infa.lt

„Matricos“ pasaulis įmanomas, bet ne „skaitmeninis“

18 gruodžio
10:27 2021

Ketvirtoji garsiosios franšizės „Matrica“ dalis kino teatruose startavo jau nuo vakar, o Naked Science tuo tarpu nusprendė priminti, kaip atrodo pagrindinė šio filmo idėja mokslo požiūriu. Ar gali būti, kad visi gyvename visiškai imituotoje realybėje, kurios negalima atskirti nuo tikrosios? Ir kodėl kas nors norėtų sukurti tokį dalyką? Pabandysime tai išsiaiškinti.

Originalus „Matricos“ siužetas toks: XXI amžiaus pradžioje atsirado dirbtinis intelektas, vadovavęs mašinų kovai už dominavimą prieš žmoniją. Žmonės kažkokiu būdu sugebėjo uždengti dangų nuolatiniais debesimis, ir saulės baterijos, maitinančios mašinas, nustojo veikti.

Vis dėlto, dirbtinis intelektas laimėjo tą kovą, ir dabar mašinos, siekdamos išgauti sau būtiną energiją, talpina gyvų žmonių kūnus į skysčiu užpildytas kapsules, – ten žmonės tūno įsivaizduodami, kad gyvena realiame pasaulyje, o išradingos mašinos pumpuoja energiją iš nieko neįtariančių „baterijų“.

Apskritai tokia mintis atrodo absurdiška: norint, kad žmogus išgyventų, jį reikia aprūpinti kompleksiniu maistinių medžiagų mišiniu, kurio gamybai visada reikės daugiau energijos, nei organizmas gali pagaminti ir atiduoti mašinoms bet kokia forma.

Tačiau po filmo pasirodymo (1999 m.), apie tai komentavo nemažai filosofų ir mokslininkų. Jie nusprendė nekreipti dėmesio į akivaizdžiai silpnąją šios istorijos pusę, susidomėję stipriąja: simuliuotos realybės galimybės klausimu.

Kam jūs reikalingi, kad reikėtų jus imituoti?

Švedų kilmės filosofas Nickas Bostromas pradėjo nuo sunkiausio klausimo: kodėl? Akivaizdu, kad kvaila kurti „Matricą“ tam, kad gautum energiją iš žmogaus kūnų – dėl aukščiau aprašytų grynai energetinių priežasčių. Be to, pačiam sudėtingo modeliuoto pasaulio egzistavimui turėtų prireikti milžiniškos skaičiavimo galios (ty daugiau energijos, nei būtų gauta iš žmonių). Tačiau Bostromas padarė prielaidą, kad „Matrica“ turi prasmę:

ji buvo sukurta „laboratoriniam“ tikrovės atgaminimo tikslui – istorijos ar kai kurių kitų žmonių visuomenės gyvenimo parametrų tyrimams.

Pavyzdžiui, sąlyginės Matricos kūrėjai nori žinoti, kokios gali būti kokios nors radikalios ekonominės reformos ar bet kurios kitos žmogaus gyvenimo pusės kaitos pasekmės. Jie imituoja sąlyginę „šoko terapiją“ ir nustato, kad neigiamos šoko poveikio pasekmės yra per daug didelės, o teigiamas rezultatas – mažas.

Tada jie gali sustabdyti simuliaciją, pakeisti kai kuriuos pradinius parametrus ir taip toliau, kol bus gautas kažkas su teigiamu rezultatu. Taip, didelės raiškos modeliavimo „kaina“ bus didelė, bet vis tiek akivaizdžiai mažesnė nei eksperimentuojant su gyva visuomene. Lygiai tokius pat eksperimentus norės atlikti ne tik ekonomistai, bet ir sociologai, istorikai, galiausiai ir biologai.

Kaip pažymi Bostromas, kadangi mokslininkų yra daug, o eksperimentų jiems prireiks taip pat nemažai, tada po „matricų“ starto pradžios jų skaičius taps didžiulis ir kiekviena atkurs visos planetos populiaciją (kitaip modeliavimo rezultatuose nebus atsižvelgta į globalių veiksnių poveikį).

Tai reiškia, kad bendra „matricų“ populiacija pasieks dydžius, kurie yra milijonus kartų didesni nei tikrosios Žemės populiacija. Kadangi imituotos realybės bus naudingos tik tuo atveju, jeigu jų populiacija turės laisvą sąmonę ir pasirinkimo laisvę „Matricos žmonių“ (neegzistuojančių realiame pasaulyje) skaičius bus milijonus kartų didesnis nei realių žmonių.

Iš to automatiškai išplaukia, kad mes patys beveik neabejotinai priklausome „Matricos žmonėms“. Tikimybė, kad esame tikri, o ne iliuziniai, yra daug mažesnė nei vienas iš milijono.

Sekantis klausimas: bet kaip?

Ką gi, Bostromo hipotezė neabejotinai įprasmina Matricos kūrimą – priešingai tos pačios pirmosios „Matricos“ siužetui. Tačiau kiek techniškai realu sukurti imituotą tikrovę?

