infa.lt

Žemės magnetinis laukas saugo visą gyvybę nuo kosminės spinduliuotės. Maždaug prieš 550 mln. metų jis staiga ir smarkiai susilpnėjo, beveik išnyko ir po to vėl atgavo galias, rašo „The Guardian”.

Panašu, kad šis planetos persikrovimo laikotarpis tapo precedento neturinčio daugialąsčių gyvybės formų gausos katalizatoriumi – tai buvo Žemės istorijos etapas, pavadintas Kambro sprogimu.

Nauji įrodymai leido mokslininkams susieti šį įvykį su planetos branduolyje vykstančiais procesais.

Geologiniu požiūriu mūsų planetą sudaro sferos: kietas plutos ir mantijos apvalkalas su išoriniu išsilydžiusios geležies branduoliu, kurio viduje yra kita kietos geležies sfera. Jos skersmuo yra daugiau kaip 2000 km, o Žemei vėstant ji didėja maždaug po milimetrą per metus.

Kvebeko uolienų kristalų analizė parodė, kad maždaug prieš 550 mln. metų Žemės magnetinio lauko stiprumas buvo apie 10 % dabartinio ir negalėjo tinkamai apsaugoti gyvų organizmų nuo kosminės ir Saulės spinduliuotės. Labiausiai tikėtina, kad magnetinis laukas silpnėjo, nes branduolys sparčiai aušo.

Bet tada šerdis ėmė kietėti. Tai paskatino išorinio branduolio judėjimą ir atstatė planetos magnetinio lauko stiprumą. Tyrimas atskleidė, kad vidinis branduolys susiformavo prieš pat Kambro periodo sprogimą – staigų gyvų būtybių įvairovės skaičiaus planetoje padidėjimą ir egzoskeletų pas daugelį iš jų atsiradimą.

Kaip ir kodėl pradėjo formuotis kietas geležinis Žemės branduolys, tebėra paslaptis. Tačiau per pusę milijardo metų jis išaugo iki Mėnulio dydžio. Be jo mūsų planeta tikrai būtų tapusi negyvu pasauliu, kaip Marsas.

Kinijos mokslų akademijos mokslininkai teigia, kad vidinis Žemės branduolys yra sudėtingesnis, nei tikėtasi. Modeliavimas rodo, kad jis nėra visiškai kietas. Atrodo, kad tai superjoninė medžiagos būsena, kažkas tarpinio tarp skysčio ir kietojo kūno.