infa.lt

Atotrūkis tarp vyraujančio naratyvo apie COVID-19 skiepijimo kampanijos sėkmę ir empiriškai patikrinamų rezultatų vis didėja, rašo „Brownstone Institute”.

Ankstyvieji mRNA vakcinų bandymų rezultatai buvo sveikinami, nes rodė „95% veiksmingumą”, o NBC cituojami ekspertai tai vadino „didžiuoju kirčiu”: „”Neturime gerų pavyzdžių, kad vakcinos būtų tokios veiksmingos skirtingo amžiaus, lyties, rasės ir gretutinių ligų atžvilgiu”, – sakė (dr. Gregas) Polis. „Niekada nesu matęs kažko panašaus”.

Tyrimai neparodė veiksmingumo prieš infekcijos plitimą ar mirtingumą, net ir tada, kai abiejų mRNA vakcinų kelių tyrimų duomenys buvo apibendrinti siekiant padidinti galią, tačiau tai nesutrukdė vyriausybėms įdiegti vakcinas visoms amžiaus grupėms ir rizikos kategorijoms ir įpareigoti jas naudoti plačiam darbingo amžiaus gyventojų ratui dėl ligos, kurios didžiausia rizika kyla nedarbingo amžiaus gyventojams.

Kaip ši 95% apsauga nuo infekcijos atrodo retrospektyviai?

Remiantis naujausiu Harvardo, Jeilio ir Stanfordo ekspertų (trys iš dešimties geriausiai vertinamų pasaulio universitetų) išankstinio spausdinimo tyrimu, 94 procentai JAV gyventojų buvo užsikrėtę bent kartą iki 2022 m. lapkričio 9 d., tik po dvejų metų.

Taigi, tariama 95 proc. apsauga esą lėmė 94 proc. užsikrėtimo atvejų.

Masinė skiepijimo kampanija visiškai nesugebėjo užkirsti kelio užsikrėsti beveik visiems gyventojams. Ir vis dėlto apsauga nuo užsikrėtimo buvo vienintelis teiginys, kurį, kaip paaiškėjo, patvirtino atsitiktinių imčių kontroliuojami klinikiniai tyrimai (RCT), kurie laikomi aukščiausio lygio medicininiais įrodymais. Kaip taip gali būti?

Nepamirškite, kad iki lapkričio 9 d. (OWiD Data Explorer duomenimis) 80 proc. JAV gyventojų buvo gavę vieną arba dvi vakcinos dozes (69 proc.), taigi aprėptis buvo labai plati, bet ne visuotinė.

Taip pat turime pripažinti, kad Harvardo, Jeilio ir Stanfordo komandos teiginys yra modeliavimu pagrįstas įvertis, o modeliavimas toje pačioje medicininių įrodymų hierarchijoje nelaikomas aukštos kokybės įrodymu.

Jų modelis yra „juodoji dėžė” – jie neatskleidžia jokių detalių apie tai, kaip jis buvo sudarytas ir kokios buvo pagrindinės duomenų prielaidos, kuriomis buvo grindžiamas modelis. Taip pat žr. triuškinančią COVID-19 modeliavimo apskritai kritiką, kurią pateikė Ioannidis ir kt.

Staigus vadinamosios „didžiosios strategijos”, pagal kurią buvo siekiama užtikrinti laikiną apsaugą, uždarant žmones patalpose, kol bus sukurta veiksminga vakcina, sukūrimas daugiausia buvo grindžiamas modeliavimu – tiek galimų gyvybių netekimo masto, tiek atsakomųjų priemonių veiksmingumo (siekiant išvengti įsivaizduojamo papildomo gyvybių netekimo). Jei tokiu modeliavimu negalima pasikliauti, didžioji strategija (kuri iš tikrųjų nebuvo nei didžioji, nei strateginė) vis tiek žlunga.

Laimei, yra gana tvirtas pagrindas apskaičiuoti bendrą SARS-CoV-2 infekcijos paplitimą. CDC nacionalinė komercinių laboratorijų priežiūros sistema apskaičiavo 57,7 proc. serologinį paplitimą 2022 m. sausio-vasario mėn.

Atsižvelgiant į tai, kad per 2022 m. užsikrėtimas paspartėjo ir kad „užsikrėtimo įverčiai, pagrįsti antigenų tyrimų rezultatais, greičiausiai yra nepakankamai įvertinti”, iš tiesų atrodo tikėtina, kad labai didelė dalis gyventojų buvo užsikrėtę iki lapkričio pradžios.

Be to, toje pačioje ataskaitoje apskaičiuota, kad 91,5 proc. žmonių turėjo antikūnų prieš SARS-CoV-2 arba vakcinas. Tikėtina, kad bet kokie tolesni rezultatų skirtumai bus nežymūs.

