infa.lt

Aš, X kartos atstovas, užaugau kaip tik tada, kai pradėjo populiarėti vaizdo žaidimai, bet kadangi gyvenome kaime ir neturėjome tokių biudžetų, kokius žmonės turi šiandien, neturėjome populiarios „Atari” žaidimų sistemos, kuri užimtų mūsų laiką, rašo konservatyvaus amerikiečių portalo „The American Thinker” autorius Bobas Brostoski.

Mūsų fantazijos versija buvo vaidinti kareivius, bėgioti po mišką ir žaisti karą su viskuo, ką pavyko rasti, kad imituotume ginklą. (Laimingieji turėjo plastikinį ginklą, o ne tokie laimingi – lazdą.) Netgi apsivilkdavome senas kariuomenės uniformas, kad mūšiai būtų kuo tikroviškesni.

Neseniai stebėjau, kaip mano paauglys sūnus su bičiuliu žaidžia populiarų žaidimą „Fortnite” savo „X-Box” kompiuteriu, ir mane pribloškė tai, kaip žaidime, kuriame reikia žudyti kitus žaidėjus, dedamos visos pastangos panaikinti bet kokį realybės pojūtį.

Nors kituose su kova susijusiuose žaidimuose, pavyzdžiui, „Call of Duty”, atrodė, kad nuobodžiai stengiamasi laikytis tikrovės uniformų, ekipuotės ir karinės taktikos, šiame žaidime visais būdais stengiamasi visiškai pašalinti tikrovę iš žaidimo.

Nesvarbu, ar tai būtų šaudymas į priešininką raketiniu granatsvaidžiu, kurio gale yra moliūgo galva, ar pakartotinis smūgis peiliu į pastato sienas tiek kartų, kad ji stebuklingai būtų sunaikinta, ar begalė galimybių, kurias žaidėjas turi kurdamas savo veikėją su avatarais, atrodančiais kaip personažas iš „Išorinių ribų” ir „drag queen” superžvaigždė.

Nors nėra jokių lūkesčių, kad vaizdo žaidimas turėtų atspindėti realų gyvenimą, šio žaidimo populiarumas įsilieja į platesnį paveikslą, kuris primena bendrą susižavėjimą viskuo, kas „nėra tikra”, mūsų šalyje, ypač tarp jaunosios kartos atstovų.

Nors pasaulyje apskritai vyksta realios problemos, kurios daugeliui žmonių turės gyvybinių ar mirtinų pasekmių dar daugelį metų, dabar turime amerikiečių kartas, kurios neturi būtino realybės pojūčio, kad galėtų su tuo kovoti, arba noro jį įgyti.

Dažnai galvoju, kiek jaunų žmonių gali perskaityti, kad Rusija ką tik paleido balistinį branduolinį ginklą, savo „Tik Tok” paskyroje ir tiesiog vartyti toliau, kol pateks į naujausio „YouTube” žvaigždės pokšto vaizdo įrašą.

Dar viena fantazijų forma, kelianti grėsmę jauniems žmonėms, yra tapatybės fantazijos. Žinoma, žinomiausia iš jų yra lyties kintamumas, kai visiškai atmetami moksliniai ir biologiniai faktai, o teikiama pirmenybė psichinei ir emocinei ligai, skatinančiai žmogų tikėti, kad jis gali pakeisti savo lytį taip pat lengvai, kaip mano teta Marta pakeitė plaukų spalvą.

Nors būtų galima manyti, kad ši beprotybė būtų pakankamai bloga mūsų visuomenei, dar viena tapatybės absurdo forma pasireiškia vis labiau populiarėjant „furries” identifikacijai – tapatinimuisi su gyvūnu. Dėl šios beprotybės bent viena mokykla įrengė šiukšliadėžę vienviečiame vonios kambaryje, kad būtų pritaikyta mokiniui, kuris save identifikuoja kaip katę.

Nors atrodo, kad JAV yra šios beprotybės epicentras, tai nėra vienintelė vieta, kur tai vyksta. Anglijos BBC ką tik leido transseksualiam aktyvistui tiesioginiame eteryje nusirengti visiškai nuogai ir groti pianinu su savo peniu, ir laidą buvo leista tęsti.

Japonijoje naujausia mada – suaugę vyrai laiko lėles ne tik kūniškiems malonumams, bet ir kaip kompaniones; kiekvieną dieną joms siūlomi nauji drabužiai ir pasivaikščiojimai parke, kur jie kartu sėdi ant suoliuko.

Viso to priežasčių yra daug, bet tikriausiai, svarbiausia – šeimos iširimas.

Nors daugelis gali priskirti lyčių kaitą nesubrendusiems ir naiviems jaunuoliams, kuriuos įtraukia internetinis kultas, tačiau kur jų tėvų branda, kurie sėdi be dėmesio ir teisinasi, manydami, kad „tai tik etapas, jie išaugs” arba „noriu suteikti jiems erdvės”? Kur tėvai, kurie „nujaučia”, kad kažkas negerai, ir vietoj to, kad eitų į dešinę, pasirenka lengvą kelią į kairę, o ne į dešinę, kad parodytų teisingą kelią jaunuolius?

Kitas kaltininkas yra pats internetas. Nors internetas į mūsų gyvenimą atnešė daug patogumų, jis labai greitai ir stipriai prisideda prie nesugebėjimo suvokti tikrovės.

Viena aišku: kova už realybės sugrąžinimą dar tik prasideda, ir ji nebus lengva. Kiekvienas subjektas, pradedant korporacine žiniasklaida ir baigiant politikais, visapusiškai naudojasi fantazijos teikiamu populiarumu ir išnaudoja jį savo naudai; o vaikai tebūnie prakeikti.

Realybė, kuri atsiranda dėl lyties keitimo, kai kuriems neįsigalės, kol nebus pastebėta šeimos narių tragedija ir kol neateis sąskaitos iš teisminių procesų tiems, kurie teikia konsultacijas ir atlieka operacijas.

Deja, greičiausiai bus labai mažai atskaitomybės tiems žiniasklaidos atstovams, kurie tai skatina. Jie paprasčiausiai pereis prie kitos temos.

O kol kas, gal galime sukurti vaizdo žaidimą, kuriame būtų kalbama tik apie tikrovę. Deja, tai būtų gana trumpas žaidimas, nes norint laimėti, tektų išjungti tą prakeiktą daiktą, padėti telefoną į šalį ir pradėti mokytis keleto dalykų, kurie atsiranda gyvenant ir patiriant tikrą gyvenimą.