infa.lt

Skaitant alfa.lt straipsnyje paskelbtą liūdną žinią apie Lazdijų ligoninėje mirusį tik ką pagimdytą kūdikį, krito į akis pranešimas apie Valstybinių ligonių kasų sprendimą nebefinansuoti šios ligoninės akušerijos paslaugų.

„Penktadienį BNS pranešė, jog Lazdijų rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą skirti 50 000 €urų miesto ligoninei, nesutinkančiai atsisakyti akušerijos paslaugų, nors jų teikimo šioje įstaigoje nebefinansuoja Valstybinės ligonių kasos. Lazdijų meras Artūras Margelis sakė BNS, jog savivaldybė pasirengusi kreiptis į teismą dėl akušerijos paslaugų išsaugojimo Lazdijų ligoninėje“, – rašoma alfa.lt straipsnyje

„Vilniaus teritorinė ligonių kasa, tokį savo sprendimą, nemokėti už akušerijos paslaugas, argumentavo tuo, jog ši įstaiga nebeatitinka nustatytų kriterijų – priima mažiau, nei 300 gimdymų per metus, o artimiausia gydymo įstaiga yra ne toliau, nei už 50 kilometrų“, – BNS.

Iš to, kas parašyta aukščiau, galima daryti išvadą, jog valstybinėms ligonių kasoms suteikta teisė savo sprendimais dar labiau mažinti Lietuvos gyventojų skaičių vietovėse, kuriose ligoninės finansuojamos iš ligonių kasų. Juk kas gi norės gyventi ten, kur net elementarios ir būtiniausios gydymo paslaugos nėra teikiamos žmonėms, dirbantiems ir mokantiems mokesčius, kad būtų išlaikomos pačios ligonių kasos. Paradoksas – ligonių kasos nenori aptarnauti tų žmonių, iš kurių mokesčių yra išlaikomos, ir teikti paslaugas kuriems buvo sukurtos pačios.

Pasak tos logikos, žmogui išvykti gimdyti už 50 kilometrų nėra visai toli, nors sekant tendencijas Lietuvoje, galima pastebėti, jog net viešojo transporto maršrutų skaičius yra mažinamas ten, kur nėra pakankamo keleivių srauto.

Kitaip tariant, jeigu jūs gyvenate kažkur kaime Lazdijų rajone, o jų ten daugybė, jūs turėsite visiškai minimalias galimybės nuvežti savo žmonos pagimdyti kūdikio į artimiausią jums rajono centrą. Čia jau net nekalbame apie tai, jog, jeigu jūs neturite automobilio, nes jo išlaikymas gan brangiai atsieina šeimos biudžetui (su visais draudimais, tech. apžiūromis, vasarinių-žieminių padangų keitimais ir t.t.), tai nuvežti žmoną gimdyti kažkur 50 km atstumu nuo jums pažįstamo rajono centro, o nuo jūsų tai gali būti ir visi 80 kilometrų, jei randatės priešingoje pusėje, jums gali būti neįveikiamu uždaviniu laiko prasme – žmona gali pagimdyti pakeliui.

Kalbant apie greitąją pagalbą – jai teks važiuoti dvigubą atstumą, pradžioj pas gimdyvę, o nuo jos į gimdymo skyrių, atitinkamai ilgės ir kelionės laikas, kaip ir pačios kelionės sąnaudos.

Kas gaunasi? Jūs savo mokesčiais išlaikote ligonių kasas, mokate sveikatos draudimo mokesčius už save, tačiau jums teikiamos paslaugos brangsta jums patiems, kaip finansų, taip ir laiko atžvilgiu. Ir dar maža to, kad brangsta – kyla grėsmė, kad jos gali tapti nepasiekiamos reikalingu laiku.

Šioje vietoje savivaldybės sprendimas pačiai finansuoti savo valdomoje teritorijoje esančią ligoninę yra logiškas ir tiesiog sveikintinas. Sekantis logiškas žingsnis turėtų būti galimybė leisti gyventojams patiems pasirinkti į kokias kasas jiems mokėti PSD (privalomo sveikatos draudimo mokestį).

Ar į Valstybines teritorines ligonių kasas, kurios visiškai negarantuoja prieinamų paslaugų, ar į vietines, priklausančias savivaldybei, kurias žinoma tektų pradžioje sukurti.

Nes dabartinė situacija, kai visos Lietuvos mastu uždaromos ligoninės, mokyklos, vaikų darželiai ir kitos socialinės įstaigos ta priežastimi, kad nėra pakankamai šiomis paslaugomis besinaudojančių žmonių, yra mažiausiai, tai kelianti pasipiktinimą – kai spjaunama į žmones išlaikančius valstybę, norinčius saugiai gyventi savo namuose, prioritetu pasirenkant visiškai nutolusius nuo realybės dalykus ir motyvus.

Juk viskas yra būtent atvirkščiai – vyksta ne paslaugų mažinimo procesas mažėjant žmonių skaičiui, o – žmonių skaičius mažėja Lietuvoje blogėjant išgyvenimo sąlygoms.

Sustačius dėmenis į savo vietas, susidėlioja visai aiškus paveikslas – nors Lietuvos BVP o su juo ir biudžetas yra pakankamai nemažas pagal gyventojų skaičių valstybėje, lygint su kai kuriomis kitomis šalimis (pvz Estija), tačiau atlyginimai ir emigracijos mastai rodo, jog BVP paskirstymas visomis prasmėmis ir per visus 25 metus buvo visiškai neefektyvus (čia švelniai tariant).

Estijos BVP žmogui yra mažesnis, tačiau atlyginimai didesni ir iš ten nebėgama. Atitinkamai, ten ir socialinės sąlygos yra labiau orientuotos į konkretų žmogų, o ne į abstraktų skaičių.

Tad šioje vietoje galima daryti išvadą – jeigu Seimas nesugeba išgirsti savo gyventojų ir jų pageidavimų kokioje valstybėje jiems labiau norėtųsi gyventi, o išklausęs aiškiai suformuluoti valstybės vizijos ir jos vystymosi gaires, tada, galbūt, Seimui vertėtų peržiūrėti savo paties statusą ir reikšmę valstybėje – valdymo gaires perduodant pačioms savivaldybėms, vietoje nuspręsiančioms ir išspręsiančioms savo gyventojų poreikių klausimus. Tame tarpe ir kur jiems gimdyti.