infa.lt

asociatyvi nuotr.

Lūkesčiai dėl Ukrainos kontrpuolimo nuo pat pradžių buvo per dideli, rašo „Politico” leidinio redaktorius Jamie Dettmer

Dabar, kai jau eina trečias mėnuo ir nėra jokių požymių, kad įvyktų tikrai reikšmingas dinamiką keičiantis proveržis, atrodo, kad vėl grįžtame į sunkmetį, į išsekimo karą, kuris gali ištempti nekantrių sąjungininkų kantrybę – to, be abejo, tikisi Kremlius.

Arba, kaip šią savaitę pastebėjo amerikiečių karo strategas Edwardas Luttwakas, „karas Ukrainoje įžengė į savo „grin & bear it” laikotarpį, nes ji kovoja su Didžiąja galia, kuri praėjusį vasarį bandė ir nesugebėjo jos užkariauti per savaitę ir kuri dabar yra apsisprendusi užsitęsusiam karui”.

Ukrainos pareigūnai kaltina savo kolegas sąjungininkų vyriausybėse dėl pernelyg didelio optimizmo, susijusio su kontrpuolimu, taip pat pernelyg entuziastingą Vakarų žiniasklaidą, kuri pernelyg dažnai pageidavimus painioja su aiškia analize ir įsivaizduoja, kad demoralizuoti, blogai vadovaujami rusų kariai greitai pasuks uodegas namo.

Optimistai manė, kad kontrpuolimas tiesiog pakartos praėjusio rudens scenarijų, kai Ukraina pasiekė stulbinančią ir greitą sėkmę aplink Charkovą, o Rusijos gynyba žlugo

Tačiau Kijevui taip pat tenka dalis atsakomybės už optimistines greito proveržio prognozes.

Didžiąją pavasario dalį prieš kontrpuolimą Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininkas Kyrylo Budanovas, be kita ko, pernelyg užtikrintai skelbė tokią perspektyvą, kalbėdamas apie artėjantį „lemiamą mūšį”. K. Budanovas netgi atmetė Ukrainos užsienio reikalų ministerijos prašymus sušvelninti sėkmės prognozes.

Tačiau ką, gindami tokias perdėtas prognozes, turėjo pasakyti ukrainiečiai?

Prezidentas Volodymyras Zelenskis visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti sudėtingą balansą, išskirdamas lemiamo smūgio galimybę, kad sustiprintų Vakarų pasitikėjimą ir išlaikytų įrangos bei ginklų srautus, bet kartu ir sušvelnindamas lūkesčius.

Tačiau pastarąją perspektyvą jis sumažino per vėlai, kaip ir gynybos ministras Oleksijus Reznikovas, kuris vėlyvą pavasarį susirūpino, kad viltys „tikrai perkaitintos”.

Jų pastangoms nepadėjo ir į pensiją išėję amerikiečių generolai, kurie leido savo mintims skristi, kalbėdami apie tai, kad Ukraina netrukus galės nusitaikyti į aneksuotą Krymą.

„Problema ta, kad mes tikime savo pačių karine propaganda”, – skundėsi Andrejus Illarionovas, buvęs vyresnysis Kremliaus politikos patarėjas, kuris 2005 m. išsiskyrė su V. Putinu. Aršus Maskvos kritikas A. Illarionovas dabar baiminasi ilgo karo, jei Vakarai netaps gerokai raumeningesni.

Dar viena klaidingo Ukrainos optimizmo priežastis – nesupratimas, kad Rusijos kariuomenė greitai mokosi iš savo klaidų ir koreguoja kursą.

Likus kelioms savaitėms iki kontrpuolimo pradžios Jackas Watlingas ir Nickas Reynoldsas – du išmintingiausi šio karo analitikai iš Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) – įspėjo apie galimus nesklandumus, išsamiai apibūdindami Rusijos mokymosi kreivės įrodymus, atkreipdami dėmesį į pasikeitusią pagrindinę pėstininkų taktiką ir patobulintą artilerijos taiklumą, leidžiantį patrankoms smogti Ukrainos taikiniams per kelias minutes nuo jų aptikimo.

Jie taip pat pabrėžė kitus pokyčius, įskaitant „greitį, kuriuo Rusijos pėstininkai juda, ir mastą, kuriuo jie tobulina savo kovos pozicijas”. Keitėsi ir Rusijos šarvuočių taktika, nes jie pradėjo naudoti tankus, kad iš saugaus atstumo suteiktų palaikomąją ugnį pėstininkų daliniams, o ne telkė juos bergždžioms smūginėms atakoms, ir naudojo šiluminę maskuotę, kad juos užmaskuotų.

