infa.lt

Facebook nuotr.

Šią istoriją radau viename nesisteminiame portale ir ją parašė to portalo įkūrėjas Joe Martino.

Tai istorija apie tai, kaip buvusi Joe Martino draugė ir tuo pačiu karjeros “sisteminiuose” ir didžiausiuose pasaulio leidiniuose siekianti žurnalistė mainais už tą karjerą paaukojo tai, kas atrodytų turėtų būti brangiausia: ir draugystę, ir garbę, ir sąžinę, ir įsitikinimus.

Tai istorija apie tai, kaip “sisteminiai” žurnalistai, nuoširdžiai tikintys, kad yra didvyriai ir veikia pagal “aukštus mokslinius reikalavimus”, tampa dezinformacijos ir visuomenės klaidinimo dalimi.

Cituoju Joe Martino pasakojimą:

Kad suprastume kaip esame klaidinami, noriu papasakoti istoriją apie paskatas ir „patekimą į viršų”.

Sena 2015 m. mokyklos laikų draugė paprašė atvykti į mano įmonės „Collective Evolution” biurą ir paimti iš manęs interviu. Ji buvo atvykusi iš Niujorko ir, matyt, ją sudomino tai, ką sukūriau. Man patiko ši idėja: galimybė susitikti su sena drauge ir papasakoti savo istoriją.

Jos atvykimo diena buvo saulėta ir šilta, buvau susijaudinęs. Pasisveikinome vienas kitą apkabindami. Nuo tada, kai mačiau ją paskutinį kartą, ji buvo paaugusi. Ji – išvaizdi mergina su plačia šypsena ir gera galva ant pečių.

Kartu praleidome 3 valandas, vaikščiojome po mano biurą, supažindinau ją su savo komanda, kalbėjomės apie sąmoningumą, asmeninį tobulėjimą, mokslo susiskaldymą ir mano idėjas kaip padėti padaryti visuomenę geresne.

Susitikimas baigėsi tuo, kad ji manęs paklausė, kokias knygas galėčiau jai rekomenduoti, kad galėtų tyrinėti asmeninę transformaciją ir sąmoningumą, nes ją tai suintrigavo. Neprisimenu visų knygų, kurias nurodžiau, bet prisimenu, kad viena iš jų buvo Eckharto Tolle „Nauja žemė”.

Palydėjau ją iki jos automobilio. Mes apsikabinome ir ji išvažiavo. Maždaug po savaitės ji atsiuntė man parašyto straipsnio juodraštį. Buvau suglumęs. Tai buvo žeminantis kūrinys. Jis mane sugniuždė. Ji iškraipė mano citatas, ištraukė mano žodžius iš konteksto ir pristatė mane, kaip beprotį.

Tai nebuvo kūrinys, skirtas mano istorijai papasakoti. Tai buvo kūrinys, skirtas jos karjerai kurti, panaudojant mano vardą ir įmonės populiarumą.

Parašiau jai elektroninį laišką praėjus 30 minučių po to, kai baigiau jį skaityti. Norėjau sužinoti, ar jos redaktorius privertė ją taip sukonstruoti kūrinį, ar ji pati taip sugalvojo. Norėjau išsiaiškinti, kas nutiko.

Ji atsisakė atsakyti į klausimą. Galiausiai paklausiau, kodėl ji panaudojo citatas, kurių nesakiau. Ji paprasčiausiai atsakė: “Gaila, kad taip jautiesi”.

Jos laiškai buvo trumpi, tiesmuki ir be emocijų. Prieš savaitę buvę apkabinimai ir šypsenos dingo, dabar ji buvo itin šalta. Jos atsakymai į laiškus man leido suprasti, kad ji žinojo, jog tai, ką padarė, buvo neteisinga, bet mintyse buvo priėmusi sprendimą, kad tikslas pateisina priemones.

Ši istorija parodė, kaip žmonės sugeba žiūrėti tau į akis ir spinduliuoti šilumą, nors iš tikrųjų siekia pakenkti. Galiausiai iš šios patirties daug ko išmokau.

“Viršuje“ etika nėra skatinama

Šios moters vardo ir pavardės nenurodysiu. Mano galva, tai nepasitarnautų jokiam tikslui. Viskas, ką jums reikia žinoti, yra tai, kad ji vėliau dirbo „The New York Times” ir „The Atlantic”. Nesistebiu, kad ji įsidarbino tokiose bendrovėse.

Žmonės, norintys dirbti „prestižiškiausiose bendrovėse”, kartais būna pasirengę padaryti viską, kad pakiltų karjeros laiptais. Galbūt tai nesąžininga iš mano pusės, bet taip jau yra, ypač po visko, ką per 15 metų sužinojau apie žiniasklaidos pramonę. Tai ne pirmas kartas, kai žurnalistas taip pasielgia, taip nutinka nuolat.

