infa.lt

Putinas iš tiesų realizuoja specialiąją operaciją – teroristinę, rašo „Radio Svoboda” portale Aleksejus Cvetkovas.

Žodžiai „Hitleris“, „nacizmas“, „fašizmas“ per pastaruosius dešimtmečius prarado pirminę prasmę ir virto tik keiksmažodžiais. Dabar ši prasmė greitai grįžta. Pats Adolfas Hitleris, laimei, negali būti prikeltas, tačiau jis sukūrė precedentą.

Nemažai knygų apie V.Putiną, kurių jau išleista visa biblioteka, mini, kad jo KGB byloje pažymėta, beje, ne iš teigiamos pusės, apie sumažintą rizikos pojūtį, ir prototipas iškart ateina į galvą.

Šią jo savybę matė ne tik artimi fiurerio bendražygiai, bet ir pats Hitleris juo didžiavosi, pareikšdamas, kad jis eina tik va-bank: arba viskas, arba nieko. Kai po akivaizdaus lūžio karo eigoje fiurerio aplinka ir sąjungininkai įtikinėjo fiurerį pasiūlyti Stalinui derybas dėl separatinės taikos, jis asmeniniame susitikime su sąjungininkės Rumunijos diktatoriumi maršalu Ionu Antonescu, vykusiame 1944 m. kovo 23 d. sakė: „Kai sugriauni už savo nugaros paskutinį tiltą, eini į mūšį su palengvėjimu ir turi daugiau galimybių laimėti“.

Be šios paralelės, išsamus istorijos išmanymas leidžia atrasti dar daug panašumų šių veikėjų gyvenime ir kūryboje, nors Putinas tikriausiai piešia prasčiau. Ir, vis dėlto svarbiausia ne šios paralelės, o kontrastai. Iki Lenkijos puolimo nacistinė Vokietija buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių pramoninių valstybių pasaulyje, turėjusi galingas ginkluotąsias pajėgas, nors to pasiekė nepaprastomis finansinėmis priemonėmis ir buvo ant bankroto slenksčio.

Istorijos pamoka yra ta, kad šalis, kuri pradeda didelio masto karą, turi remtis išsivysčiusia ekonomika. Šiuo atžvilgiu Rusijos padėtis neatrodo pati palankiausia: jos karinis iždas, kruopščiai paruoštas agresijos momentui, šiandien didžiąja dalimi pasirodė neprieinamas, karinis pasirengimas, nepaisant pagarsėjusių ginkluotųjų pajėgų reformų, palieka daug klaustukų, o jos taktika yra primityvi ir neleidžia jai vykdyti žaibiško karo, kuris buvo piešiamas bunkeryje ant gaublio – tai akivaizdžiai nėra Barbarosos planas.

Tačiau Vladimiras Putinas nenusimena, o jo reikalavimai Ukrainai, JAV ir NATO tebėra tokie patys, kokius jis kėlė nuo pat pradžių. Arba jis nežino, kas iš tikrųjų vyksta, arba žino kažką, apie ką mes tik pradedame spėlioti.

Šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja asimetrinio karo samprata – kaip taisyklė, tai nereguliarios pajėgos, kovojančios su reguliariosiomis. Tai gali būti partizanai ar sukilėliai, bet tai ir terorizmas. Apie partizanus esame skaitę, kad jie gyvena miškuose, bet kaip teroristai, dažniausiai veikiantys nedidelėmis grupėmis, tikisi, o kartais ir gali pasipriešinti valstybei?

Šiuolaikinis teroras yra liūdna sąlyginio liberalizmo triumfo pasekmė. Neįsivaizduojama, kad kažkokia persų grupė, paėmusi makedoniečių įkaitų, reikalautų, kad Aleksandras išvestų savo kariuomenę iš Persijos. Tais laikais žmogaus gyvybė buvo vertinama kaip smulki keičiama moneta, ir teroristai šiandien taip ir mano, tuo metu, kai išsivysčiusiose liberaliose demokratijose ji laikoma didžiausia vertybe, nekeičiama į jokią prekę.

Iš čia kyla asimetrija: teroristas paima įkaitus ir kelia savo reikalavimus mainais už jų gyvybes, nepalikdamas jokių abejonių, kad jis nužudys nelaiminguosius, jei bus atsisakyta vykdyti jo reikalavimus. Valstybė priversta leistis į derybas, kad ir kaip prieš tai deklaruotų jų neįmanomumą.

Ir, jei Hitleris kariavo tikrą karą, apskaičiuotą pergalei pasitelkiant strateginį pranašumą ir nacionalsocialistinę kovinę dvasią, tai Putinas tikrai vykdo specialią operaciją – teroristinę. Ukraina joje yra ir tikslas, ir priemonė, tiksliau, tik tikslo dalis, pirmasis etapas. Pagrindinis tikslas, kaip ne kartą matėme, yra branduolinis šantažas, siekiant, kad Vakarai laikytųsi pirminio ultimatumo punktų – visų iki vieno.

