infa.lt

© Arvydas Daunys /infa.lt

2012.03.14 | Arvydas Daunys

Mes visi širdies gilumoje žinome, kad šeima tai pats pagrindinis, kertinis dalykas mūsų gyvenime, bet kol neprispaudžia bėda apie tai net nesusimąstome.

Tačiau, kylant bent mažiausiai grėsmei mūsų šeimos nariui, iškart suvokiame koks jis mums brangus ir tada būname pasiryžę padaryti viską, ko tik galėtų prireikti, kad tik pašalintume tą grėsmę. Net iki pasidalijimo savo vidaus organais, jei to reikia išgelbėti šeimos nario gyvybei, ko nedarytume dėl pašalinio ar mažai mums pažįstamo žmogaus.

Ir mūsų šeima tiesiogiai susijusi su mūsų protėviais – juk būtent šeimoje dažniausiai išgirstame pasakas, padavimus, legendas apie protėvių žygius. Tuo pačiu mūsų seneliai mums tiesiogiai siejasi su tais protėviais – juk jie matė tai, apie ką mes patys geriausiu atveju galime tik įsivaizduoti.

Ir perduodami mums tas žinias jie perduoda mums mūsų protėvių pasaulėžiūrą, suformuotą, kaip ideologiją visose tose sakmėse, legendose, padavimuose, tautosakoje ir t.t.

Kaip mes tai priimame jau priklauso nuo pasakotojo pateikimo ir jo paties gyvenimo, kaip pavyzdžio, nes būdami maži bei neturėdami patirties, mes negalime patys atskirti, kur tiesa, o kur melas, tačiau puikiai matome, jei žmogus sako viena, o daro kita. Kai sakykime tėvas aiškina: tu negerk sūnau, tas negerai, o pats savaitgaliais grįžta namo pasigėręs, tai skirtumas tarp žodžių ir darbų matomas akivaizdžiai.

Mes(dauguma) būdami dar ikimokyklinio amžiaus jau žinome, kas šiame gyvenime gerai, o kas blogai, aiškiai mokame įvertinti savo negerus darbus darnos požiūriu, jei tokius padarome ir(!), priklausomai nuo iki to meto įdiegtų pagrindų, tai prisipažįstame tėvams arba bandome nuslėpti, taip bandydami išvengti bausmės.

Reiškia jau būname susipažinę su gyvenimo dviveidiškumu – melas-tiesa, kai sumelavus galima išsisukti arba bent atidėti bausmę…

Štai iki šios vietos galima sakyti ir būna suformuojami mūsų pasaulėžiūros pagrindai, kurie toliau jau nukreipia mus į tam tikros informacijos/žinių paiešką/įsisavinimą tam, kad užtvirtinti prieš tai gautus pagrindus, arba retais atvejais juos pakeisti. Tačiau pastarasis(pakeitimo) atvejis daugumoje atvejų galimas, kaip galingos pašalinės įtakos(propagandos), o ne kaip savų paieškų rezultatas.

Savos paieškos dažniausiai apsiriboja jau įdiegtų įsitikinimų ribose(srityje/erdvėje) ir kaip to pavyzdį galima paimti religingus katalikus, kurie tradiciškai vaikšto į bažnyčią ir prisilaiko visų bažnytinių švenčių. Jų gyvenimo pagrindas-platforma bus tėvų suformuota ir perduota biblijinė pasaulio sandara, kuri jiems bus sava, artima ir vienintelė, nes tuo tiki jie patys, tuo tikėjo jų tėvai ir seneliai, kurie iš esmės yra jų pagrindinė atrama šiame gyvenime, kaip tas pamatas, skirtas suvokti patiems save, savo paskirtį žemėje ir juos supantį pasaulį.

Viskas, kas čia išdėstyta veda į tai, kad mus supantis pasaulis yra mūsų šeimos, mums suformuotas vaizdinys – t. y. ne patys atvaizdai, kuriuos matome akimis, o visuomenės veiklos ir savitarpio santykių tarp žmonių ir aplinkos vaizdinys, kuris susiformuoja mūsų vaizduotėje, įtakojant vaikystėje gautų žinių ir ideologijos pagrindu.

