infa.lt

Vergovė kapitalo tarnyboje [1]

Vergovė kapitalo tarnyboje [1]

02 kovo
19:19 2015

Pirma dalis

paveikslėlisDviejų antagonistinių ekonominių darinių – kapitalizmo ir vergvaldystės – egzistavimas nėra joks paradoksas, priešingai – tai gana logiškas dalykas.

Kapitalizmas ir vergovė. Jei laikytumėmės šiuolaikinių liberalių idėjų, tai lyginti šias dvi sąvokas galėtume tik kaip antitezes, esančias išskirtinai priešpastatytas viena kitai. Tačiau ar tikrai taip yra? Pakanka trumpam grįžti į istorijos ištakas, kad suprastumėme: kapitalizmas ir vergovė ne tik yra giminingos, tačiau ir viena iš kitos atsirandančios sistemos!

Tamsioji kapitalizmo praeitis

Iš mokyklinių istorijos vadovėlių mes žinome, kad didžiąją savo istorijos dalį – nuo XVI iki XIX amžiaus, kapitalizmas puikiai sugyveno su vergove. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, kur viešpatauja liberalusis diskursas, ši tema – tabu. Vergų prekyba ir plantacijų ūkiai piešiami kaip savotiški anachronizmai, „praeities atgyvena“, su kuriuo naujoji buržuazinė visuomenė buvo priversta taikytis ir pasitaikius pirmai patogiai progai jos atsisakė. Žinoma, taip nėra. Būtent kapitalizmas suteikė vergvaldystei, kuri, rodos, išnyko dar senovėje, kartu su antikos epocha, „antrąjį gyvenimą“. Būtent kapitalizmas naudojo tokias griežtas eksploatacijos formas, kurios net nesisapnavo Romos patricijams bei Egipto faraonams. Ir tai dar ne viskas.

Jei atidžiai panagrinėtumėme buržuazinės visuomenės atsiradimo procesą, tai pamatytumėme, kad be vergovės kapitalizmas niekada nebūtų pasiekęs viešpataujančios ekonominės sistemos statuso, o Vakarai nebūtų virtę civilizacija, kuri diktuotų savo valią visam pasauliui.

Priminsime, kaip tai atsitiko. XV amžiui priskiriama didžiųjų geografinių atradimų pradžia. Jauna europietiškoji buržuazija, nepatenkinta savo valstybių vidinio pelno šaltiniais, išėjo į medžioklę. Kaip savo stambaus masto veikale „Perpjautos Lotynų Amerikos venos“ pažymi Eduardas Galeanas, Europos valdovai nutarė finansuoti ypač rizikingas ekspedicijas, kad galėtų išsivaduoti iš keblaus tarpininkų ir perpardavėjų rato, kurie užgrobė prieskonių, muslino ir šaltųjų ginklų prekybą. Rytinę Viduržemio jūros pakrantę užplūdus turkams-osmanams, pasidarė sudėtinga prekiauti su Rytais, Europos pirkliams nešančiais 700-800 procentų pelno, todėl tiesioginio priėjimo prie vietų, iš kur buvo vežamos tos prekės, paieška tapo pagrindiniu darbotvarkės klausimu. Kita svarbi priežastis – siekis gauti brangiųjų metalų, reikalingų apmokėti prekybos išlaidoms. Kapitalizmo ekspansijos pradžioje Europa kentė aukso, ir ypač sidabro deficitą. Tuo metu jau buvo visiškai išsunktos sidabro kasyklos Saksonijoje, Tirolyje ir Bohemijoje (Čekija).

