infa.lt

Osman Orsal/Reuters

Kai 2015 m. lapkričio mėnesį Turkija numušė Rusijos naikintuvą, atsidūrusį jos oro erdvėje prie Sirijos pasienio, pasaulis sulaikė kvapą. Lakūnai katapultavosi. Vieną jų nužudė Turkijos remiami sukilėliai, kovoję su prezidento Basharo al-Assado režimu, kurį palaiko Rusija ir Iranas. Antrą išgelbėjo Irano vadovaujamos Sirijos specialiosios pajėgos, rašo lenkų leidinys wybortza.pl

Maskva grasino imtis griežčiausių atsakomųjų priemonių, Šiaurės Atlanto aljansas palaikė Turkiją, pakvipo karu. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas spaudos konferencijoje išsitarė, kad „kažkas iš Turkijos vadovybės nusprendė lyžtelėti amerikiečiams vieną vietą“.

Tačiau po šešių mėnesių Turkijos lyderis Recepas Erdoganas nusiuntė žuvusio piloto šeimai užuojautos laišką, kurį Kremliuje nusprendė laikyti atsiprašymo ir apgailestavimu.

Tuomet Turkijoje įvyko nesėkmingas perversmo bandymas, o pagrindiniu Erdogano priešu buvo laikomas islamo pamokslininkas Fethullah Gülen (Ankara įtarė jį perversmo organizavimu) ir tariamai jam pavaldūs kariškiai praėję pasirengimą Amerikoje.

Lemtingu momentu Erdoganą palaikė Putinas. Amerikiečiai iki šiol atsisako išduoti Guleną. Po pučo pirmuoju vizitu užsienyje Erdoganas išvyko į Peterburgą, kur sudarė taiką su Putinu.

Jie abu užaugo didelių miestų, kuriuos kontroliuoja gaujos, teritorijose ir jie žino, kad vietiniam gaujos vadui leidžiama viskas, išskyrus maištą prieš pagrindinį bosą.

Santykiai pražydo. Ankara, nepaisydama NATO draudimo, nusipirko iš Rusijos S-400 sistemas, įsigijo Rusijos branduolinį reaktorių, nutiesė dujotiekį iš Rusijos į Europą ir apkaltino amerikiečius (nors jie ir kovoja su Assadu) remiant „teroristus“ Sirijoje. Kai kuriose NATO sostinėse Turkijos narystę Aljanse imta laikyti tik paprastu formalumu.

Vėl pakvipo karu?

Pastarosiomis dienomis Sirijos režimo pajėgos bombardavo Turkijos pozicijas Idlibo provincijoje, ir užmušė kelis kareivius. Turkijos pusė pradėjo minosvaidžių ir artilerijos apšaudymą, padarydama rimtus nuostolius Sirijai, o Ankarą palaikantys kovotojai nužudė keturis FSB karininkus.

Kitame šiaurinio fronto gale, Sirijos Kurdistane, kur įžengė turkai, išstūmę amerikiečius, Rusija ir Turkija atšaukė bendrus patrulius. Maskva ir Ankara kaltina viena kitą dėl sudarytų susitarimų nesilaikymo.

Be to, Turkijos laivai pristatė šimtus Sirijos samdinių į Libijos Tripolį su užduotimi paremti Libijos vyriausybę, pralaiminčią pilietiniame kare su generolo Haftaro armija (jo pusėje kovoja 1 200 rusų samdinių).

Pats Erdoganas išvyko su oficialiu vizitu į Kijevą, kur pasmerkė Krymo aneksiją ir Rusijos vykdomą Krymo totorių persekiojimą, taip pat pasirašė karinio bendradarbiavimo susitarimą: turkai skirs lėšų Ukrainos armijai. Vėl pakvipo karu?

Ne. Turkija kelia statymus, tačiau siekia toli einančių tikslų. Ji ir toliau tikisi, kad Maskva pripažins Turkijos separatistų Respubliką Kipre, taip pat Ankaros susitarimą su Tripoliu dėl jūrų sienos, suteikdama jai galimybę kontroliuoti Graikijos ir Kipro naftos ir dujų telkinius. Jei taip atsitiks, Kipro padalijimas taps faktu, o Atėnai ir Nikosija turės galimybę ginti savo teises tik jėga, o tai, be abejo, nerealu. Maskvai šis įvykių scenarijus reiškia, kad ji turės išduoti savo pravoslavus sąjungininkus, tačiau Turkijos ir Vakarų sąjungos suskaldymas, ko gero to vertas.

Generalinė „širdingo susitarimo“ repeticija

Ankara jau susitaikė (daugiau nieko kito jai nelieka) dėl Assado pergalės Idlibe, tačiau dėl sėkmingo Sirijos ir Rusijos puolimo, iš apgultos provincijos pabėgo jau šimtai tūkstančių žmonių, ieškančių prieglobsčio Turkijos pusėje. Turkija priėmė 3,6 mln. sirų, daugiau ji nieko neįleis, taigi sutikimas dėl Idlibo žlugimo reiškia sutikimą dėl jų bėgimo į ES ir santykių su Briuseliu krizę.

Tuo pačiu,Ankara neturi galimybės užblokuoti Assado. Rusija visada palaikė gerus santykius su Sirijos kurdais, kuriuos išdavė prezidentas Trampas, ir ji gali bet kada juos reaktyvuoti. Savo ruožtu autonominio Sirijos Kurdistano atsiradimas kelia egzistencinę grėsmę Turkijai. Jei Sirijos klausimu pavyktų pasiekti susitarimą tada Maskva gali tiesiog įsakyti Haftarui po pergalės Tripolyje laikytis susitarimo su Ankara sąlygų.

Trumpai tariant, įvykiai Sirijoje ir Libijoje yra panašūs į pasiruošimą naujam, šįkart Rusijos ir Turkijos „širdingam susitarimui“ (1904 m. Britanijos imperijos sudarytos sutarčių serijos su Prancūzija pavadinimas – „Gazeta Wyborcza“ past), kurios nepavyko pasiekti praeities karaliams ir sultonams.

Rusija ir Turkija tradiciškai kariavo, tačiau jei dabar jų bandymas suartėti bus sėkmingas, Putinas ir Erdoganas gali pradėti rimtesnį žaidimą. Tada amerikiečiai neturės kito pasirinkimo, kaip tik išvežti B61 branduolines bombas iš Incirlik karinės bazės, kuri jau nebebus NATO teritorijoje.