infa.lt

Kas yra kultūra?

Tai iš esmės tai, kaip mes priimame gyvenimą, kaip mes gyvename. Kultūra apima viską – papročius, elgesį su aplinkiniais, priešais, draugais, giminėmis.

Pavyzdžiui: mes visada linkę daugiau atiduoti savam pagal kraują, nei eiliniam pažįstamam, labiau vertinsime lietuvį, nei kitos tautybės žmogų, jei tektų rinktis su kuo šalimais norėtume gyventi, nežinant konkrečių tų žmonių savybių.

Kultūra sąlygoja mūsų darbo, gyvenimo, požiūrio į gyvenimą ir suvokimo aspektus.

Ji apima net tokias smulkmenas, kaip mes ryte pasisveikinsime su sutiktu pažįstamu (paduosime jam ranką, paprastai nusišypsosime linkteldami galvą ar naujoviškai susitrenksime alkūnėmis, kaip tą mėgo demonstruoti politikai, demonstratyviai saugodamiesi madingos ligos) .

Ji apima netgi tai, kaip mes priimame gyvenimo naujoves – ar nesusimąstydami, ar vis tik įvertindami ar jos neprieštarauja mūsų pažiūroms, kurios irgi yra mūsų kultūros rezultatas.

Tą kultūrą mes saugome savo viduje – ji nėra niekur aprašyta, bet mes visada žinome kas gerai ir kas blogai, kaip elgtis vienoje ar kitoje gyvenimiškoje situacijoje, kada pykti, o dėl ko džiaugtis, tą įvertindami pagal savo išpažįstamų vertybių, kurias kartais sunku net aiškiai apibrėžti, visumą.

Ir tik tada, kai pamatome, jog kažkas kėsinasi į mūsų kultūrinį-vertybinį vientisumą – suprantame aiškiai, jog to negali būti, neturi būti, ir imame tam priešintis.

Priešintis taip, kaip kas gali, priklausomai nuo pasitikėjimo savimi, įvertinant, o kartais ir ne, galimas tokio pasipriešinimo pasekmes ir jau pagal tai jo taikymo formą.

Visa „žmogaus teisių“ sistema, kuriai iš esmės pritaria dauguma žmonių, apimą visą 100 procentų tų žmonių gyvenimo. Jie tiesiog joje gyvena ir suvokia, kad ji taikoma visiems. Tai nesukelia jokios vidinės kultūrinės priešpriešos.

Tačiau, kai į kultūrą bandoma įsiveržti jėga, primetant joje ir ja gyvenantiems žmonėms, jiems svetimus dalykus – automatiškai kyla atmetimas. Organizmas atmeta tai, kas jam svetima. Žmonės sąmoningai atmeta tai, kas kėsinasi į jų gyvenimo ir pasaulėjautos pamatus.

Kultūra yra organizuojanti tautos gyvenimą apsauginė forma, neįsileidžianti svetimų formų. Turiu omenyje tai, kas primetama prievarta, naudojant politinius įrankius.

Tačiau kultūra yra ikipolitinė – tai iš jos kyla politika, o ne atvirkščiai – ji nepriima politinių sprendimų, kurie neatitinka organizmo ritmo ir iš esmės yra žemesni už pačią kultūrą, pagal įtakos poveikį žmogui.

Fantazija:

Palyginant tai būtų tas pats, kas automobilis norėtų pertvarkyti savo paties konstrukciją pirminiuose brėžiniuose. Jis tiesiog neturi tam galios ir būtinų savybių. Tačiau sugedęs gali priversti savininką įstatyti jam kažkokią nestandartinę detalę (nesant ar nenorint statyti brangiai kainuojančios naujos), kuri leis važiuoti toliau, bet ne pilna galia ir neišsaugant visų konstruktoriaus numatytų funkcijų. Toks ne pilnai funkcionalus automobilis. Besiožiuojantis, vežantis tik vieną asmenį (nes dėl pakeistos konstrukcinės detalės dugnas siekia ratą ir stabdo), bet važiuojantis.