Kodėl sakoma ideologijos ir kas yra ta ideologija?

Ideologiją galima būtų apibrėžti, kaip kažkieno sugalvoto, ir konkretaus sumanymo(koncepcijos) pateikimą, mums priimtina, patrauklia ir suprantama forma, siekiant, kad mes tą sumanymą įdiegtume į gyvenimą, keisdami/pritaikydami savo pasaulėžiūrą prie šio sumanymo, tuo palaikant jo įgyvendinimą. Dažnai paties sumanymo tikslai mums lieka nežinomi, nes ideologijos tikslas yra sumanymą pateikti pagražintos formos ir nuslepiant negerus akcentus.

Čia sumanymo pavyzdys būtų stojimo į ES išdėstymas pateikiant tai vos ne kaip rojaus sodą, o kas gavosi iš tiesų šiandien matome jau akivaizdžiai. Ir to pagrindinio ES sumanymo(koncepcijos) dauguma net nesuvokia, nors pasekmes jau mato. Ideologija(propaganda) privertė patikėti, kad einame į gerą gyvenimą…O neilgai trukus atsiskleidė ir kai kurios sumanymo(koncepcijos) detalės..

Arba kalbant dviem žodžiais – ideologija – tai propaganda skleidžiama siekiant mus įtikinti tomis ar kitomis tiesomis ir patikėjus priversti prisidėti, ar bent nesipriešinti, jas diegiant į mūsų gyvenimą. Ideologija nėra vien blogis, kaip kažkas gali pagalvoti – tiesiog tai yra pašalinė įtaka mums, siekiant suburti kažkokią(bet kokią) daugumą siekiant dažnai mums nežinomų tikslų. Vikipedijoje Ideologijos apibrėžimas skiriasi.

Sumanymo(koncepcijos) ir ideologijos pavyzdį galima būtų pamatyti pagal visiems žinomą Biblijos-krikščionybės pateiktį, kur pats sumanymas yra: – įdiegti žmonijai savanorišką nusižeminimą prieš vykdomą neteisybę, kaip dievo siunčiamą išbandymą, tuo atimant NET norą priešintis. Tada žmonijos valdymui nebelieka kliūčių.

O ideologija pateikianti tą sumanymą visuomenei priimtina forma – pati krikščionybė-katalikybė – religija, kur sakoma – „Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“, tuo parodant, kad visa ši tvarka yra dėsninga ir palaikoma Dievo. Reiškia nesipriešink Dievui, o iš to išplaukia – nesipriešink savo valdovui.

Kalbant apie mūsų tėvų skleidžiamą ideologiją mums, galime suprasti, kad tėvai tuo nesiekia naudos sau, net nesuvokia(dažniausiai) kas tai yra ideologija, reiškia negali būti suinteresuoti mūsų blogu auklėjimu.

Jie nori mus išauginti dorais pagal savo dorumo sampratą žmonėmis ir jei jiems tas nepavyksta, galime tai suprasti, kad jiems paprasčiausiai trūko arba žinių, arba laiko užsiimti vaikų auklėjimu.

Dažniausiai trūksta žinių, nes anksčiau mūsų protėviai vaikus imdavo su savimi prie lauko darbų ir visas auklėjimas vykdavo praktiškai gamtos sąlygomis. Jie dirbo ne mažiau ir laiko turėjo tikrai ne daugiau, nei žmonės dabar. Tačiau kažkaip sugebėdavo įskiepyti savo vaikams sąžiningumą, gamtos tausojimo poreikį, svetingumą, ištikimybę, garbės sampratą, meilę tėvynei ir t.t.

