infa.lt

Jaunimas klūpo ant kelių, atsiprašinėdamas už juodiesiems padarytas blogybes (Lietuva)

Dabartinis jaunimas prarado tikėjimą laisve ir demokratija, rašo „Spiked” leidinys. Technologinės pažangos amžiuje daugelis net nebando susirasti darbo ar sukurti šeimos. Negana to – dar ir dirbtinis intelektas, kuris grasina pakeisti žmones daugelyje pramonės šakų.

Atrodo, kad jaunimas vis labiau blaškosi. Bauginančiai didelė jų dalis simpatizuoja Izraelį užpuolusiems „Hamas” kovotojams, pasisako už neatidėliotiną iškastinio kuro atsisakymą ir svajoja pagaliau ištrinti lyčių skirtumus. Visi šie požiūriai patys savaime kelia nerimą, tačiau jie taip pat atspindi gilesnę ligą – iš esmės apolitišką socialinių normų griūtį, asmeninio bendravimo nykimą, elementaraus raštingumo mažėjimą ir loginio mąstymo žlugimą.

„Z” karta (gimusi maždaug 1997-2012 m.) neturėjo tokio vienintelio katalizatoriaus, kokiu kūdikių bumo (Baby Boom) kartai (gimusiai maždaug 1946-1964 m.) buvo Vietnamo karas.

Kūdikių bumo kartos atstovai buvo pikti ir aktyvūs, tačiau dažniausiai jie nesijaudino dėl ateities, kuri apskritai buvo gana gera: buvo kuriamos darbo vietos, brango nekilnojamasis turtas, o akcijų vertė kilo. Dauguma dabartinio jaunimo bijo ateities. Dauguma jų, kaip rodo „The Lancet” atliktas tyrimas, mano, kad mūsų planeta yra pasmerkta dėl klimato kaitos.

Toks pesimistinis požiūris į ateitį jauniems žmonėms daro meškos paslaugą, ypač ekonomikos srityje. Tik 36%, „The Wall Street Journal” ir Čikagos universiteto Nacionalinio viešosios nuomonės tyrimų centro atliktos naujos apklausos respondentų mano, kad amerikietiška svajonė vis dar aktuali, ir ši dekadentiška nuotaika vyrauja tarp jaunų žmonių.

Šiandien mažiau nei pusė Tūkstantmečio kartos atstovų (gimusių maždaug 1981-1996 m.) jaučiasi geriau finansiškai apsirūpinę, nei jų tėvai būdami to paties amžiaus.

Tai pirmoji karta per visą naujausią istoriją, kuri šiuo požiūriu atsilieka nuo savo pirmtakų. Maždaug septyni iš dešimties amerikiečių mano, kad dabartiniams jaunuoliams sunkiau nei jų tėvų kartai taupyti ateičiai (72%), mokėti už aukštąjį mokslą (71%) ar įsigyti būstą (70%). Tai aiškiai matyti iš „Pew” tyrimų centro 2021 m. ataskaitos.

Labiausiai žlugdantis yra būsto nuosavybės mažėjimas, nes trims iš penkių amerikiečių būtent nekilnojamasis turtas yra neatsiejama amerikietiškos svajonės dalis. Nekilnojamojo turto savininkai labiau linkę įleisti šaknis, greičiau subręsta ir dažniau kuria šeimas.

Tačiau, JAV gyventojų surašymo biuro duomenimis, būsto nuosavybės lygis tarp 25-34 metų amžiaus X kartos jaunuolių (gimusių maždaug 1965-1980 m.) buvo tik 45%. Tarp tūkstantmečio kartos atstovų, kurie yra pasirengę kurti šeimas, šis rodiklis sumažėjo iki 37 proc.

Jungtinėje Karalystėje nekilnojamojo turto kainos praėjusiais metais pasiekė rekordines aukštumas, o jaunesnių nei 35 metų amžiaus žmonių, turinčių nuosavą būstą, skaičius 1997-2017 m. sumažėjo perpus.

Ne mažiau nerimą keliančios tendencijos pastebimos ir darbo rinkoje. Nepaisant darbo jėgos trūkumo, kuris neabejotinai tik didės, daugumos žmonių realusis darbo užmokestis JAV, ES, Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje – neviršija išlaidų.

JAV vyrų dalyvavimas darbo rinkoje šiuo metu yra mažesnis nei 1940 m., kai nedarbas buvo tris kartus didesnis. Šis rodiklis ypač smarkiai sumažėjo tarp jaunų vyrų – nuo daugiau kaip 80% devintajame dešimtmetyje iki beveik 60% dabar.

