlamento pirmininkės postą.

Solidarumo ministro Damieno Abado likimas buvo visai kitoks. Nuo to laiko, kai Elizabeth Borne jį paskyrė į pirmąją vyriausybę, prieš jį buvo parašytas ne vienas skundas.

D. Abadas buvo tiesiogiai apkaltintas išžaginimu – atsakydamas į tai, ministras, kuris kenčia nuo artrogripozės padarinių, pavargo aiškinti, kad jo fizinė būklė neleidžia jam gyventi tokio audringo gyvenimo, kokiu jis yra kaltinamas.

Šiandien, sakydamas atsisveikinimo kalbą, jis teigė, kad „bjauraus šmeižto akivaizdoje” norėtų „gintis netrukdydamas vyriausybei veikti”. Teismas nepriėmė sprendimo dėl jam iškeltų bylų, todėl kol kas jis laikomas nekaltu, tačiau premjerei akivaizdžiai atsibodo jos pavaldinį persekiojantys skandalai. Damienas Abadas tapo našta ir turi pasitraukti. Jį pakeitė Prancūzijos Raudonojo kryžiaus vadovas Jeanas-Christophe’as Combas.

Kita vertus, svarbiausi buvusios vyriausybės veikėjai lieka savo vietose. Bruno Le Maire’as tebevadovauja ekonomikai, Géraldas Darmaninas išsaugojo Vidaus reikalų ministeriją ir netgi išplėtė savo įgaliojimus, įtraukdamas vadovavimą teritoriniams kolektyvams ir užjūrio teritorijoms.

Jo pavaduotoja, valstybės sekretorė pilietybės klausimais, Marlene Schiappa, grįžo į vyriausybę, kur bus atsakinga už socialinę ekonomiką ir asociacijas.

Kad vyriausybės veidas nesikeičia, aiškiai matyti iš naujojo spaudos sekretoriaus pavyzdžio. Olivia Grégoire, kuri buvo paskirta į šį postą per pirmąją ponios Borne vyriausybę ir kuri, reikia pasakyti, jame ne itin spindėjo, užleido vietą Olivier Vérane.

Sveikatos apsaugos ministras koronaviruso epidemijos laikotarpiu kas savaitę per televiziją bendravo su prancūzais, kuriems pranešdavo apie kovos su pandemija priemones. Dabar jis juos supažindins su plačiomis politinėmis temomis.