Kažkas užsimano įteisinti tokį automobilį, tai yra gaminti tokius vienišiems žmonėms jų kaina tokia pati, kaip ir tų, kurie yra pilnai funkcionalūs ir kuriais gali važinėti pilnas žmonių salonas, su visomis konstruktoriaus numatytos detalėmis.

Jie paskelbiami kaip turintys teisę egzistuoti, pradedamos rengti jų lenktynės, kai kurie dirbtinai pakeičia savo automobiliuose būtent tą detalę, kad neatsiliktų nuo naujosios mados, o pasaulinė automobilių asociacija paskelbia, kad tokie automobiliai yra visiškai geri ir turi būti ginama teisė tų, kurie nori tokius turėti.

Kol šie mados besivaikantys individai tuo užsiima savo rate – niekas pernelyg nekreipia dėmesio – juk žmonės turi teisę gyventi taip, kaip nori, jei tuo nekenkia kitiems. Tą apibrėžia „žmogaus teisės“.

Vėliau prieinama prie sekančio žingsnio – daugėjant naujos mados apologetų – jie, prasibrovę į politiką, pareiškia reikalavimą, kad būtų pakeisti esminiai konstruktorių brėžiniai ir kad tokie automobiliai jau būtų išleidžiami gamyklose serijiniu būdu.

Esą jų jau tiek daug, kad jie nebenori kiekvienas atskirai sau keisti tos detalės serijiniame automobilyje. Jie jau nori, kad ji būtų įmontuojama jau gamyklose, kas visiškai prieštarauja konstruktorių apskaičiavimams dėl automobilio eksploatacijos saugumo, patikimumo, funkcionalumo.

Jie pasipriešina, teigdami, kad tai iš esmės neteisinga – jei kažkas nori turėti sau tokį automobilį – jis turi teisę pasikeisti sau tą detalę ir važinėti, bet neetiška ir neteisinga reikalauti, kad konstruktorius, atsižvelgdamas į visus aspektus, rengtų konstrukciją, kuri iš esmės nėra saugi ir patogi visiems žmonėms.

Tai reikštų, kad kažkuri nedidelė grupė jau nori sau atskirų teisių, kitų žmonių sąskaita.

Fantazijos pabaiga.

Grįžtame prie kultūros, kuri yra tas pats konstrukcinis sudėtingo mechanizmo brėžinys, kurio rėmuose gyvena tauta, gentis, giminė, etninė grupė. Ir tai yra ikipolitinė terpė. Nes ji priimama savanoriškai ir gaunama kartu su motinos pienu. Ne per įstatymus ir ne per politinę santvarką.

Kultūra yra elastingesnė substancija (atsiprašau už tokį laisvą pavadinimą), nei mechaninė konstrukcija. Ji gali būti, ir yra įtakojama kitų kultūrų, tais atvejais kai prieštaraujantis kultūrai dalykas susiduria su žmogaus egoizmu, malonumų troškimu, instinktais, kurie dažnai yra labai svarbūs apsisprendimui ką rinktis (gerą ar blogą) faktoriai.

Pavyzdys būtų pornografija, kuri iš esmės yra nuogų žmonių aktų fotografijų sekantis laiptelis, kas dar prieš šimtą metų atrodė neįmanomas dalykas lietuvių kultūroje. Fotografuojantiems tai buvo pinigai (nauda vs kultūra), kurių siekis buvo pridengtas fotografijos menu (lyg nedemonstruojant lytinių organų tai būtų mažesnis menas).

Tas praėjo nesunkiai, nes buvo daug suinteresuotų grupių, kurios iš esmės nedarė lyg ir nieko blogo – platino norintiems žurnalus suaugusiems ir nekišo jų niekam prievarta.

Tai buvo,kaip dabar mėgstama sakyti „švelnioji galia“, veikusi atskirus individus, atvirai neleidžiama įstatymais, tačiau laisvai prieinama norintiems, kurių vis daugėjo, mat buvo veikiami instinktai, kuriems žmogui pasipriešinti yra sunku.

Vėliau iš 1918 m. SSSR perimta ir marksizmo išpuoselėta ideologija prigijo Vakaruose, ir kažkaip keistai tapo jų „vertybe“.

Nors, gal ir nieko keisto, juk, pavyzdžiui, JAV, nėra tokios sąvokos kaip tauta ar viena etninė grupė. Atitinkamai ir vienos, visiems gyventojams bendros, prigimtinės kultūros įgaunamos su „motinos pienu“.

Jungtinėms Valstijoms, ko gero, labiau tiktų apibrėžimas „tautų ir rasių konglomeratas“, kurio kiekviena atskira grupė gyvena pagal sau būdingą pasaulėžiūrą. Ir, kaip rašė žinomas amerikiečių žurnalistas Rodas Dreheris – juos vienija Amerikos didybė, pasididžiavimas tuo, kad yra amerikiečiai.

Sutikite, to maža, kad būtų kažkaip apibrėžta būdinga tik Amerikai unikali kultūra, ypač turint omenyje, kad pačias JAV sukūrė europiečių išeiviai.

Tačiau jie turi Vakarų vertybes. Kurios kelia pavojų mūsų, lietuvių vertybėms ir mūsų kultūrai.

Ir kurių invazijai, palaikomai valdančiųjų politikų klasės, priešinasi absoliuti dauguma mūsų visuomenės.

Tai nėra kultūrų karas, jokiu būdu – tai yra politinių sprendimų, pavadintų „Vakarų vertybėmis“ karas prieš kultūrą, siekiant ją sunaikinti. Ir kasmet tai darosi vis labiau akivaizdu. Ypač, kai matematikos brandos egzaminų neišlaiko daugiau kaip 30 procentų moksleivių.

Pačiose JAV tai nebuvo sudėtinga padaryti, emigrantų palikuonys dėl savo didelės fragmentacijos nesugebėjo išsaugoti europietiškosios kultūros pagrindų, tačiau sukūrė savo Konstituciją, kuri jiems ją atstoja. Jie net negali aiškiai atsakyti kas yra tauta. Dažnai painioja ją su rase, ir šis klausimas yra nereta jų intelektualų diskusijų tema.

Todėl Viktoro Orbano pasisakymas, kad jis nenori leisti musulmonų invazijos į Vengriją, nenori leisti jos islamizacijos, nori, kad vyraujanti tauta šalyje išliktų vengrai – paskatino iš Vakarų kilusius kaltinimus rasizmu, kai jis tuo tarpu kalbėjo apie vengrų tautos išsaugojimą Vengrijoje, neleidžiant musulmonams tapti dauguma. Vengrų kultūros išsaugojimą.

Vakarų „vertybės“ gali būti įteisintos politinės jėgos sprendimu, bet jos vargu ar kada taps kultūros dalimi, nes prieštarauja natūralumui.

Tą liudija pačiuose Vakaruose, konkrečiai JAV, jau vykstantys gender ideologijos atmetimo procesai. Ir net valstijų lygmeniu. Nors tiek metų praėjo nuo jų diegimo pradžios.

Jau apie 45 metus. Ir niekas nepamiršta. Žmonės su jomis susitaikė, bet nepriėmė, ir sumažėjus „vertybių“ politiniam spaudimui garsiai sako NE tų „vertybių“ taikymui mokyklose, vaikų darželiuose.

Ir suprantama, pirmiausia reikia ginti vaikus. Jie yra kultūros paveldėtojai ir turi ją perimti kuo švaresnę.

Vakarų „vertybių“ atmetimas pačiuose Vakaruose žadina viltį, kad laikui bėgant iš ten ateis ir naujos, įsigalėjusius sveikos „antivertybės“. Nors tai nėra pagrindas atsipalaidavimui lietuviams.

Tačiau kultūros jėga prieš politiką yra nesulyginamai galingesnė. Politiniais sprendimais jos pakeisti nepavyks. Lygiai taip pat, kaip ir automobilio atveju – būdamas mechaniku gali jam pritaikyti nestandartinę detalę, tačiau niekada nepasieksi ir nepakeisi jo konstrukcijos brėžinių, patvirtintų serijinei gamybai.

Ne tas kompetencijų ir prieigos lygis.

Lietuviai išsaugojo savo kultūrą ne vienos okupacijos metu.

Išsaugos ir nuo „vertybių”.