Mūsų laikų žmonės to nesugeba, kas rodo, kad jų socialinių santykių šeimoje žinių lygis smarkiai kritęs, lyginant bent jau su mūsų seneliais. Nebesuvokiama, kad jei patys neauklėsime savo vaikų – reiškia juos išauklės svetimi ir tikrai nebūtinai jie taps gerais šalies piliečiais bei tėvų ramsčiu senatvėje. Juk kaip sakoma – ką pasėsi – tą ir pjausi.

Demokratija kaip tankas stumia į šeimą kitas „pseudo vertybes”, kur pirmosiose eilėse stovi karjera, konkurencija, pelnas, žmogaus teisės, o šeima paliekama paskutinėse vietose, neretai net ją apibūdinant, kaip patogią partnerystę be jokių įsipareigojimų.
Atsakomybei čia vietos nėra…

Kur link čia lenkiama?

Ogi ten, kad vienintelis valstybės ir visuomenės gyvavimo ramstis yra tik pilnavertė ir sąmoninga šeima, suvokianti savo šaknis ir turinti iš tų šaknų ateinantį suvokimą apie savo pareigą (ne teises!) tai valstybei, kurioje ji gimė, išaugo ir gyvena.

Savo pareigą tai šaliai, kurią ji įvardina savo Tėvyne.

Tik sąmoninga šeima gali padėti pagrindus patriotiniam mąstymui formuodama pasiryžimą už Tėvynę padėti galvą. Žinoma yra išskirtinių atvejų išeinančių už šio teiginio ribų, tačiau jie tik patvirtina jį..

Visais kitais atvejais siekiama naudotis valstybės teikiamomis galimybėmis, o joms netenkinant tiesiog emigruojama arba parazituojama. Nesant sąmoningumo kartais prieinama iki tiesioginio valstybės griovimo. Prisiminkime sugriautą Lietuvos pramonę…

Nesinori mesti jokio akmens į emigrantų daržą – kaip žmonės jie verti užuojautos – jiems teko sunkus išmėginimas – palikti gimtinę, o tai niekam nebūna lengva. Tačiau iš kai kurių jų yra girdėta net tokių išsireiškimų, kaip – „dėjau ant tokios tėvynės“, „runkelių šalis“, „runkelių valstybė“ ir t.t. ir pan. Interneto komentaruose labai daug tokių pasisakymų, kurie rodo, kad šeimoje šie rašantieji negavo nieko, išskyrus pinigus išlaikymui (dažniausiai).

Tai viskuo nusivylusių žmonių, vaikystėje negavusių sau būtinų žinių ir palaikymo, kas padeda tvirtus pagrindus kiekvienam šiuo metu sąmoningam ir atsakingam žmogui, pasisakymai.

Jie nesuvokia, kad Tėvynė tai ne privilegijos, o iš esmės sunkus darbas, jei jau ne laukuose, kaip senesniais laikais, tai bent statant savo Tėvynės vaizdinį mintyse ir dirbant realų darbą jo įgyvendinimui. Tai darbas, kai pasitenkinimas jaučiamas jį atliekant.

Tėvynė – tai miestiečio statoma sodyba, skirta sukurti tą Tėvynės vaizdinį savo vaikams, kuriems kitu atveju Tėvynė asocijuojasi tik su dulkėtomis miesto gatvėmis ir kurią nepasiteisinus viltims nesunku iškeisti į kitos šalies tokį patį miestą, tiesiog emigruojant.

Tėvynė – tai kaimo žmogaus puoselėjamos protėvių jam paliktos žemės, kurias parduoti svetimtaučiams anksčiau būtų buvę laikoma šventvagyste, o dabar beveik norma.

Suprantama miestiečiai negali vien kaimo žmonėms suversti ir primesti visos atsakomybės už mūsų žemių išsaugojimą, jei tas kaimo žmogus gyvena vargdamas ir vos sudurdamas galą su galu.. Atsakomybe turime dalintis visi, kam sąvoka Tėvynė dar turi pradinę prasmę.

Ir vienas iš tos atsakomybės punktų galėtų būti atskiro fondo, skirto paramai kaimo žmonėms steigimas, tam, kad jie neparduotų mūsų Tėvynės teritorijos. Paramai, kuri būtų teikiama tiems, kas jau neišgali išgyvent iš savo tėvų žemės.