Kita įprasta taktika, rašė autoriai, „rusai pasitraukia iš puolamos pozicijos, o kai ją bando užimti ukrainiečių kariai, ją apšaudo”. Ši taktika, kartu su tankia ir įspūdinga gynybinių linijų falanga, kurią Rusija įrengė pietuose – kontrpuolimo dėmesio zonoje – yra tai, kas dabar stabdo Ukrainą.

Minų laukų gylis gali siekti iki 16 kilometrų ir jie gali būti lengvai papildomi, kai ukrainiečių desantininkai įsiveržia į teritoriją, o kai kuriais skaičiavimais, Ukrainos teritorija, kuri yra dukart didesnė už Portugaliją, yra smarkiai užminuota, kartais iki pusės tuzino minų viename kvadratiniame metre.

Dabar Ukraina turi nedaug laiko, kad galėtų organizuoti Rusijos gynybinių linijų, kurių gylis kai kur siekia 30 km, pralaužimą, o vėliau, kol po poros mėnesių orai vėl pasikeis, visiškai pasinaudoti bet kokiu didesniu pralaužimu.

Tačiau kol kas, po kelias savaites trukusių kovų, svarbiausiose vietose jiems pavyko prasiskverbti tik apie kelis kilometrus. Pirmajame kontrpuolimo etape buvo patirta didelių nuostolių Vakarų tiekiamos šarvuotosios technikos atžvilgiu, o antrasis etapas, kai pėstininkai bandė ieškoti kelių, taip pat nebuvo labai sėkmingas.

Viskas, ką Ukraina sugebėjo padaryti, tai judėti į priekį.

Vis dėlto, pasak fronto linijos karių, moralė išlieka aukšta, daugiausia tarp neseniai visiškai dislokuoto ir Vakarų apmokyto 10-ojo korpuso karių. Iš pradžių planuota 10-ąjį korpusą dislokuoti tik pasiekus pagrindines gynybines linijas, tačiau jį teko pasiųsti anksčiau – tai liudija, kad Ukrainos kariai susiduria su siaubingais ir daug laiko reikalaujančiais sunkumais.

Nenuostabu, kad daugelis jų piktinasi Vakarų priekaištais dėl lėtos pažangos, pavyzdžiui, kritika, pateikta praėjusį mėnesį nutekintame Vokietijos Bundesvero atliktame mūšio lauko vertinime, kuriame Ukrainos kariuomenė kaltinama, kad ne iki galo įgyvendina NATO mokymus.

Žinoma, didžioji dalis Bundesvero kritikos prieštarauja tam, kad Ukraina neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atsisakyti standartinių vakarietiškų jungtinio karo taktikos instrukcijų, nes Vakarai nepateikė esminių ginkluotės elementų, reikalingų šiai taktikai įgyvendinti, t. y. karo lėktuvų F-16 ir tolimojo nuotolio raketų.

Šiuo metu F-16 lėktuvais mokomi pilotai bus parengti tik kitų metų pavasarį, o iki to laiko amerikiečiai gali būti įveikę nenorą tiekti ilgesnio nuotolio raketas.

Trumpai tariant, Vakarai parklupdė ukrainiečius dar prieš paleidžiant startinį šūvį, mokydami juos, kaip kovoti NATO stiliumi, bet nesuteikdami ginkluotės sistemų, reikalingų tokiai kovai vykdyti. Be to, Vakarai visada norėjo, kad V. Zelenskis pradėtų veikti, ir sąjungininkai nusivylė, kai jis atidėjo kontrpuolimą iš pavasario į vasarą, nes užsiėmė lobizmu, kad gautų didesnį Vakarų tiekimą.

Taigi, nesant akivaizdžių proveržio ženklų, atrodo, kad dabar metas grįžti prie braižymo lentos kitam kovų sezonui pavasarį, jei sėkmė greitai neateis. Juk šiuo metu rengiami F-16 pilotai bus parengti tik kitų metų pavasarį, o iki to laiko amerikiečiai gali būti įveikę nenorą tiekti ilgesnio nuotolio raketas.

Tačiau, jei šiemet politiniai skaičiavimai buvo sudėtingi, nes artėjo JAV prezidento rinkimai, svarbu nepamiršti, kad kitais metais jie bus dar sudėtingesni, nes Baltųjų rūmų rinkimų sezonas bus itin įtemptas ir degus, o tai gali atitraukti administracijos dėmesį ir apsunkinti Kongreso pastangas susitarti dėl Ukrainai reikalingos saugumo ir ekonominės pagalbos.

Kaip pažymėjo M. Luttwakas, „Ukrainai nereikia laimėti didelės pergalės, kad iš karo išeitų kaip nepriklausoma valstybė, reikia tik atkaklumo”. Ir klausimas niekada nebuvo susijęs su Ukrainos atkaklumu – vis dėlto iki kitų metų padidės rizika, ar Vakarai turės ištvermės ir valios laimėti.