Tokios sąlygos slopina ambicijas ir tikslo siekimą ne tik Vakaruose, bet net ir Rytų Azijoje. Susidaro įspūdis, kad tūkstantmečio ir Z kartos atstovai vis mažiau rimtai žiūri į darbą.

Neseniai verslo organizacijos „Conference Board” atliktame tyrime pastebėta vis daugiau požymių, kad Z kartai „protinga darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra” yra svarbesnė už „karjeros augimą”.

Kai kurie net atvirai nedarbą vadina „linksmomis ir nerūpestingomis dienomis”. Didžioji dauguma amerikiečių, dirbančių ne visą darbo dieną, taip elgiasi sąmoningai: jie neketina pereiti dirbti į pilnos darbo dienos režimą.

Dabar Europa turi pasyviausią darbo jėgą pasaulyje ir didžiausias pajamas. Didžiosios Britanijos darbdaviai skambina pavojaus varpais dėl prastėjančios tūkstantmečio kartos jaunuolių darbo etikos.

Beveik 10% studijuojančių ar kitaip nedirbančių jaunų britų net neketina ieškoti darbo, o maždaug trečdalis abejoja, ar pasieks savo karjeros tikslus. Prie to prisideda ir tai, kad jaunimas vėliau užauga ir susilaukia mažiau vaikų.

Panašūs reiškiniai pastebimi ir Japonijoje. Net Kinijoje nemaža dalis jaunų žmonių, įskaitant gerai išsilavinusius jaunuolius, mieliau renkasi „užsidaryti”. Jie ieško gyvenimo be darbo įsipareigojimų ir nesiekia ugdyti naudingų įgūdžių, kaupti nuopelnų ir siekti pripažintų suaugusiųjų amžiaus etapų – nuo nuosavo būsto iki santuokos ar šeimos sukūrimo.

Nenuostabu, kad gimstamumo rodikliai Europoje, Amerikoje ir Rytų Azijoje nukrito iki rekordiškai žemo lygio.

Kai kurie mano, kad technologijos padės išspręsti jaunatviško nerimo problemą, tačiau panašu, kad jos tik dar labiau pablogino situaciją. Skaitmeninė revoliucija pasakiškai praturtino kai kuriuos kūdikių bumo ir X kartos atstovus, tačiau gerokai aptemdė kitos kartos perspektyvas, o šis procesas gali dar labiau pagreitėti dėl dirbtinio intelekto (DI) atsiradimo.

Technooptimistai, pavyzdžiui, tas pats Brookingso institutas, prognozuoja milžinišką produktyvumo augimą dėl dirbtinio intelekto. Tą patį jie prognozavo ir atsiradus internetui. Tačiau per pastaruosius 15 metų, kaip parodė ekonomistas Robertas J. Gordonas (Robert J. Gordon), internetas neturėjo daug įtakos nei našumui, kuris ir toliau atsilieka, nei ekonomikos augimui.

Akivaizdu, kad dirbtinis intelektas turi potencialo siekti pažangos švietimo ir medicinos srityse, tačiau vargu ar jis sukurs daugybę naujų galimybių visiems – išskyrus geriausius ryšius turinčius verslininkus. Ši sritis jau suskirstyta, o orientyrai nustatyti. Praėjusią vasarą šešios technologijų bendrovės sudarė pusę šimto didžiausių Nasdaq akcijų indekso bendrovių vertės.

Panašu, kad tos pačios technologijų milžinės dominuos ir dirbtinio intelekto pramonėje. 2022 m. didžiąją dalį 32 mlrd. dolerių investicijų į dirbtinį intelektą skyrė „Amazon”, „Apple”, „Microsoft” ir „Google” patronuojančioji bendrovė „Alphabet”.

Vien tik dirbtiniam intelektui reikalingos skaičiavimo galios sąnaudos palaidos mažesnes įmones ir startuolius. „Dirbtinio intelekto patrauklumas, – pažymi rizikos kapitalo specialistas Martinas Casado, – yra pagerinti aplinką įsitvirtinusioms bendrovėms, turinčioms reikiamų investicinių išteklių.

Dar labiau atgrasus gali būti dirbtinio intelekto poveikis būsimai naujos kartos darbo rinkai. Daugiau nei 80% tūkstantmečio kartos atstovų baiminasi, kad dirbtinis intelektas sumažins jų pajamas. Konsultacijų bendrovės „McKinsey” skaičiavimais, iki 2030 m. mažiausiai 12 mln. amerikiečių turės susirasti naują darbą.

