infa.lt

Facebook nuotr.

Taigi, gerbiamieji, padarykime dar vieną istorijos kampelį pas Dominyką Vanharą ir pratęskime praeitame įraše pradėtą temą – apie Lietuvos valstybės susikūrimo priešaušrį, t.y. XII amžių ir XIII amžiaus pradžią. Šiame įraše norėčiau iškelti drąsią hipotezę ir užduoti klausimą – ar galėjo mūsų valstybingumo susiformavimą nulemti ir sąlygoti ne karalius Mindaugas, bet tokia aplinkybė, kaip staiga pasikeitęs klimatas (t.y. staiga atšalęs klimatas). Sutinku, kad hipotezė drąsi, ji man pačiam tik dabar į galvą toptelėjo, bet savo mąstymo būdu norėčiau pasidalinti plačiau.

Prieš kelis mėnesius buvau parašęs įrašą apie tai, kad VI a. pabaigoje, VII a. pradžioje Europoje staigiai sušilo klimatas, kuris sąlygojo tiek palankesnes sąlygas žemdirbystei, tiek ekonomikos ir civilizacijos augimui. Šis laikmetis istorijoje dar yra kartais vadinamas „Ankstyvųjų viduramžių šiltmečiu“. Būtent šio laikotarpio metu vikingai nuplaukė į Grenlandiją ir ją pavadino būtent „Grenlandija“, t.y. žaliąją žeme, ir ne todėl, kad vikingai turėjo labai sofistikuotą ir išvystytą humoro jausmą, bet todėl, kad tuo metu Grenlandija tikrai buvo žalia (kokia ji šiuo metu tikrai nėra).

Grįžkime prie tuometinių Lietuvos žemių. Rusėnų istoriniuose šaltiniuose Lietuvos žemės pradedamos minėti nuo XII a. pirmosios pusės. Minimos, tiesa, labai fragmentiškai, tačiau minimos tokiame kontekste, kad rusėnai į Lietuvos žemes darė plėšiamuosius karinius žygius, kurie stipriai nusisekė. Aišku, tokius rusėnų rašytinius istorinius šaltinius reikėtų vertinti su tam tikra skepticizmo doze, kadangi tokiais rašytiniais šaltiniais neretai norima pasigirti, išaukštinti savo nuopelnus ir t.t.

Palyginus su šiuolaikiniu civiliniu procesu civilinėse bylose, tokių rašytinių šaltinių patikimumas galėtų būti prilygintas bylos šalies paaiškinimų patikimumui. Tačiau, kadangi istoriniuose šaltiniuose tokie karo žygiai minimi ne vienas, galime jau daryti prielaidą, kad jie tikrai buvo sėkmingi. Nes jei vienas kuris nors plėšiamasis karo žygis būtų stipriai nepasisekęs, vargu, ar tokių būtų rengta daugiau.

Ir tada jau nuo XII a. pabaigos tų pačių rusėnų rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose yra fiksuojamas milžiniškai išaugęs būtent lietuvių karinis aktyvumas į rusėnų žemes. Taigi, kas nutiko per tuos keliasdešimt metų nuo XII a. pirmosios pusės iki XII a. pabaigos, kad tuometiniai lietuviai, iš lengvų rusėnų plėšiamųjų karo žygių aukų pavirto į karinius agresorius, kurie tiems patiems rusėnams kėlė tikrą siaubą?

Jokių tiesioginių istorinių šaltinių apie tai, kas tuo metu vyko to meto Lietuvoje, mes neturime ir neturėsime, nes lietuviai tuo metu jokio rašto neturėjo. Todėl apie tai galime kalbėti tik prielaidomis. Tačiau visiškai akivaizdu, kad tarp XII a. pirmosios pusės ir XII a. pabaigos to meto Lietuvoje įvyko milžiniškas socialinis lūžis, kuris paklojo pagrindus ir mūsų valstybės atsiradimui.