Šis, toli gražu ne kilnus tikslas, paliko atspaudą jau pirmose ekspedicijose, įskaitant Kristoforo Kolumbo plaukiojimus, kuris masėse sąmoningai pateikiamas kaip teigiama asmenybė. Susipažinus su Amerikos atradimo aplinkybėmis, tenka suabejoti šiuo nusistovėjusiu mitu. Europos keliautojai į naujai atrastas žemes ir tautas žiūrėjo išskirtinai kaip į turtų šaltinį. Jei pirmoji Kolumbo ekspedicija (1492-1493) buvo labiau pažintinė, tai jau antroji (1493-1496) buvo surengta užkariavimo tikslais. Jos metu buvo užimta Espanjolos (Haičio) sala, o užkariavimui vadovavo asmeniškai Kolumbas. Nedidelis raitelių būrys, du šimtai pėstininkų su šunimis, apmokytais medžioti žmones, devynis mėnesius kėlė siaubą vietiniams salos gyventojams. Tūkstančiai indėnų buvo paversti vergais, likusiems uždėjo duoklės mokestį. Daugiau nei 500 vietinių išvežė į Ispaniją, kur Sevilijoje pardavė kaip vergus.

Tolimesniais metais kolonizatorių žiaurumai dar labiau paplito. Siaubą keliantys liudijimai tampa suprantami, jei paskaitytume vieną iš actekų poemos, sukurtos tais „juodaisiais laikais“, tekstą: „Tarsi beždžionės griebė jie (ispanai – aut. pastaba) auksą, siūbavo iš malonumo, tartum jis juos būtų apakinęs savo ryškia šviesa. Nes tiesa tokia – jie siekia jo su nepaaiškinama aistra. Nuo jo jiems išsipūtė pilvai, jei veržiasi prie jo tarsi išalkę. Tartum alkanos kiaulės trokšta jie aukso“.

Ir prieš 500 metų, ir XXI amžiuje pelno troškimas žmogų lengvai paverčia žvėrimi, paminančiu visus dorovės principus.

Tik pradėjus užkariauti Naująjį pasaulį, „šventieji“ ir „pamaldūs“ europiečiai masiškai ėmė atkurti vergovę. Beje, skirtingai nuo antikinės vergovės, pavergtų tautų išnaudojimas pasižymėjo neregėtu žiaurumu. Jei senovės Romoje šeimininkas galėjo būti griežtas savo tarnui, tačiau šis žiaurumas turėjo savo ribas (vergai nemažai kainavo, be to vergo nužudymą dažnai draudė įstatymas), tai naujojo formato vergovė turėjo reikalų su beveik nemokama „žmogiškąja materija“. Indėnus mirtinai išnaudojo, žuvusiuosius vergus pakeisdavo naujais.

Pirmas vergvaldžių ekonomikos požymis buvo taisyklės, kurias įvedė Kolumbas Espanjoloje. Įstatymas visus, vyresnius nei 14 metų indėnus įpareigojo kartą per trejus mėnesius mokėti ispanams auksu. Sumokėjusiems „mokestį“ būdavo išduodamas varinis žetonas su paskutinės įmokos data. Jei data žetone buvo uždelsiama, tai indėnams nukapodavo abiejų rankų plaštakas. Europiečių civilizacijos diegimo misija privedė prie to, kad XVI a. viduryje – praėjus pusei amžiaus po Kolumbo išsilaipinimo – vietiniai salos gyventojai beveik visiškai išmirė. Darbo rankų trūkumą ispanai spręsdavo atveždami indėnus iš kitų Vest Indijos salų. Tačiau atvykėlių dalia taipogi buvo siaubinga. Iš 15 tūkstančių vergų, atvežtų iš Bahamų salų, po keleto mėnesių gyvi teliko tik 2 tūkstančiai.

XVI amžiaus pradžioje formaliai buvo uždrausta paversti indėnus vergais. Tačiau iš tikro situacija nepasikeitė. Įžengdami į naujas žemes, kapitonai, dalyvaujant notarui, privalėjo perskaityti vietiniams taip vadinamą „Reikalavimą“, kuris kvietė juos priimti šventą katalikiškąjį tikėjimą, „o jei to nepadarysite arba tyčia delsite, – įspėjo dokumentas, – tai žinokite, kad aš, su Dievo pagalba, priversiu jus ginklu… paimsiu jūsų žmonas ir vaikus ir paversiu juos vergais“. Tuo metu, 1503 metais, Ispanijos karalienė Izabelė išleido reskriptą, pagal kurį „indėnai bus laisvi žmonės, o ne vergai“. Ši „laisvė“ buvo akivaizdžiai ypatinga. Karališkasis reskriptas nustatė enkomjendą – vietinių gyventojų priklausomybės sistemą, labai primenančią vergovės santvarką. Indėnai privalėjo mokėti duoklę bei įvairiai patarnauti, įskaitant ir darbą kasyklose.