Darbo perspektyvos niūriausios (bent jau trumpuoju laikotarpiu) tiems, kurie neturi aukštojo išsilavinimo, o tai yra maždaug du trečdaliai išsivysčiusių šalių jaunimo. Jaunų baltųjų apykaklių darbuotojų padėtis gali būti tik šiek tiek geresnė.

Du trečdaliai neseniai atliktoje apklausoje dalyvavusių įmonių vadovų mano, kad dėl dirbtinio intelekto per ateinančius penkerius metus seks darbuotojų atleidimo banga.

Viename tyrime prognozuojama, kad labiausiai nukentės sekretorės, pardavimų vadybininkai, žmogiškųjų išteklių specialistai ir buhalteriai. Galiausiai, net kūrybinės profesijos – aktoriai, rašytojai ir žurnalistai – nėra apsaugotos.

Jie gali sužinoti, kad jų kūriniai atvirai kopijuojami arba tarnauja kaip statybinė medžiaga, nes dirbtinis intelektas kuria savo kūrinius remdamasis tuo, kas jau sukurta.

Rizika gali kilti net informacinių technologijų darbuotojams. Tokios bendrovės kaip „Meta*” ir „Lyft” šiemet paskelbė apie atleidimų bangą, įspėdamos, kad kai kurių darbo vietų iš esmės nebeatkurs.

IBM sustabdė įdarbinimą ir vertina, kiek vidutinio lygio pareigybių galėtų pakeisti dirbtinis intelektas. Naujausi tyrimai rodo, kad praėjus keliems mėnesiams po dirbtinio intelekto įdiegimo, laisvai samdomo darbo programinės įrangos srityje gerokai sumažėjo – kartu su atlyginimais.

Kita vertus, nedaugelis žmonių, kurie yra pakankamai kvalifikuoti rašyti dirbtinio intelekto programas, gaus didelį atlygį – bent jau tol, kol juos pakeis mašinos.

Jaunosios kartos pasinėrimas į socialinę žiniasklaidą gali būti dar žalingesnis. Autorė Cathy O’Neil savo kraupioje knygoje „Matematikos pralaimėjimo ginklai” (angl. Weapons of Maths Defeat) teigia, kad socialinės žiniasklaidos algoritmai turi „slaptą ingredientą”, kuris puikiai tinka skaitytojams suvilioti ir išblaškyti.

Dėl to gyvas bendravimas su skirtingų klasių ir sluoksnių žmonėmis nukenčia nuo pernelyg ilgo sėdėjimo socialinėje žiniasklaidoje. Dėl socialinės žiniasklaidos populiarumo taip pat didėja nerimas, ypač tarp jaunų moterų.

Susidaro išties slegiantis vaizdas. Neseniai Amerikos verslo instituto (American Enterprise Institute) atliktas tyrimas parodė, kad Z kartos atstovai yra daug vienišesni ir jiems sunkiau nei ankstesnėms kartoms užmegzti ilgalaikius romantiškus santykius ar bent jau tvirtas draugystes.

ES tyrime nustatyta, kad bent ketvirtadalis jaunų europiečių jaučia nerimą dėl socialinės žiniasklaidos. Panašios tendencijos pastebimos ir Jungtinėje Karalystėje, ypač tarp merginų.

Jaunimo bendravimo akis į akį įgūdžiai taip susilpnėjo, kad kai kuriose aukštosiose mokyklose jau net rengiamos korekcinės klasės šiai problemai spręsti.

Deja, užuot padėjusi jaunimui prisitaikyti prie šių iššūkių, dabartinė švietimo sistema neabejotinai viską tik sugadins. Jauni žmonės vis mažiau žino apie juos supantį pasaulį. Amerikos mokiniai šokiruoja savo šalies istorijos neišmanymu: tik 13% aštuntų klasių mokinių gali pasigirti geromis šios temos žiniomis.

Siekiant „dekolonizuoti” mokymosi procesą, iš švietimo programų nyksta ištisi šimtmečiai, ypač XIX amžius. O tie mokiniai, kurie kelia plakatus, remiančius „Hamas”, tikriausiai neturi elementarių žinių apie Izraelio, Artimųjų Rytų ar net Holokausto istoriją.

Šiuolaikiniame švietime, kur viešpatauja agresyvus politinis korektiškumas, elementarus raštingumas ir pagrindiniai pažinimo įgūdžiai tampa vis labiau pasenusio poreikio dalykais.