Ir pastebėkime.. visi šie patriotiškumo, Tėvynės, garbės, svetingumo, ištikimybės šeimai, darnos su gamta ir t.t., apibrėžimai kyla ne iš kokio nors valstybinės propagandos aparato, o iš šeimos, iš mūsų vidinės lietuviškos pasaulėžiūros!

Mūsų niekas to specialiai nemoko – mums mūsų tėvai kol kas dar perduoda tas žinias-ideologiją, kurias juos įpareigojo perduoti jų tėvai, mokydami juos sąžiningumo, atsakingumo, padorumo ir t.t. ir kas dabar juos stumia atiduoti savo vaikams tai, ką kadaise gavo iš savo tėvų, nors dažnai visko ką gavę, savo gyvenime nesugebėjo pilnai panaudoti. Tiesiog neužteko valios…nuklydo į šalį.

Vaikų darželyje ir mokyklose mes gauname jau tik papildomą informaciją prie tos, kurią esame gavę šeimoje, bet ji esminės įtakos mūsų pasaulėžiūrai daugumoje atvejų nebeturi.

Mes jau tiek žinome, kad esame Lietuvos piliečiai, mylime savo Tėvynę(didžioji dauguma), suprantame kas yra pagarba protėviams, didžiuojamės jų žygiais, šaukiam valio, kai laimi mūsų krepšinio komanda, nes laimėjo LIETUVA!, o su Lietuva ir kiekvienas mūsų.

Mes puikiai žinome (kol kas), kas yra tikra šeima ir tikra nepriklausomybė ir tai, kad kol kas dar kenčiame mūsų politikų dviveidiškumą yra tik laikina mūsų kantrybė. Mūsų protėviai irgi kantrūs buvo, todėl Lietuvoje gerai gyveno ir puikiai sugyveno įvairių tautybių žmonės. Bet viskas (ir mūsų kantrybė tam tarpe) kažkada baigiasi.

Mes puikiai žinome kas yra lietuvių kalba – tai mūsų protėvių kalba, tai mūsų protėvių mums palikta Lietuvos valstybė! Tai mūsų vidinė esmė!

Mes žinome kas yra tikra garbė! Lietuviai ilgą laiką neturėjo savo rašto, tačiau pilnai pasitikėjo duotu žodžiu! Demokratija atnešė nepasitikėjimą artimu ir rašytines sutartis net tarp šeimos narių. Ir čia jau kai kurie tautiečiai nemato nieko blogo… Kažkas jau praleista jų šeimos auklėjime ir jaučiasi pašalinės ir galingos propagandos(ideologijos) įtaka..

Sekant iš to, kas išdėstyta aukščiau, dabar galime suprasti, kodėl visame pasaulyje taip stengiamasi sugriauti tautines valstybes ir suniekinti ŠEIMOS instituciją – pažiūrėkime – net Lietuvoje kiek visokių klykiančių žmogaus teisių gynėjų, apie pažeidžiamas žmogaus teises, prieštaraujančių šeimos sąvokos įteisinimui Konstitucijoje.

Pažiūrėkime kokį spaudimą patiria Vengrija dėl savo aiškaus ir nedviprasmiško šeimos apibrėžimo Konstitucijoje, kad šeima – vyro ir moters savanoriška sąjunga. O kokio ponai apibrėžimo norėtų? – Ogi geriau be jokio apibrėžimo – tada galima išlankstyt kaip tik nori.

Šeimos institucijos prestižą stengiamasi griauti todėl, kad šeima tai valstybės ir visuomenės gyvavimo pagrindas. Jos garantas. Nebelikus šio pamato valstybė bus valdoma kaip užsimanius, neturint jokių aiškių kelrodžių ir niekam nebandant sustabdyti visuomenės degradacijos.

Valdantiesiems bus tiesiog rojus. Ir visai nebūtinai tie valdantieji bus Lietuvoje. Net greičiausiai, kad ne Lietuvoje.

