infa.lt

urm.lt nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad Miuncheno saugumo konferencija sustiprino jo nerimą dėl Vakarų šalių mąstymo.

Miuncheno saugumo konferencija buvo įsteigta siekiant skatinti dialogą tarp priešininkų. Tačiau šiemet tris dienas trukusiose diskusijose daugiausia dėmesio buvo skiriama sąjungininkų ir draugų, o ne priešų tarpusavio nuomonių apsikeitimui, o oficialiose sesijose buvo nuoširdžiai kalbama apie Rusijos karą Ukrainoje ir apie tai, kokių tolesnių veiksmų reikėtų imtis siekiant padėti Kijevui.

Prieš susitikimą kai kas perspėjo, kad Miunchenas šiemet greičiausiai taps bendraminčių aido kambariu. Tačiau taip neatsitiko – tikrai ne paraštėse ar neoficialiuose susitikimuose. Ir vis dar lieka neaišku, ar Ukrainos partneriai iš tiesų gieda tą pačią vienybės giesmę.

Miunchenas suteikė mums „galimybę pajusti nuotaikas, ypač svarbiausiais klausimais, pavyzdžiui, kaip vyksta karas, kaip teikiama mūsų parama ir kiek ilgai parama tęsis”, – išskirtiniame interviu „POLITICO” sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Tačiau kartu su tuo ši konferencija veikiau sustiprino, o ne sumažino kai kuriuos jo ir jo tėvynainių Baltijos šalyse nuogąstavimus dėl visų Ukrainos Vakarų partnerių išliekamosios galios. Taip yra todėl, kad nuo tada, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo karinę invaziją – nepaisant precedento neturinčių Vakarų sankcijų ir didžiulio ginklų tiekimo – sąjungininkai iš tikrųjų nesusitarė dėl jokių aiškių karo tikslų.

Ukraina, žinoma, nuosekliai laikėsi savo tikslų – būtent visos suverenios teritorijos, įskaitant Krymą, atgavimo, karo reparacijų iš Rusijos ir saugumo garantijų. Tačiau balandžio ir gegužės mėnesiais Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir tuometinis Italijos premjeras Mario Draghi – visi jie plukdė paliaubų balionus.

Nuo to laiko E. Macronas ir F. Scholzas sugriežtino savo retoriką. Praėjusią savaitę Miunchene E. Macronas pareiškė, kad dialogui dar netinkamas laikas, o su V. Putinu jis nekalbėjo nuo rugsėjo. Tuo tarpu Vokietijos kancleris penktadienį savo kalboje šmaikštavo apie tai, kaip vangiai sąjungininkai tiekia tankus „Leopard”. „Tie, kurie gali atsiųsti tokių kovinių tankų, tikrai turėtų tai padaryti dabar”, – sakė Scholzas, mėgaudamasis įžūliu vaidmens pasikeitimu.

Tačiau taikos balionai vis dar skraidinami, netgi slapčiau nei Kinijos šnipinėjimo dirižabliai.

Ar CŽV direktorius Williamas Burnsas per lapkričio mėnesį Ankaroje vykusį susitikimą su savo kolega iš Rusijos Sergejumi Naryškinu vieną iš balionų išvydo? Du Ukrainos pareigūnai teigia, kad taip. Prašydami neskelbti jų tapatybės, nes jie nebuvo įgalioti aptarinėti šio klausimo su žiniasklaida, šie pareigūnai taip pat patvirtino pranešimą, kad sausio mėnesį W. Burnsas paragino Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį kuo greičiau pasiekti kuo didesnę pažangą mūšio lauke, nes karinės paramos mastas gali pradėti mažėti.

W. Burnsas perspėjo po to, kai buvo prognozuojama, kad respublikonų kontroliuojami JAV Kongreso rūmai netrukus imsis mažinti paramą. O V.Zelenskio patarėjas sakė POLITICO, kad Kijevas nerimauja, jog kai kurie prezidento Joe Bideno administracijos nariai mielai pasinaudotų Kongresu kaip pretekstu nutraukti karinę paramą ir paskatinti Ukrainą sutikti sumažinti savo karo tikslus.

„Manau, kad tiek Kapitolijaus kalvoje, tiek administracijoje yra žmonių, kurie siekia reguliuoti saugumo pagalbą, kad paskatintų ukrainiečius sudaryti kokį nors susitarimą, bijau, kad taip bus”, – sakė patarėjas.