Naujausio Nacionalinio švietimo pažangos vertinimo duomenimis, du trečdaliai Amerikos ketvirtokų net nemoka skaityti. Net 86% penkiolikmečių nesugeba atskirti nuomonės nuo faktų. Pastaraisiais metais taip pat sumažėjo intelekto koeficientas ir akademiniai pasiekimai.

Šis švietimo trūkumas, kurį dar labiau sustiprini pandemija, ne tik atima iš jaunų žmonių vertingus įgūdžius, bet ir atveria kelią radikalių pažiūrų ir melagingos istorijos propagavimui.

Politinis pliuralizmas universitetų miesteliuose iki šiol buvo beveik sunaikintas. Humanitarinių mokslų katedros elitiniuose universitetuose daugiausia vyrauja kairioji pakraipa.

Tarp dėstytojų, registruotų demokratų yra daug daugiau nei respublikonų – ir santykiu 20:1. Kai kuriose srityse (pvz., sociologijos ir anglų kalbos) šis santykis viršija 40:1. Ir tai nėra vien tik Amerikos reiškinys.

Kaip savo knygoje „Kelias į kažkur” (The Road to Somewhere) nurodo Davidas Goodhartas, nors pusė britų rinkėjų laikosi dešiniųjų pažiūrų, joms pritaria mažiau nei 12% britų mokslininkų. Panašus santykis yra ir Europoje bei Kanadoje.

Kadangi tokioje aplinkoje jų idėjos nesulaukia didelio pasipriešinimo, jaunimas įprato matyti pasaulį juodai baltą ir linksta į autoritarizmą.

Sociologas Natas Silveris (Nate Silver) nustatė, kad žodžio laisvė įgauna vis mažiau palaikymo tarp jaunų žmonių, ypač tarp tų, kurie save laiko liberalais ar kairiaisiais. Kitas svarbus Kembridžo universiteto Demokratijos ateities centro atliktas tyrimas, apėmęs 160 šalių, parodė, kad parama demokratijai mažiausia 18-34 metų amžiaus grupėje.

Daugelį metų save „pažangiaisiais” vadinantys žmonės įsivaizdavo, kad toks suvienodėjimas ilgainiui jiems bus naudingas. Juk jaunimas aktyviai remia tokius griežtus kairiuosius kaip Bernie Sandersas Jungtinėse Valstijose ar Jeanas-Lucas Mélenchonas Prancūzijoje.

Tuo pat metu beveik du trečdaliai jaunų suaugusių amerikiečių, dalyvavusių „Pew” tyrimų centro 2022 m. apklausoje, prisipažino, kad iš esmės nepritaria kapitalizmui – tai didžiausia dalis iš visų amžiaus grupių.

Tačiau nemaža dalis jaunų žmonių yra dešiniųjų pažiūrų. Tai ypač pasakytina apie darbininkų klasės vyrus nuo JAV iki Europos ir Lotynų Amerikos. Tai liudija Geerto Wilderso sėkmė Nyderlanduose, Marine Le Pen Prancūzijoje ar „AfD” Vokietijoje.

Net Donaldas Trampas (Donald Trump), kuriam 2020 m. triu6kinamai nepasisekė tarp jaunų rinkėjų, rado būdą būti mėgstamas: dabartinėse apklausose jis =engia koja kojon su J. Bidenu.

Kalbant apie baltąjį jaunimą, tai taip pat gali būti atsakas į pozityviąją diskriminaciją darbo rinkoje ir aukštojo mokslo srityje, kuri siaurina jų perspektyvas, nepriklausomai nuo ekonominės klasės.

Kai kurios liberalios žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, „The Guardian”, teigia, kad J. Bidenas prarado jaunimo balsus dėl savo požiūrio į Izraelį ir Palestiną. Tačiau vargu ar tai yra pagrindinis veiksnys, nes Trampas yra daug labiau proizraelietiškas nei Bidenas. Abejoju, kad jauni „Hamas” šalininkai seks paskui Donaldą.

Lemiamas momentas tikriausiai bus ekonomika

Jau dabar skausmingai aišku, kad nuvylėme jaunąją kartą. Tai ne priežastis prikąsti liežuvį smerkiant jų kvailystes. Tačiau turime bent jau pasistengti atkurti ekonominį mobilumą, verslumo galimybes ir, svarbiausia, tikėjimą pamatinėmis mūsų civilizacijos vertybėmis ir jos išliekamąja reikšme.

Jei mums nepavyks, po savęs paliksime pasaulį, kuris bus daug tamsesnis ir bjauresnis už tą, kuriame patys gyvenome.

Straipsnio autorius: Joel Kotkin