Pragaras kasyklose

Indėnų darbo išnaudojimas kasyklose tapo vienu žiauriausių Amerikos kolonizavimo knygos puslapių. Išgavimo kiekiai buvo stulbinantys. Iš kolonijų atvežtų brangiųjų metalų kiekiai kelis kartus viršijo visų Europos atsargų, sukauptų per amžius, kiekį. Šiuolaikiniais paskaičiavimais, XV amžiaus pabaigoje Europoje buvo 7 milijonai kilogramų sidabro. Iki XVI amžiaus pabaigos į Senąjį pasaulį buvo atvežta 23 milijonai kilogramų sidabro ir 755 tūkstančiai kilogramų aukso. Per sekančius 2 šimtmečius šis procesas dar pagreitėjo. XVII-XVIII amžiuje į Europą atvežta 93 milijonai kilogramų sidabro ir 3 milijonai kilogramų aukso. Daugiau nei 80 procentų brangiųjų metalų buvo išgauta būtent Amerikoje.

Istoriko Erlo Hamiltono paskaičiavimu pinigais, nuo 1503 iki 1660 metų į Ispaniją buvo atvežta aukso ir sidabro už 447 milijonus pesų. O realus iškastų Naujajame pasaulyje brangiųjų metalų kiekis yra dar didesnis, kadangi nėra įvertinamas kontrabandinis krovinys. Palyginimui: XVI amžiuje Ispanijos karališkajam laivynui buvo išleidžiama ne daugiau kaip 22 tūkst. pesų per metus. Atvežto aukso ir sidabro kiekio užtektų laivyną išlaikyti 20 tūkstančių metų!

XVII amžiaus viduryje 99 procentų sidabro eksporto iš Lotynų Amerikos pakeitė mineralinė produkcija, kuri beveik visiškai išstūmė auksą. Didžiausios kasyklos buvo Potosyje, šiuolaikinės Bolivijos teritorijoje, taip pat Sakatekase ir Guanachuate Meksikoje. Kartą Peru vicekaralius Urtado de Mendosa apie Potosį pasakė, kad tai yra „pagrindinis karalystės nervas“. Toks garsus epitetas nebuvo perdėtas. 1573 metais, praėjus 28 metams po miesto įkūrimo dykvietėje, prie Serro-Rico kalno („Turtingas kalnas“), jame gyveno 120 tūkstančių gyventojų, kas prilygo didiesiems Europos miestams (pavyzdžiui, Madride tuo metu buvo mažiau nei 90 tūkstančių gyventojų). Tokio neregėto tempo priežastis buvo sidabro kasyklos. Du šimtmečius 5 tūkstančiuose kalno šachtų buvo išgaunami brangieji metalai.

Tonos sidabro, išplukdomos į metropoliją, buvo išgaunamos vergiško vietinių gyventojų darbo pastangomis. Antpuolių metu indėnus griebdavo kartu su žmonomis ir vaikais, bei varydavo prie kalno. Iš dešimties, nuėjusių prie kalno viršūnės, 7 jau niekada negrįždavo. O štai šventiko Bartolome de Las Kaso liudijimas. Jis kalba ne apie Potosį, o apie Kubą, tačiau aiškiai aprašo vietinių gyventojų kančias visame Naujajame pasaulyje: „Man būnant ten, per tris ar keturis mėnesius iš bado mirė daugiau nei septyni tūkstančiai vaikų, kurių tėvus išvarė į kasyklas… Nešikams, sukaustytiems viena grandine, tekdavo įveikti šimto-dviejų šimtų mylių atstumą su trimis-keturiais arobais ant pečių (apie 50 kilogramų); būdavo, kad po tokios kelionės iš keturių tūkstančių indėnų namo grįždavo tik kokie penki-šeši žmonės, kiti mirdavo pakeliui. Tiems, kurie krisdavo, ispanai nukirsdavo galvas, kad nereikėtų vargti su grandimi ant kaklo…“

