infa.lt

JAV prezidentas Joe Bidenas tvirtina, kad niekada nekalbėjo apie verslą su savo sūnumi. Galbūt jis to nedarė. Galbūt ta Ukrainos dujų įmonė Hunteriui Bidenui sumokėjo pusę milijono dolerių dėl to, kad jis turėjo unikalių verslo savybių, į kurias niekas kitas neatkreipė dėmesio. Gal būt. Bet vargu, rašo John Stossel, NyPost leidinyje.

Dabar Teisingumo departamento tyrimo dėka galime išsiaiškinti, ar Hunteris Bidenas yra niekšiškas oportunistas, pažeidęs įstatymą, ir ar jo tėvas apie tai žinojo, o, galbūt, net padėjo jam.

Tačiau ne mažiau atskleidžia ir daugybės žiniasklaidos priemonių ir pagrindinių socialinių tinklų parodomoji arogancija bei šališkumas reportažuose apie Hunterio Bideno nešiojamąjį kompiuterį.

Net ir šiandien dauguma jų nepripažįsta, kad buvo neteisūs.

Leidinys „New York Post“ nešiojamojo kompiuterio istoriją paskelbė JAV prezidento rinkimų kampanijos pabaigoje. Žinoma, istorija buvo sprogstama ir žiniasklaida apie tai aktyviai diskutavo. Kai kurie priekaištavo Hunteriui Bidenui, bet labiausiai – „The Post“. Jie suabejojo ​​kompiuterio kietojo disko autentiškumu, taip pat pačios istorijos laiku ir patikimumu.

„Twitter“ socialinis tinklas užblokavo net šio straipsnio platinimo galimybę. „Facebook“ paslėpė visus paminėjimus. „Politico“ teigė, kad tai gali būti „rusiška dezinformacija“. „Washington Post“ skiltis pavadino medžiagą „juokingai silpna“. „New York Times“ straipsnyje tai buvo pavadinta „farso pasikartojimu Rusijos įsilaužimo ir informacijos nutekinimo operacijos, padėjusios pakenkti Hillary Clinton prezidento siekiams, iteracija“. Istorija buvo išjuokta ir pamiršta.

Dabar, po pusantrų metų, „Washington Post“ ir „New York Times“ pripažįsta, kad didžioji istorijos dalis buvo tiesa. Žinote, ko jie nepasakė?

„Atleiskite. Negalėjome susitaikyti su mintimi apie kitą Trumpo kadenciją, todėl nepranešėme apie blogus dalykus, kuriuos padarė demokratai”.

„The Washington Post“ galiausiai parašė, kad žiniasklaidos atsakas į šią istoriją buvo „atpildo galimybė“. Tačiau likusią redakcijos straipsnio dalį jis parašė teisindamas savo klaidas.

Niekas nebuvo atleistas. Niekas net nebuvo nušalintas. Nei viena iš leidinio taisyklių nepasikeitė.

Tame nėra nieko naujo. Keletą mėnesių „Facebook“ blokavo bet kokį teorijos apie galimą COVID-19 nutekėjimą iš laboratorijos paminėjimą. Dauguma žiniasklaidos priemonių ironizavo ir pavadino tai „netikromis naujienomis“. „The Washington Post“ tai pavadino „marginalia teorija“. „New York Times“ – sąmokslo teorija. „PolitiFact“ į tai sureagavo antrašte „Pagavome meluojant!“.

Tik tada, kai Bideno administracija pasakė, jog viruso nutekėjimas galėjo įvykti iš laboratorijos, „Facebook“ atsisakė cenzūros.

Ar „Facebook“ pasakė kažką panašaus į „Atsiprašau? Mes neturėtume cenzūruoti tokios svarbios diskusijos? Ne.

Ar matėme atsiprašančius komentarus CNN ir MSNBC? Turbūt būsiu juos praleidęs.

Gal būt jums tai nelabai svarbu, bet man – labai svarbu.

Aš užsidirbu pragyvenimui skelbdamas vaizdo įrašus skaitmeninėse platformose. Sukūriau du vaizdo įrašus, kuriuose sakiau, kad baimės dėl klimato kaitos yra perdėtos. Aš nesakiau, kad klimato kaita yra nereali. Aš nesakiau, kad tai nesukels problemų. Tiesą sakant, sakiau, kad tai jau sukėlė problemų.

Bet kadangi sakiau, kad baimės gali būti perdėtos, „Facebook“ klimato aktyvistai „tikrina faktus“, kad kuo mažiau žmonių matytų mano darbą.

Anksčiau „Facebook“ turėjau milijonus peržiūrų. Dabar tai neįmanoma.

Niekas iš to, ką sakiau savo klimato kaitos vaizdo įrašuose, nebuvo neteisinga. Vienu atveju „Facebook“ faktų tikrintojas pripažino, kad neklydau dėl faktų. Tačiau „Facebook“ ir toliau šmeižia mano darbą kaip „iš dalies melagingą“.

Jie netgi cituoja mane sakydami tai, ko aš niekada nesakiau! Tačiau net man nurodžius į tai, „Facebook“ nieko nekeis.

„Facebook“, „Twitter“, „New York Times“, „Washington Post“, CNN, NBC, „Poynter Institute“ faktų tikrintojai ir dauguma pagrindinių žiniasklaidos priemonių dabar yra iš dalies informacinės, iš dalies kairiosios pakraipos interesų grupės.

Nesu nei demokratas, nei respublikonas. Aš nepakimbu ant to, ar Hunteriui Baidenui buvo sumokėta už niekšiškus darbus ir šnabždėjimą į tėvo ausį. Jei ir taip, abejoju, kad jis turėjo didelę įtaką.

Jaučiu daug didesnę grėsmę iš to, kai didžioji Amerikos žiniasklaida nepraneša apie faktus, nepripažįsta, kai cenzoriai daro klaidas, ir netaiso klaidų, kai yra pagaunamos jas darant.

Mokome mažus vaikus atsiprašyti už klaidas. Ar yra per daug to reikalauti ir iš mūsų žiniasklaidos gigantų ir socialinių tinklų?