Norint „eksperimentuoti su žmonėmis“ Matricoje, simuliuojamas pasaulis turi būti toks pat kaip ir mūsų. Pavyzdžiui, Matricos kūrėjai negali sukurti vien skaitmeninės Žemės kopijos ir virš jos pakabinti šviečiančių žvaigždžių taškų. Astronomai iš simuliacijos greitai išsiaiškins, kad žvaigždės nėra nutolusios Saulės su planetomis, o nežinia kas, kažkokios švytinčios dėmės. Pasaulis, kuriame nėra idėjos apie tolimus pasaulius, negalės vystytis taip, kaip tikrasis. Jame pamažu pradės kauptis neatitikimai moksle, paskui kultūroje, pamažu jis nutols nuo dabarties. Simuliacija turi būti pilnai išbaigta, kitaip ji bus beprasmė.

O tai reiškia, kad ji turi būti nepaprastai sudėtinga. Vien tik stebimoje Visatoje yra daugiau nei šimtas milijardų galaktikų, mažiausiai 200 sekstilijonų žvaigždžių (sekstilijonas yra milijardas trilijonų). Planetų tikrai yra daugiau nei žvaigždžių. Žinoma, jei Matrica tarnauja XXI amžiaus tyrinėtojo interesams, jai nereikia detaliai „braižyti“ visų egzistuojančių sekstilijonų planetų paviršių: mūsų teleskopai daugumos jų vis tiek neatskirs. Tačiau kuo toliau į ateitį, tuo tobulesni bus žmonių stebėjimo įrankiai. Gerai žinomi skaičiavimai apie Visatos kolonizacijos greitį, net esant netolimam iki šviesos greičio apgyvendinimui, rodo, kad anksčiau ar vėliau įmanoma apgyvendinti ją visą.

Kitaip tariant, tam tikrame etape gali tekti sudėlioti detalų neįsivaizduojamo objektų skaičiaus „brėžinį“. Prisiminsime: fizikiniu požiūriu viename atome sudėtinga sukaupti pastebimai daugiau nei vieną baitą informacijos (tiesą sakant, net bitą, bet duokime daugiau ir pabandykime atsižvelgti į galimas atomų energetikos būsenų gudrybes). O norint detaliai apibūdinti vieno atomo būseną (neutronų, protonų, elektronų skaičių, energijos lygį), vieno bito tikrai neužtenka – ir net su baitu apsieiti bus sudėtinga. Apskaičiuoti teks tiek, kad tokioms užduotims pagal atomų skaičių skirti kompiuteriai, bus sulyginami su bendru stebimos Visatos atomų skaičiumi.

Ar ne per brangu rengti tokius eksperimentus?

Galiausiai, be modeliavimo, yra informacijos apdorojimo problema. Net jei būtų galima nemokamai imituoti sąlyginę Visatos ekspansiją, kiek mokslininkų prireiktų stebėti ir interpretuoti tokio beprotiškų apimčių simuliaciją?

Į tokius klausimus Bostromo idėjų šalininkai – tarp jų ne tik filosofai, bet ir astrofizikai, ir net Elonas Muskas (kaip jis viską suspėja?) – stengiasi neatsakyti. Jie apsiriboja teiginiais apie šiuolaikinės istorijos modeliavimo naudingumą. Ir nereikia imituoti kiekvieno atomo kiekvienoje iš sekstilijoninų Visatos planetų.

Netgi, griežtai kalbant, mūsų Žemėje tas nebūtina: pakanka į Matricos programą įvesti nurodymą „įkelti“ realų aprašymą tik tiems atomams, kuriuos mokslininkai tiria laboratorijoje. Likę „atomai“ gali būti tik manekenai, kurių kiekvienas nėra imituojamas atskirai. Šiuo atveju pakanka imituoti tik tų atomų grupių savybes, kurios turi tam tikrą reikšmę žmonių visuomenių gyvenime, o tai smarkiai sumažina reikalavimus Matricos skaičiavimams.

Nepaisant to, sunkumų išliks. Bet koks kažko „apskritai“ apibūdinimas gali sušlubuoti, jei modeliuojamos Visatos atidus mokslininkas pradeda jį tirti. Žvelgdami į reliktinį spinduliuotės žemėlapį ar tolimas galaktikas, tie patys astronomai anksčiau ar vėliau pastebės diskretiškumą – tai yra tai, kad tolimų objektų elgesys yra kiek supaprastintas, lyginant su tuo, koks jis turėtų būti pagal bendruosius gamtos dėsnius. (O gamtos dėsniai simuliuojant, kartojame, turi būti tokie patys kaip ir realiame pasaulyje, kitaip modeliuoti nebus prasmės).

Iki šiol tokių supaprastinimų nėra aptikta. Priešingai, matome tolimų galaktikų vaizdą, kuris yra sudėtingesnis už mums žinomus dėsnius – visas šias tamsiąsias energijas ir tamsiąją materiją, apie kurią sistemingai rašo „Naked Science“.