Daugelis indėnų mirdavo kelyje, taip ir nepasiekę Potosio. Tačiau daugiausia žmonių mirdavo dėl nepakeliamų darbo sąlygų kasyklose. Ši sistema, kai gyventojus prievarta penkeriems metams suvarydavo darbui šachtose, buvo vadinama „mita“. Istoriko Chosia Konderu paskaičiavimais, per Potosio kasyklų eksploatavimo laikotarpį ji nusinešė 8 milijonų indėnų gyvybes. Iš pirmo žvilgsnio šis skaičius fantastiškas. Tačiau žinant, kad Potosyje buvo didžiausios istorijoje sidabro kasyklos (iš viso čia buvo išgauta 45 tūkstančiai tonų gryno sidabro) bei įskaitant tas sąlygas, kuriose dirbo indėnai, tuo galime patikėti.

Ne mažiau gyvybių, nei badas bei kalno griūtys, nusinešė gyvsidabris, naudojamas sidabro išgavimui amalgamacijos būdu. Pakanka pasakyti, kad dėl nuodingų krosnių dūmų 30 kilometrų aplink Potosį neaugo net žolė. Galime įsivaizduoti, kokie nuodingi gyvsidabrio garai žmonėms, esantiems šalia. Deivido Stanardo paskaičiavimais, vidutinė indėnų-rūdos kasėjų gyvenimo trukmė neviršijo 3-4 mėnesių – tiek pat, kiek dirbančiųjų sintetinės gumos fabrike Aušvice 1943 metais.

Brangieji metalai, išvežti iš Naujojo pasaulio į Europą, stimuliavo jos ekonominį vystymąsi, ir galiausiai tapo viena iš kapitalistinių santykių pergalės priežastimi. Kaip tai nutiko? Kolonijinė ekonomika, paremta vergų darbo išnaudojimu, lėmė milžiniškos kapitalo masės, neturinčios analogų istorijoje koncentraciją, Europoje. Susidarė palankios sąlygos kapitalo investicijoms, tapusioms finansiniu pagrindu atsirasti manufaktūroms, kurios lėmė pramonės revoliuciją. Visi šie kapitalai koncentravosi Europoje, sudarydami sąlygas atsirasti pasakiškiems turtams, kurie neatguldavo į skrynias, o laikantis protestantiškos etikos reikalavimų buvo paleidžiami į apyvartą, kasmet vis labiau įsukdami velnišką smagratį, vardu – „kapitalizmas“. „Europai reikėjo aukso ir sidabro. Pinigų kiekis apyvartoje nuolat didėjo, reikėjo palaikyti gimstančio kapitalizmo kvėpavimą“ – aiškina Galeano.

Su brangiųjų metalų išgavimu pagal rentabilumą, rungtyniavo cukranendrių auginimas. Milžiniškos Antilų salų bei Pietų Amerikos pakrantės teritorijos buvo paverstos plantacijomis. Cukrus Europai ilgą laiką buvo prabanga ir buvo atvežamas iš Rytų. Naujojo pasaulio atradimas leido pradėti nuolatinę cukraus gamybą ir uždirbti pasakiškus pinigus. Tam pasitarnavo vergų, milžiniškomis partijomis tiekiamų iš Afrikos kontinento, darbas.

(laukite tęsinio)

parengė: Darius Dimbelis

sarmatas.lt

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar 2019-ieji atitiko jūsų lūkesčius, ar iš valstiečių to ir tikėjotės?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Vergovė kapitalo tarnyboje [1]* - nuoroda: https://infa.lt/491/vergove-kapitalo-tarnyboje-1/