Kai kurie stebėjimo tyrimai patvirtina, kad COVID [vakcina[ apsaugo nuo mirtingumo, susijusio su COVID, iki 6 mėnesių, ypač. Tačiau įrodymų, kad sumažėja mirtingumas dėl visų priežasčių, kuris yra rūgštinis kriterijus, nes išvengiama atrankinių kriterijų dėl mirties priežasties, yra mažai arba jų iš viso nėra.

Spręstina problema yra mirtingumo perteklius, todėl pagrindinė vakcinos funkcija turėtų būti sumažinti mirtingumą dėl visų priežasčių, o ne tik dėl konkrečios priežasties. Zhengzhou universiteto komandos atlikta metaanalizė rodo aukštą apsaugos lygį tik nuo su KOVID susijusių mirčių per neapibrėžtus laikotarpius.

Mums reikia tiesioginio niekada neskiepytos grupės ir panašios grupės palyginimo nuo pirmosios vakcinos dozės – be jokių išimčių, be dalinio skiepijimo priskyrimo „neskiepytiems”. Norime matyti bendrus rezultatus per reikšmingą laikotarpį. Dauguma šių tyrimų rodo tik dalinį ir trumpalaikį poveikį.

Naujausiame tyrime, kurį atliko Tu ir kt. iš Indianos valstijos, lyginami neskiepytų, bet užsikrėtusių asmenų ir paskiepytų asmenų porų mirtingumo rezultatai ir nustatoma, kad skiepytieji turi 37% pranašumą.

Tai kruopščiai parengtas tyrimas, tačiau reikia atkreipti dėmesį į smulkų šriftą: „Suderintos poros buvo cenzūruojamos, kai infekuotas dalyvis buvo skiepijamas arba skiepijamas asmuo užsikrėtė”.

Vadinasi, jei vakcinos gavėjai mirė po to, kai taip pat užsikrėtė, tai nebuvo įtraukta į analizę? Peris Vilsonas (Perry Wilson) žurnale „Medscape” rašė: „Nerimauju, kad tai iškreiptų rezultatus skiepijimo naudai”.

Palyginkite Chemaitelly ir kt: (95% PI: 94,9-98,6%), nepriklausomai nuo pirminės infekcijos ar pakartotinės infekcijos varianto ir be jokių silpnėjimo įrodymų. Tai buvo pagrįsta kohortiniais tyrimais iš nacionalinės duomenų bazės, apimančios visus Kataro gyventojus. Taigi, ankstesnė infekcija yra geriausia turima apsauga nuo būsimos infekcijos, ir beveik visi ja yra sirgę.

Stebėjimo tyrimams gali turėti įtakos pašaliniai veiksniai, todėl įrodymais pagrįstos medicinos hierarchijoje jie užima žemesnę vietą nei RCT. Skirtingi įtraukimo, neįtraukimo ir laiko pasirinkimai gali lemti skirtingus rezultatus.

Tyrimų grupės turėtų dažniau atlikti jautrumo analizę, kad išsiaiškintų, kaip kiekvieno iš pagrindinių parametrų keitimas pakeistų rezultatus. Ar išvados yra patikimos pagal visus scenarijus?

Tyrimai, rodantys vakcinos veiksmingumą, gali būti vidinio pagrįstumo, tačiau jiems trūksta išorinio pagrįstumo visai populiacijai per dvejus skiepijimo kampanijos metus.

Jei taip yra su tyrimais, kuriuose teigiama apie apsaugą nuo infekcijos, tikėtina, kad lygiai taip pat bus ir su tyrimais, kuriuose teigiama apie apsaugą nuo mirties, nes jie turi tuos pačius apribojimus ir negali nustatyti holistinių rezultatų. Kai kurių mirties atvejų atidėjimo keliems mėnesiams nepakanka.

Verta paminėti dar vieną šių matavimo anomalijų pavyzdį. Paskutiniame savo pranešime atkreipiau dėmesį į tai, kad JAV V-Safe duomenys parodė, jog 7,7% žmonių pranešė, kad po skiepijimo kreipėsi į gydytoją, o Australijoje panašus rodiklis buvo mažiau nei 1 procentas.

Tačiau dabar, perskaitęs smulkų šriftą, sužinojau, kad „AusVaxSafety” duomenys pagrįsti apklausa, išsiųsta trečią dieną po skiepijimo, o „V-Safe” apklausa vykdoma 12 mėnesių po paskutinės dozės. Taigi Australijos aktyvios priežiūros duomenys yra labai trumpalaikiai. JAV sistema yra išsamesnė, tačiau ji nebuvo skaidri, nes duomenys buvo paviešinti tik teismo sprendimu po teisinių veiksmų.

Tyrėjai analizuoja duomenis, kuriuos jie arba vyriausybinės agentūros pasirenka matuoti ar atskleisti, o tai gali būti labai selektyvi ir iš tiesų klaidinanti informacija. Trumpalaikiai rezultatai ekstrapoliuojami siekiant numatyti ilgalaikius rezultatus, kurie nepasitvirtina. Tyrimai mums pateikia tik momentinius vaizdus – mikro, o ne makro perspektyvą.