Žinoma, tai gali prieštarauti pirmadienį per netikėtą vizitą Kijeve Bideno duotam pažadu, kad JAV ir toliau rems Ukrainą „tiek laiko, kiek reikės”, tačiau nesant apibrėžtų karo tikslų, net ir šis prezidento pažadas gali būti išmuštas iš vėžių, patikino patarėjas.

Tuo tarpu V. Landsbergio nuomone, tai, kad Vakarų partneriai ne tik aiškiai neapibrėžė karo tikslų, bet net ir rimtai apie juos nediskutavo, buvo esminis aplaidumas. O šis nesugebėjimas aptarti rezultatus ir tikslus, palieka erdvės svyruojantiems dar labiau svyruoti.

„Mano pagrindinis klausimas – kodėl niekada nesikalbėjome apie galutinį tikslą? Vienintelės diskusijos ar idėjos, kurios sklando, yra apie derybas ir taikos procesus – ir visa tai daugelį žmonių mano (Rytų – infa.lt past) Europos dalyje verčia sunerimti. Gerai, mes kalbame apie pergalę, kalbame apie tai, kad reikia stovėti su Ukraina iki galo, bet pakalbėkime ir apie tai.”

Pasak G. Landsbergio, kariniai ekspertai puikiai žino, ko reikia, kad darbas būtų baigtas. „Tai matematika, – sakė jis.

Tačiau nesusitarus dėl tikslų, viskas vyksta ad hoc – be realaus bandymo suderinti įrangą ir amuniciją, raketas ir šarvuotį – ir Ukrainai belieka spausti tai, ką ji gali užsitikrinti. „Taigi, mes dviprasmiškai įsipareigojame dėl Ukrainos pergalės, bet nesileidžiame į detales”, – pridūrė jis.

Įdomu tai, kad panašiai lemtingą 1941 m. vasarį britas Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) Bendruomenių rūmuose pasakė kalbą, kurioje pažymėjo, kad „karo metu daug ką pasako šūkis: ‘Darbai, o ne žodžiai’.

Vis dėlto, laikas nuo laiko pravartu apsižvalgyti ir apžvelgti situaciją, o per pastaruosius keturis ar penkis mėnesius mūsų reikalai neabejotinai klestėjo keliomis kryptimis, kur kas geriau, nei dauguma iš mūsų būtų drįsę tikėtis.”

Tuo metu Didžioji Britanija gavo tam tikrą karinę pagalbą iš JAV, tačiau, kaip ir šiandien Ukrainai, geriausiu atveju ji buvo teikiama tik tam tikru laiku.

V. Landsbergis mano, kad dabartinė padėtis yra panaši.

„Artėjame prie labai svarbaus laikotarpio, – sakė jis. Neturėdami apibrėžtų karo tikslų, jis ir kiti Baltijos ir Vidurio Europos šalių vadovai nori užsitikrinti bent jau apibrėžtus ginkluotės ir atsargų tiekimo įsipareigojimus ateinantiems mėnesiams. „Įsipareigokime vasarai. Įsipareigokime kitai bangai. Įsipareigokime dėl šaudmenų, įsipareigokime dėl papildomų tankų, įsipareigokime dėl papildomų haubicų”, – ragino jis.

G.Landsbergis taip pat teigė, kad yra „žmonių, kurie sako, kad „Rusija jau pralaimėjo, strategiškai pralaimėjo”, ir šiuo klausimu aš visiškai nesutikčiau”. Jam strateginis pralaimėjimas reiškia, kad Rusija patiria istorinį pokytį ir „nebegali tęsti to, ką darė dešimtmečius”, net jei tai reiškia, kad susidaro sąlygos Rusijos Federacijos subyrėjimui – nors V. Landsbergis nepropaguoja to kaip karo tikslo.

Jis veikiau nori pasakyti, kad kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, Vakarų lyderiai ragino Baltijos šalis ir Ukrainą neskelbti nepriklausomybės, nes bijojo viso nestabilumo ir pasekmių, kurias tai gali sukelti. „Žmonės taip bijojo, kad negalėjo įsivaizduoti pasaulio be Sovietų Sąjungos”, – sakė jis.

Taip pat ir dabar kai kurie nerimauja dėl karo padarinių, galinčių sukelti neramumus Rusijos viduje ir net jos subyrėjimą. „Taigi, ar turėtume sustoti? Ar turėtume paprašyti ukrainiečių paskelbti moratoriumą savo teritorijos susigrąžinimui?” retorinį klausimą užduoda V. Landsbergis.