Faktai būna nesvarbūs, tiesą galima iškraipyti. Tai tie žmonės, kuriems labiau rūpi jų karjera, o ne tai, kad jie iš tiesų sektų, kur veda įrodymai, susiję su bet kokia istorija, ypač kai ji prieštarauja masinei nuomonei.

Moteris, kuri parašė apie mane straipsnį, parašė straipsnį „The Atlantic” apie kaukes. Kaip teigiama jos straipsnyje, moksliniai įrodymai dažnai pasirodo silpni, tačiau akivaizdu, kad jos vis tiek teikia apsauginę naudą. Jos ryžtas palaikyti kaukės veiksmingumo idėją yra didžiulis.

Noras persijoti mokslinius duomenis, pateikti gerai parašytą straipsnį, tačiau praleisti kai kurias svarbiausias detales yra neįtikėtinas. Tai atspindi pagrindinę žurnalistiką. Jos straipsnyje siekiama rasti mažytę naudą, kurią gali suteikti kaukės dėvėjimas, tačiau nesistengiama ištirti, kiek CDC stengėsi meluoti apie kaukės veiksmingumą.

Straipsnyje taip pat neminima krūva įrodymų, iliustruojančių neigiamą ilgalaikio kaukių dėvėjimo poveikį. Galų gale, argi mes neturėtume vertinti savo intervencijų žalos ir naudos analizės? Kodėl retorikoje teigiama, kad kaukės dėvėjimo žala yra nulinė, nors turime įrodymų, kad taip nėra?

Peržvelgęs visus jos straipsnius nematau nieko, kas keltų abejonių dėl COVID vakcinų daromos žalos lygio. Žinoma, daugybė klausimų apie tai, kodėl reikia pasiskiepyti ir kodėl ką tik patyrėme neskiepytųjų pandemiją, bet nieko, kas nagrinėtų, kur COVID politika galėjo būti klaidinga.

Įdomu, kiek valandų ji praleido analizuodama vakcinų duomenis? Ką ji mano apie tai, kad 8% žmonių po skiepijimo teko kreiptis į gydytoją?

Ar ji išnagrinėjo „Pfizer” klinikinių tyrimų duomenis? Ar ji supranta, kad šios vakcinos buvo patvirtintos remiantis tik 10 rezultatų? Ką ji mano apie Brooke Jackson, „Pfizer” informatorę, kuri teigia, kad klinikiniai tyrimai buvo suklastoti?

Ar ji sutinka su beprotiškai nemokslišku FDA sprendimu rekomenduoti vaikams COVID vakcinas? Kur jos pranešimai apie šias istorijas? Kodėl ji taip pat griežtai nenagrinėja „kitos pusės” diskusijų apie COVID vakcinas? Kodėl taip atsidavusiai palaiko status quo? Ar tam ji ir buvo užauginta? Ar karjera svarbiau už tiesą?

Galbūt darbe ji susiduria su diskriminacija ir juokeliais, nukreiptais prieš „antivakserinius idiotus”, kurie abejoja vakcinų saugumu, „nes kažkas internete apie tai sukūrė memą”. Tokia kultūra gali laikyti žmones griežtoje linijoje ir riboti jų smalsumą.

Nežinau kas vyksta jos galvoje. Aš asmeniškai skyriau laiko patikrinti savo pasakojimus apie COVID. Nuginčydamas nesąmoningas teorijas ir kartu smalsiai žvelgdamas į sunkiai atsakomus klausimus. Mano tikslas – kuo geriau pasitarnauti visuomenei.

Kartais mano auditorija nusivilia, nes mano darbas ir išvados kvestionuoja tai, kuo jie tiki. Bet tai ir yra esmė. Eiti ten, kur veda įrodymai, kai į juos žvelgi holistiniu požiūriu. Kartais būdas suklaidinti visuomenę yra paprasčiausiai nežiūrėti į tai, apie ką nenori, kad žmonės galvotų.

Taip mes galiausiai susiskaldome ir pasimetame. Ne todėl, kad nėra aiškumo, bet todėl, kad net ir tie, kurie laiko save mokslininkais ir mokslo rašytojais, ir turi garsiausius mikrofonus, iš tikrųjų sąžiningai nesigilina į istorijas ir įrodymus.

Jie tampa problemos dalimi. Dezinformacijos dalimi. Visuomenės klaidinimo dalimi. Tačiau jie nuoširdžiai tiki, kad yra didvyriai, veikiantys pagal aukštus mokslui keliamus reikalavimus.

Ar jus stebina toks žmonių, norinčių klaidinti, kad išsiveržtų į priekį, elgesys?