Pirmoji prielaida galėtų būti tokia, kad to meto lietuviai, patyrę rusėnų plėšiamuosius karo žygius, nusprendė, kad enough is enough ir užtenka mums kentėti tų rusėnų antpuolius, reikia burtis į kariuomenes ir duoti rusėnams deramą atkirtį. Prielaida logiška, sutinku, tačiau tarp rusėnų puldinėjimo ir išaugusio lietuvių karinio aktyvumo yra didelis laiko tarpas – apie pusę amžiaus. Laiko tarpas yra ženkliai per didelis, kad tuos įvykius būtų galima susieti tiesioginiu priežastiniu ryšiu.

Antroji prielaida galėtų būti tokia, kad apie 1132 metus galutinai žlugo Kijevo Rusios valstybė (skilo į atskiras rusėnų kunigaikštystes). Žlugusi Kijevo Rusia galėjo sukurti tam tikrą galios vakuumą, kuriuo galėjo lietuviai pasinaudoti. Bet vėlgi, laiko tarpas ir šiuo atveju yra ženkliai per didelis. Be to, Kijevo Rusia nuo žemės paviršiaus neišnyko. Ji tik skilo į atskiras kunigaikštystes. Įvertinus tai, kad Kijevo Rusia ir taip visą laiką buvo mažai centralizuota valstybė, menkai tikėtina, kad galios santykis to meto Lietuvos pasienyje būtų kaip nors reikšmingai pasikeitęs.

Todėl pereikime prie trečiosios prielaidos, kurią jau aš iškėliau – prie staiga atšalusio klimato. Iš istorinių šaltinių tikrai žinome, kad klimatas Europoje staiga atšalo apie XIII a. pradžią, o gal ir anksčiau. Ir šis laikotarpis yra žinomas pavadinimu „Mažasis ledynmetis“. Atšalęs klimatas lėmė trumpesnes ir sausesnes vasaras, kartu ir trumpesnį ir mažiau palankų augalų vegetacinį laikotarpį, kas reiškė menkesnius derlius, o taip pat ilgesnes ir šaltesnes žiemas, per kurias reikėjo didesnių maisto atsargų.

Todėl XII a. pradžioje, vis dar tęsiantis „Ankstyvųjų viduramžių šiltmečiui“, to meto lietuviai džiaugėsi palankiomis gamtinėmis sąlygomis, t.y. dideliu derliu vasarą ir trumpa žiema. Iš šiuolaikinės psichologijos žinome, kad visi žmonės mėgsta būti savo komforto zonoje. To meto lietuviai, knisdami žemę prie savo trobos, galėjo užauginti pakankamai derliaus šeimai išmaitinti per žiemą, ir dar likdavo pardavimui ar išmainymui į kitas jiems reikalingas prekes. Todėl tuo metu karo žygius rengę rusėnai ir rasdavo ką plėšti. Tačiau, klimatui staiga atšalus, derlius pasidarė menkesnis, o žiema, per kurį to derliaus turėjo pakakti – ilgesnė. Atitinkamai, iš žemės knisimo prie savo trobos tūlas to meto lietuvis pradėjo nebepragyventi ir žiemą praleisdavo ant stipraus pasninko režimo (o realiai – badaudamas).

Praėjo viena tokia žiema, praėjo antra. Praėjo penkta tokia žiema, o gal ir dešimta. Ir tūlas lietuvis su gurgiančiu pilvu pradėjo mąstyti, ką šiuo atveju reikėtų daryti. Nes būt nevalgius jausmas nėra pats maloniausias. Jei iš žemės knisimo prie trobos pragyventi nebėra galima, tai iš kur tų materialinių vertybių, reikalingų pragyvenimui, prasimanyti? Taigi, labai tikėtina, kad to meto lietuviai, kaip pasakytų šiuolaikiniai psichologai ar coucheriai, verčiami sunkių aplinkybių – mažo derliaus ir jo sąlygoto bado, nusprendė išeiti iš savo komforto zonos ir patys pradėti rengti karo žygius į tą pusę, kur jiems reikalingų materialinių vertybių buvo. T.y. į kaimynų baltų žemes ir į rusėnų žemes.

Tik su karo žygiais yra toks niuansas – vienas pats karo žygio nesurengsi. Nesurengs tokio karo žygio net ir visi vieno kaimo vyrai. Tam, kad karo žygis būtų sėkmingas, o tokio karo žygio dalyvių su kuokomis neuždaužytų ar kirviais neužkapotų pirmo sutikto priešiško kaimo vyrai, reikia skaičiaus. Vadinasi, į tokį karo žygį turėjo išsirengti ne vieno, bet daugelio apylinkės kaimų vyrai. Atitinkamai, tokio karo žygio metu yra reikalingas vadas. Nes žemę prie trobos gali knisti ir savarankiškai, bet karo žygyje yra reikalinga drausmė. Vadas turi pasakyti, į kurią pusę reikia žygiuoti, kada ilsėtis, kada valgyti, kada miegoti, kam eiti sargybą, kada pulti į mūšį, kada iš jo trauktis.

O vadais žmonės galėjo tapti dėl įvairių priežasčių: vieni vadais galėjo tapti dėl turimo know-how (pavyzdžiui, yra buvę rusėnų žemėse ir žinojo, kaip iki jų nujoti, taip pat žinojo, kurioje pusėje yra turtingiausi ir geriausiai apiplėšiami kaimai); kiti vadais galėjo tapti dėl to, kad buvo geriausi kariai iš visų (apdovanoti fizine jėga ar ginklo valdymo įgūdžiais); treti dėl to, kad šiaip – buvo protingiausi ar išmintingiausi iš visų. Pradžioje toks vadovavimas galėjo būti funkcinis – karo žygio pradžioje vadas pradeda vadovauti, grįžus iš karo žygio – visi išsiskirsto po namus ir vadovavimas pasibaigia. Bet tik pradžioje.

Ir va – surengiamas toks karo žygis ir jis būna sėkmingas. Didelių nuostolių nepatirta, grobio daug prisiplėšta. Ir tada tam pačiam tūlam lietuviui kyla klausimas – kurių galų eiti knisti tą žemę visą vasarą, jei, sudalyvavus vienam karo žygyje, grobio parsigabeni kelis kartus daugiau? Taigi, klausiamu žvilgsniu žiūri į karo vadą, kada bus vėl sekantis karo žygis?

Atitinkamai, karo grobio dalybos. Visi žygio dalyviai kažką gauna, bet vadas, tikėtina, gauna daugiausiai. Atitinkamai, didėja turtinė diferenciacija – karo vadas tampa turtingiausias iš visų. O, jei karo vadas karo žygiams vadovauja gerai, didėja ir karo vado autoritetas visuomenėje. Ilgainiui, jo pradedama klausyti ne tik karo žygių metu, bet ir taikos metu.

Summa summarum, dėl staiga atšalusio klimato, labai tikėtina, kad XII a. pabaigos lietuviai buvo priversti pradėti rengti karo žygius. Karo žygiams rengti reikėjo plačios apylinkės kaimų suvienytų pajėgų. Karo žygių metu iškilo karo vadų vaidmuo, kurie, dėl savo sėkmingo vadovavimo karo žygiams ir dėl gaunamo didesnės dalies grobio tapo turtingiausiais ir įtakingiausiais to meto visuomenės atstovais, kurių visuomenė pradėjo klausyti ne tik karo, bet ir taikos metu. Ilgainiui, jie savo įtaką plėtė, tokiu būdu atsirado žemių valdovai, kuriuos mes šiandien vadiname kunigaikščiais.

Ir pabaigai – to meto Lietuvos žemių valdovai savęs „kunigaikščiais“ tikrai nevadino. Toks terminas Lietuvoje atsirado vėliau, ir jis, labai tikėtina, yra kilęs nuo vokiško žodžio „König”, reiškiančio “karalius”.

P.S. kaip jau minėjau, mano įrašai istorinėmis temomis yra mažiausiai populiarūs mano įrašai. Tačiau, mano giliu įsitikinimu, jie yra ir patys naudingiausi, nes perteikia istorines įdomybes bei skatina žmones domėtis tiek Lietuvos, tiek kitų šalių istorija. Todėl, jei toks įrašas jums patiko, kviečiu juo ir pasidalinti. Ačiū!

Šis tekstas pirmą kartą paskelbtas socialinio tinklo asmeninėje autoriaus paskyroje.