infa.lt

Tą lietingą birželio 21-ą dieną, prie Seimo vykusio asociacijos „Lietuvos Šeimų Sąjūdis” organizuoto mitingo metu nuo scenos pasisakė profesorė, istorijos mokslų daktarė Rasa Čepaitienė.

Tuo metu, pradeda R. Čepaitienė savo pasisakymą apie Birželio sukilimą, prasidėjusį 1941 m. birželio 22 dieną (23 d. buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė), – tuo metu riba tarp to, kas draugas, o kas priešas, buvo aiškesnė.

Birželio sukilimo dalyviai tuo metu kovojo su okupantais, Lietuvos naikintojais, ir jų pagrindinis troškimas, svajonė – buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

Tai šis prasme jiems buvo lengviau pasirinkti, – mes gi, šiandien daugiau patiriame vidinę okupaciją. Kaip ji atrodo?

Teko žiūrėti dokumentinį filmą apie tai, kaip yra gelbėjami jūrų vėžliai, kuriuos apipuola moliuskai, įsitaiso ant jų kiautų, po to palenda po jais ir tiesiog siurbia jų gyvybinius syvus, vėžliui nebegalint apsiginti ar jų nusikratyti.

Siekdami padėti, gelbėtojai turi pagauti tuos vėžlius ir juos apvalyti nuo šių parazitų.

Žiūrint tą filmą kilo asociacija, kad tas vargšas vėžlys yra kaip mūsų Lietuva, irgi aplipusi įvairaus plauko parazitais, būtybėmis, kurios daugiau linkusios imti nei duoti, [ir siurbia jos gyvybinius syvus].

Ir tada kyla klausimas – kodėl per 30 metų mes apaugome šitais parazitais?

Pasirodo gamta vėžlio atžvilgiu yra pasirūpinusi šiais dalykais. Yra tokios žuvytės, kurios normaliomis sąlygomis neleidžia parazitams įsiveisti ant vėžlio kiauto, tačiau dėl sutrikusios ekologinės pusiausvyros šios žuvytės, matomai, nebeatlieka savo darbo ir tada padėti vėžliams tenka žmonėms.

Pagalvokime kas buvo tos žuvytės Lietuvos atžvilgiu, galbūt Sąjūdis buvo tos žuvytės,  ir kas yra tie gelbėtojai – galbūt mes esame jais?

Platesnį Rasos Čepaitienės pasisakymą matysite šiame vaizdo įraše: