infa.lt

St Edward’s Crown ©

Žodžiai „monarchistinis perversmas” man skamba kaip muzika ausyse, ir aš nesigėdiju to pripažinti. Todėl, kai išgirdau, kad praėjusią savaitę Vokietijoje buvo sužlugdytas vienas iš jų, man suspaudė širdį.

Pirmiausia norėjau dainuoti „Fehrbelliner Reitermarsch” („Mes norime susigrąžinti savo senąjį kaizerį Vilhelmą, / tą su ilga barzda…”) ir verkti vyriškomis ašaromis, rašo Michael Warren Daci portale „The American Conservative”.

Pagalvojau apie Clausą von Stauffenbergą, tą tvirtos širdies rojalistą, kuris bandė susprogdinti Hitlerį. Pirmiausia jam buvo įvykdyta mirties bausmė sušaudant. Paskui jį suvaidino Tomas Cruzas 2008 m. filme „Valkirija”. O dabar tai.

Paskui ėmė aiškėti sąmokslo detalės.

Anksčiau šį mėnesį suimti sąmokslininkai priklauso platesniam judėjimui, vadinamam Reichsbürger („Reicho piliečiai”). Jiems vadovavo nepilnametis princas Heinrichas XIII Reussas, kuris planavo save paskelbti kaizeriu.

Tuo tikslu sąmokslininkai planavo atakuoti Vokietijos elektros energijos tinklus: tai įvyko per didžiausią šalies ekonominį nuosmukį per pastaruosius penkiasdešimt metų. Jie taip pat bandė užsitikrinti paramą iš Rusijos vyriausybės, kuri į jų skambučius neatsiliepė.

Stauffenbergas tikėjosi, kad nužudydamas vieną politiką išgelbės Vokietijos žmones nuo didesnių kančių. Heinrichas ir jo bičiuliai esą bandė išprovokuoti „pilietinio karo sąlygas”. Atrodo, jie džiaugėsi, kad milijonai žmonių žus, kad jis galėtų užgrobti sostą.

H. Stauffenbergas norėjo užkirsti kelią tam, kad Vokietiją pavergtų svetimos vyriausybės. Heinrichas bandė įkalbėti svetimą valdžią užpulti jo šalį.

Tai nėra monarchizmas. Tai terorizmas.

Vis dėlto reichsbiurgerių judėjimas teisus dėl vieno dalyko: Vokietijai buvo geriau, kai ji buvo monarchija.

Kaip dabar pripažįsta visi istorikai, sąjungininkų sprendimas panaikinti Antrąjį reichą buvo katastrofiškas. Nuo Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje buvo trys respublikos ir dvi diktatūros – viena nacių, kita komunistų – ir dėl to žuvo nesuskaičiuojami milijonai žmonių.

Priešingai, senosios karalystės ir kunigaikštystės išsilaikė tūkstantį metų ir daugiausia laikėsi sau. O kokių piktadarių radote Vokietijoje iki Hitlerio? Liudvikas II, išprotėjęs Bavarijos karalius, kuris ištuštino valstybės iždą, statydamas įspūdingas pilis kalnuose.

Bet amerikiečiai į tokius dalykus žiūri atsainiai. Mūsų instinktai yra giliai antikarališki. Mums monarchijos priklauso žmonijos vaikystei. Tai tarsi piešimas pirštais: kai iš to išaugi, daugiau niekada nebegali į tai žiūrėti rimtai.

Jums ji gali atrodyti keistai ar žavingai, kaip mums atrodo Didžiosios Britanijos karūna. Tačiau XXI amžiuje monarchizmas yra savotiškas absurdas. Kuris raudono kraujo turintis amerikietis galėtų pasakyti kitaip?

Na, bent pabandykime. Tai daug lengviau, nei atrodo. Pažadu.

Išskyrus Juodąjį marą ir Aukso Ordą, visos didžiausios Europos nelaimės įvyko maždaug per pastaruosius 200 metų. Ir visų jų priežastis – trijų monarchijų: prancūzų, rusų ir vokiečių – panaikinimas.

Liberalizmas pakilo kaip budelis iš Burbonų rūmų kapo. Pirmoji komunizmo auka buvo Romanovų rūmai. O fašizmas gimė iš Hohencolernų rūmų pelenų. (Mes, žinoma, uždegėme degtuką.)