Kokia prasme Ukrainos pavergimas yra tikslas, visiškai akivaizdu. Be šios atskirtos savo dalies, sužeista imperija smarkiai atitolsta nuo Europos, provincializuojasi, jai suteikiamas antraeilis statusas pasaulinėje arenoje, iš jos atimta nemaža dalis gyventojų ir išteklių. Jau nekalbant apie tai, kad Putinui tai savotiškas apsėdimo punktas, kažkiek primenantis žydų temą Hitleriui: nors jis bando projektuoti šaltakraujiško ir apsiskaičiuojančio stratego įvaizdį, kalbant apie Ukrainą, ant jo lūpų vos nepasirodo putos.

Bet, jei tai būtų tik apie Ukrainą, problema, Vakarų požiūriu, turėtų akivaizdų sprendimą: grėsmės akivaizdoje mobilizuotis ir atstumti priešą. Galų gale jėgos akivaizdžiai nelygios ir atsparumo lygis taip pat. Tačiau agresija prieš Ukrainą, be tiesioginės prasmės, yra ir svertas, kuriuo teroristui pasitarnautų demonstratyvi įkaito egzekucija, siekiant pabrėžti jo ryžtą. O ryžtas šiuo atveju išreiškiamas tuo, kad Kremlius ne kartą ir nedviprasmiškai užsiminė apie pasirengimą griebtis branduolinio ginklo.

Aš užaugau ir gyvenau dvipoliame pasaulyje, dviejose esančiose priešpriešoje ​​ir iki dantų ginkluotose valstybėse. Tačiau šiame pasaulyje buvo sutariama, kad branduoliniai ginklai yra skydas, o ne ietis, ir buvo sukurta abipusiai užtikrinto sunaikinimo koncepcija, pagal kurią bet koks tokių ginklų panaudojimas sukeltų masinį atsakomąjį smūgį į visą priešininko teritoriją, bet priešas dar turėtų laiko atsakyti tuo pačiu.

Ši koncepcija turėjo daug kritikų ir kažkada, per Karibų krizę, vos neužstrigo, bet, kadangi derybos vis tiek nenutrūko, krizę pavyko užgesinti. Ir net tada, kai Nikita Chruščiovas daužė batu į JT tribūną ir šaukė: „Mes jus palaidosime!“, visi bandė tai suprasti daugiau žolėdžių prasme, „pasivysime ir aplenksime įmilžiais“. Ši konvencija vienaip ar kitaip padėjo išlaikyti taiką per visą Šaltojo karo laikotarpį.

Ir dabar šią konvenciją pažeidė žmogus, kurio įkaitu tapo visas Žemės rutulys. Dešimtys ekspertų ir televizijos kalbančių galvų laužo galvas dėl jo grasinimų prasmės. Manytina, kad V. Putinas taktine branduoline raketa galėtų smogti retai apgyvendintai teritorijai ar net Vakarų kariniam objektui. Tokie ginklai yra akivaizdus abipusiai užtikrinto sunaikinimo koncepcijos nenumatytas trūkumas, jie turi ribotą griaunamąją galią, tačiau sunku įvertinti vėlesnio eskalavimo riziką. O tiksliau – neįmanoma įvertinti.

Daugelis iš mūsų tikisi, kad tai vis dar yra blefas ir šantažas. Tačiau tai vis tiek nėra iš tų blefų serijos, kai teroristas grasina muliažine bomba. Bomba šiuo atveju yra per daug tikra. O apie Putino gebėjimą eskaluoti krizę jau žinome daugiau, nei norėtume, ir Ukrainos atvejis yra geriausias to įrodymas. Naivu manyti, kad lemtingo įsakymo įvykdymo grandinėje yra grandis, kuri ją sabotuotų:  kai prasidėjo karas prieš didelę Europos šalį, tokios grandies neatsirado.

Tuo pačiu iškyla dar vienas klausimas: kaip vienas žmogus šalyje, turinčioje didžiulį branduolinį arsenalą, galėjo perimti valdžią šiam arsenalui iki tokio lygio, kad jaustųsi turintis teisę vienas juo disponuoti? Šis faktas iš tiesų panaikina visą egzistuojančią branduolinio susidūrimo užkardymo strategiją.

Dar turime atsargoje naivų savęs guodimo būdą: esą, tai demonstratyviai bailus žmogus, besislepiantis nuo viruso bunkeriuose ir dėl to ilginantis derybų stalus, kad dera juos aprūpinti teleskopais. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad jis paspaus mygtuką, kuris kartu su mumis visais nušluos nuo planetos paviršiaus ir jį patį?

Tačiau, reikėtų prisiminti, kad jis tikrai žaidžia va-bank, ir laukti, tikintis, kad Putinas tiesiog nusispjaus į savo statymą ir išeis iš kazino su apsmukusiomis kelnėmis, su suglamžyta šimtrubline kišenėje, neatsakinga.