Visi kiti, nepalaikantys šio požiūrio į šeimą tik gyvena, moka mokesčius ir naudojasi savo galimybėmis tol, kol jiems tas apsimoka ir kol turi čia ką prarasti. Kai tik šių inkaro sąlygų nebelieka – niekas jų su šia valstybe nebesieja ir jie lėks ten, kur jiems apsimokės. Su Lietuva juos sieja tik patogumas ir nauda – tai pažįstami žmonės, kalba ir teritorija, tačiau nesant vidinio inkaro įdiegto nuo vaikystės šie paminėti dalykai nėra stabdis palikti gimtinę.

Tą parodo pokalbiai su emigravusiais jau prieš kelis metus. Kaip bebūtų gaila, tačiau daugelis grįžti neplanuoja, tarp jų labai daug moterų…

Ir dabar galima girdėti, kaip daugelis žmonių sako, jog reikia gaivinti dvasią(sielą), tobulinti save, atrasti savo vietą šioje žemėje ir tą darant ieškoma išeičių interneto svetainėse..

Tam kreipiamasi į įvairiausių sektų ir tikėjimų propaguotojus, ateities pranašautojus, aiškiaregius ir net seniai žlugusių civilizacijų(majų), arijų raštus, pamirštant, kad viskas buvo rašoma būtent tam laikmečiui, kuriuo tai buvo rašoma, nes jei tie raštai būtų turėję tikrą ir nekintamą išliekamąją vertę be istorinės, – tos civilizacijos būtų gyvavusios iki šiol, kaip neįkainojamų žinių(Vertybių) saugotojos ir žinovės.

Tačiau šiandien laikomos tokiomis išmintingomis senovės civilizacijos visgi žlugo, kas rodo, kad tos žinios nebuvo tokios visaapimančiai vertingos išgyvenimui – žlugo, kaip ir kitos paprastesnės, ir nepadėjo joms jokia jų neva išmintis, nes išmintimi yra vadinama tai, kas neprieštarauja laikmečio dvasiai, darnai, atitinka susiklosčiusias visuomenėje pažiūras į sveiko proto apibrėžimą ir padeda išgyventi visuomenei. Matomai kažkuriuo istorijos tarpsniu tos žinios tikrai leido padaryti žymų šuolį toms senovės civilizacijoms, tačiau vėliau jos tiesiog paseno…

Nes ne visos žinios yra VERTYBĖS…

O štai Šeima yra VERTYBĖ ir mūsų pastoviai besikeičiančių žinių vaikystėje pagrindas. Besikeičiančių žinių, tačiau ne VERTYBIŲ, kurios yra nekintamos tam tikrai visuomenei, tautų grupei, tautai ar atskiram žmogui siekiant DARNOS tarp žmonių ir gamtoje.

Tad saugokime šeimą, šeimos instituciją, kaip mūsų pagrindų pagrindą, kaip mūsų tautybės, valstybės, visuomenės ir išgyvenimo garantą. Daugumai Tėvynė – tai draugai, nuo vaikystės pažįstama aplinka(tėvų sodyba), vaikystės pasakos, padavimai apie protėvių žygius, garbės išaukštinimas, asmeninė atsakomybė ir suprantama ta pati šeima iš kur atėjo visos pagrindinės žinios…

Jei išliks šeima, tai išliks ir tauta, nepriklausomai nuo to, kokia bus santvarka, o jei išliks tauta – bus atstatyta NET(jei ir būtų) sugriauta Lietuvos valstybė. Ir nereikia ieškoti svetimos išminties turint savąją.

Šeima yra mūsų pasaulėžiūros šaltinis, pagrindų pagrindas, mūsų lietuviškasis (ir ne tik) AŠ. Šeima, kurios instituciją nuvertinus, mūsų tiesiog nebeliks. Galima pačią šeimą apibrėžti, kaip koncepciją, ideologiją ir pasaulėžiūrą – vieną trijuose.

Tai mūsų kelias.