Be to, Prancūzijos karalystė gyvavo nuo 987 m. iki 1792 m., t. y. maždaug aštuonis šimtmečius. Per pastaruosius du šimtus metų prancūzai turėjo penkias respublikas, dvi imperijas, Burbonų restauraciją, Liepos monarchiją ir nacių remiamą Viši režimą.

Tuo tarpu, kai 1917 m. buvo panaikinta Rusijos carų valdžia, jai buvo tik 370 metų – tai buvo jos jaunystės žydėjimas, palyginti su monarchijomis. Jos įpėdinė Sovietų Sąjunga gyvavo septyniasdešimt metų – tai brandus amžius respublikai.

Ir iš visų didžiųjų žiaurumų, nusiaubusių šiuolaikinį pasaulį, tik vieną įvykdė monarchija – armėnų genocidą. Visus kitus įvykdė Kinijos, Rusijos, Vokietijos, Kambodžos ir Ruandos respublikos.

Taigi, monarchijos yra (A) stabilesnės, (B) taikingesnės ir (C) mažiau linkusios daryti nusikaltimus žmonijai. Be to, jose paprastai yra didesnis BVP ir mažesnė pajamų nelygybė. Taigi, įrodymai yra įtikinami: respublikos yra linkusios smurtauti, skursti ir būti nestabilios.

Kyla klausimas: kodėl?

Manau, kad Tolkienas (iš visų žmonių) pasakė geriausiai: nėra tokio dalyko kaip „vyriausybė”. Ji neegzistuoja. Mus visada ir visur valdo žmonės. Tokios respublikos kaip mūsų daug kalba apie „politines institucijas”, bet tai tik gudravimas.

Institucijose turi gyventi… žmonės. Kitaip jos neegzistuoja. Negalime kalbėti apie „prezidentūrą”, nekalbėdami apie prezidentus, kaip negalime kalbėti apie „popiežystę”, nekalbėdami apie popiežius.

Nesvarbu, ar mūsų valdovai gimsta, ar yra išrinkti, ar eina pareigas ketverius metus, ar visą gyvenimą. Visa valdžia yra asmeninė. Galų gale kažkas turi duoti įsakymus. Kažkas turi nurodyti iždui, kada spausdinti daugiau pinigų. Kažkas turi sukviesti generolus ir duoti jiems įsakymus. Kažkas turi „aiškinti” Konstituciją, net jei ją tiesiog kuria (plg. teisėją Blackmuną).

Didysis monarchijos privalumas yra tas, kad ji nedaro jokių smulkių, beprasmių skirtumų tarp žmonių ir „institucijų”. Kai britai kalba apie „karūną”, jie turi omenyje karalių Karolį III. Kai amerikiečiai kalba apie „vykdomąją valdžią”, turi omenyje tūkstančius aukštų biurokratų ir partinių šulų, kurie žaidžia Džo Baidenu kaip marionete.

Kitaip tariant, jei „Karūna” ką nors sugadins, Karolis bus nuverstas, suimtas arba pasiųstas ant giljotinos. Jei „vykdomoji valdžia” suklys, J. Bidenas gaus slaptąją tarnybą, prezidentinę biblioteką, 65 mln. dolerių vertės knygų sutartį ir vizituojančią Kenedžio vyriausybės mokyklos katedrą.

Štai ką turėjo omenyje Šekspyras, sakydamas: „Nelengvai laikosi galva, kuri nešioja karūną”. Iš tikrųjų mūsų prezidentų (Džo Baideno, Donaldo Trampo, Barako Obamos, Džordžo Bušo ir visų kitų) problema yra ta, kad jie nenešioja karūnos.

Jie neturi teisės valdyti. Jų teisėtumą suteikiame mes, rinkėjai. Galiausiai jų nesėkmės yra mūsų nesėkmės. Galiausiai jų negalima dėl nieko kaltinti. Ir todėl jų galvos laikosi pernelyg patogiai.

Monarchijose nėra skirtumo tarp pareigų ir pareigūno. Taigi, nors valdžia yra karaliaus prigimtinė teisė, jis taip pat yra atsakingesnis, taigi ir atskaitingesnis. Teoriškai tai neturi jokios prasmės. Tačiau praktikoje… skaičiai nemeluoja.

Paimkime visai kitokį pavyzdį. Irano antivyriausybiniai protestuotojai jau seniai naudoja „Saulę ir liūtą” – senosios Irano imperijos vėliavą – kaip savo vėliavą. Tai atrodo beprasmiška. Mums gali nepatikti ajatolos, bet šachai turėjo būti kur kas blogesni. Ar ne?

Na, ne.

Šachas Mohammadas Reza Pahlavi daugeliu atžvilgių buvo liberalizatorius. Jis sušvelnino kuklumo kodeksą, kuris kadaise privertė Irano moteris viešumoje dėvėti visą hidžabą. Jis siekė sugriauti feodalinę Irano sistemą, suteikdamas nuosavybės teises smulkiesiems ūkininkams. Jis smarkiai išplėtė švietimo prieinamumą ir sudarė lygias sąlygas moterims.

Vis dėlto jis turėjo kritikų. Viena vertus, buvo „juodieji”: islamistai, kurie priešinosi jo reformoms. Kita vertus, buvo „raudonieji”: socialistai, kurie iš principo priešinosi Irano monarchijai. Galiausiai disidentai susivienijo vadovaujami ajatolos Ruhollah Khomeini.

Jei ne kas kitas, Chomeinis buvo puikus melagis. Ir jis melavo ne tik raudoniesiems, bet ir Vakarų žiniasklaidai. Didžiąją dalį revoliucijos Chomeinis vadovavo būdamas tremtinys Prancūzijoje.

Jis ne tik stengėsi išsaugoti savo kailį, bet ir tikėjosi užsitikrinti Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos galingųjų šalių paramą. Jis žinojo, kokiomis natomis groti. Kai jo paklausė: „Kas yra islamo respublika?” Chomeinis atsakė: „Ji bus kaip Prancūzijos Respublika.”

Galiausiai visas tas melas pasiteisino. Netrukus visi Europos žurnalistai ėmė ėsti iš ajatolos rankų. Ir, žinoma, Jungtinės Valstijos negalėjo atsispirti progai skleisti respublikonizmo palaiminimą. Galiausiai Karterio administracija ėmė remti ajatolą. Įvedėme Iranui žlugdančias sankcijas, palikdami šachą bejėgį prieš Juodųjų ir raudonųjų aljansą.

Natūralu, kad atėjęs į valdžią Chomeinis nusiteikė prieš savo sąjungininkus – tiek šalies viduje, tiek užsienyje. Irano socialistai buvo išžudyti arba ištremti, o Jungtinės Valstijos paskelbtos „Didžiuoju šėtonu”.

Kai revoliucija sugriovė monarchiją Irane, ji jau buvo pasiekusi garbingą 2500 metų amžių… plius minus šimtmetis. Galbūt tai ir nebuvo pati didžiausia senovės civilizacija, bet ji buvo pati didingiausia. Visada kildavo klausimas: „Egiptas ar Persija?” „Graikija ar Persija?” „Roma ar Persija?” „Bizantija ar Persija?”

Šiandien net patys aršiausi persofilai (kaip ir aš) turi pripažinti, kad Iranas yra buvusio savęs šešėlis. Ir nėra didesnio persofilo už Irano patriotą. Štai kodėl jie savo vėliava pasirinko Saulę ir liūtą. Jie nori, kad jų šalis, jų žmonės vėl būtų didingi. O Irano didybė susijusi su jo monarchija. Taip buvo visada. Taip bus visada.

Iš pirmo žvilgsnio Vokietijos reichsbiurgeriai ir Irano antivyriausybiniai protestuotojai atrodo kaip priešingybės. Vieną jų galėtume pavadinti „konservatyviu”, o kitą – „progresyviu”. Tačiau tam tikru momentu šie žodžiai nieko nereiškia. Vokietijos respublika tempė ją į priekį, Irano – atgal, ir abi jos dar labiau nusidėvėjo.

Dabar abiem šalims reikia ne ideologijos, o teisėtumo. Štai kodėl grįžta monarchizmas. Žmonės nori grįžti prie to, kas buvo, kol mes nepradėjome kištis į jų reikalus. Ir jie nori eiti pirmyn – pirmyn, tarsi mes niekada nebūtume kišęsi.

Jų teisėtus valdovus uzurpavo paprastos „vyriausybės”… su nemenka mūsų pačių šeimininkų Vašingtone pagalba. Tačiau šie respublikonų eksperimentai žlunga. Tegul karaliai vėl grįžta prie savo funkcijų – žmonių labui.