Visuomenė tikisi, kad skiepai apsaugos ją nuo užsikrėtimo. Vis dėlto naujausi tyrimai rodo, kad skiepytieji iš tikrųjų dažniau užsikrečia, pavyzdžiui, Klivlendo klinikos tyrimas, kurį atliko Shestha ir kt.

Iš tiesų Klivlendo klinikos tyrimas rodo dozės ir atsako tipo koreliaciją, kai užsikrėtimo atvejų skaičius palaipsniui didėja su dozių skaičiumi, o autoriai aptaria du kitus tyrimus, kurių rezultatai buvo panašūs. Jie nusipelno pagyrimo už tai, kad paskelbė savo išvadas, kurias apibūdina kaip „netikėtas”.

Tačiau jos nebūtų netikėtos tiems iš mūsų, kurie atkreipė dėmesį į Anglijos viešosios sveikatos tarnybos (Public Health England) vakcinų priežiūros ataskaitas, kuriose nurodoma, kad paskiepytų žmonių infekcijų skaičius yra didesnis, palyginti su neskiepytųjų (pavyzdžiui, žr. 2022 m. kovo 31 d. paskelbtos 13 savaitės ataskaitos 14 lentelę).

PHE juos pažymėjo pilkai, tikėdamasi, kad nepastebėsime duomenų, kurie neatitinka naratyvo. Jų įpėdiniai Sveikatos apsaugos agentūroje išsprendė problemą apskritai nutraukdami ataskaitų teikimą.

Ankstesniame pranešime nurodžiau, kad mirtingumo kreivės Europoje buvo plokštesnės per pastaruosius dvejus skiepijimo metus, o tai atitinka faktą, kad dėl didėjančio hibridinio imuniteto mirtingumas bent jau buvo atidėtas. Tačiau kuriam laikui? Ir koks yra santykinis infekcijos ir vakcinacijos indėlis? Niekas nežino.

Didelių teiginių apie milijonus gyvybių, išgelbėtų skiepijant, neįmanoma suklastoti, nes jie vėlgi grindžiami hipotetiniais kontrafaktiniais scenarijais, pagal kuriuos be skiepijimo kampanijos būtų buvę daug daugiau mirčių.

Tačiau šios mirtys gali įvykti tik virtualiame kompiuterinio modeliavimo pasaulyje ir jų gali būti išvengta tik trumpam. Politika turėtų būti grindžiama faktine informacija ir bendru vaizdu.

Vyriausybės programos turi būti griežtai vertinamos, ypač kai jos turi įtakos visuomenės sveikatai ir asmens teisėms. Tikslai turėtų būti aiškūs, o šiuo atveju jie buvo migloti ir nuolat kintantys. O duomenys apie rezultatus turėtų būti aiškūs, nors šiuo atveju jie priklauso nuo sudėtingo ir kintančio mažų imčių statistinio apdorojimo.

Politikai ir politikai, remdamiesi neaiškiais duomenimis, priėmė svarbius sprendimus. Jie turi būti tikri, kad pandemija dėl politinių nuostatų iš esmės sušvelnėjo, o ne užsitęsė.

Pagrindinis vyriausybių strategijų tikslas turėjo būti užkirsti kelią pertekliniam mirtingumui, tačiau perteklinis mirtingumas išliko aukštas iki 2022 m. ir pasiekė aukščiausią lygį – šiek tiek daugiau nei 23 procentus (Jungtinėje Karalystėje) ir daugiau nei 10 procentų (JAV) (dar kartą žr. OWiD).

Nėra tvirtų įrodymų, kad per pastaruosius dvejus ar trejus metus apskritai sumažėjo mirtingumo perteklius.

Kaip galima pateisinti masinio skiepijimo kampanijos tęsimą, jei gyventojai jau turi lygiavertį imunitetą, skiepijimas didina infekcijos (ir nepageidaujamo poveikio) riziką, o kita nauda neaiški?

PSO, vyriausybinės agentūros ir mokslininkai 2020 m. pradėjo nuo skelbiamo tikslo „kontroliuoti pandemiją”, kuris evoliucionavo link vilties, kad skiepijimas COVID-19 gali „užbaigti pandemiją”. Taip neatsitiko.

Netrukus jiems teko pripažinti, kad skiepai neužtikrins visiškos apsaugos nuo infekcijos perdavimo ar užsikrėtimo, tačiau tvirtino, kad jie yra „iš esmės veiksmingi” nuo infekcijos.

Ir vis dėlto visi užsikrėtė, kai kuriais atvejais daug kartų.

Nesėkmė laikoma triumfu, bet ar tai nėra dezinformacijos triumfas? Ar tai tik didinga iliuzija?