Kitaip tariant, kol kas astronomų stebėjimai neliudija mus gyvenant simuliacijoje. Tačiau, kaip pažymi grupė vokiečių tyrinėtojų, jei mes vis tik esame joje, bet kol kas mūsų instrumentai nėra pakankamai tobuli, kad ją aptiktų, anksčiau ar vėliau astronomai ir kosmologai susidurs su įrodymais, kad gyvename simuliacijoje.

Šią akimirką, pagal logiką, mums visiems ateis galas, nes Matricos gyventojai, supratę, kad gyvena joje, o ne realybėje, neduos jokios naudos savo kūrėjams. „Matricos“ žmonijoje iškart prasidės chaosas, pyktis, sužinojusi, kad žmonės netikri – ir visa tai padarys jų elgesį nepanašų į normalų. Modelis nustos veikęs kaip reikalingas modelis ir taps nebetinkamas, o paleidus eksperimentą iš naujo, mus visus tiesiog atjungs nuo tinklo. Armagedonas šiuo atveju įvyks be garsių skelbimų ir įspėjimo – tyliai ir akimirksniu.

O ką, jei jei Matricos hipotezė – tai pseudomokslas?

Fizikė-teoretikė Sabine Hossenfelder pasisako prieš palankų požiūrį į tokio stiliaus hipotezę „gali būti, o gali ir nebūti“. Ji pastebi daugybę silpnų vietų tokio pobūdžio idėjose.

Pirma, mūsų civilizacija nekuria Matricos, tai pakankamai akivaizdu. Tai reiškia, jog tam, kad ji egzistuotų, kažkur turi būti kita civilizacija. Moksliniu požiūriu tai, švelniai tariant, neįrodyta. Pagrindinė šių dienų hipotezė yra ta, kad mes esame vieninteliai visoje Visatoje visus 13 milijardų jos egzistavimo metų, nes nepastebime jokių kitų civilizacijų pėdsakų.

Antra, visiškai neaišku, ar ši kita civilizacija suinteresuota kompiuteriniais modeliavimais. Žemės pavyzdžiu, žinoma, kad žmonių visuomenės gali būti labai įvairios, daugelis jų paprastai atrodo statiškos ir nėra linkusios rimtiems moksliniams tyrimams. Be to, sunku atmesti tai, kad jei kur nors egzistuoja kita civilizacija, vadinasi, ji yra statiška ir ne itin susidomėjusi mokslu.

Ar galima imituoti žmogaus sąmonę? Nors vieno?

Tuo pačiu metu Hossenfelder stengiasi būti objektyvi ir pažymi, jog kai kurie kiti prieštaravimai Matricos hipotezei yra neteisingi. Pavyzdžiui, kai kurie kritikai pastebi, kad šiandien niekam nepavyko imituoti žmogaus sąmonės – ar bent jau nuosekliai įteigti gyvam žmogui tos pačios detalės iliuziją, kaip ir pirmoje „Matricoje“. Hossenfelder tai laiko silpnu argumentu prieš. Ji sako: „Kiek mes žinome iki šiol, sąmonė yra tiesiog didelius informacijos kiekius apdorojančių sistemų savybė“. Ne taip svarbu, kokiu fiziniu pagrindu sukurta tokia sistema, – tęsia ji – ar tai kompiuteriu, ar gyvomis žmogaus smegenimis.

Čia esame priversti pastebėti, kad nors Hossenfelder yra stipri kaip fizikė, ji nežino tiek daug apie žmogaus sąmonę ir smegenis, kiek šių klausimų specialistai. Tai štai daugelis šių specialistų griežtai įrodinėja, kad mūsų sąmonė visiškai neapdoroja ir nesaugo jokios informacijos, ateinančios iš išorinio pasaulio. Ji kuria supančios tikrovės modelius, remdamasis labai mažu įeinančios informacijos kiekiu – tačiau ja remdamasi ne daugiau nei muzikos kūrėjas remiasi žiogo čirškimu. Sąmonei informacija yra labiau „įkvėpimo šaltinis“ (kad ir ką šis žodis reikštų), nei tai, kas sudaro pačią sąmonę.

Vienas iš realybės suvokimo smegenimis specialistų paprašė savo studentės iš atminties nupiešti dolerį. Gavosi štai kas. Prieš mus yra veikiau populiarus mitas apie dolerio banknoto atvaizdą (tas pats garsus užrašas, kurio iš tikrųjų nėra ant dolerio banknoto), o ne tikrovė / © aeon.co

Atrodo, skirtumas nedidelis: sąmonė modeliuojant vis tiek remiasi kažkokia išorine informacija, nors kartais ir siaubingai iškreipta. Tačiau skirtumas žmogaus sąmonės simuliavimo klausimais yra milžiniškas.

Tai, ką tvirtina specialistai žmogaus mąstymo klausimais, reiškia, kad artimiausioje ateityje neįmanoma sukurti skaitmeninės sąmonės kopijos. Nes pagrindinė žmogaus sąmonės savybė yra ne informacijos apdorojimas, o „vaizdų“, idėjų ar, jei norite, idealių tikrovės modelių kūrimas. Be to, šie vaizdiniai kuriami, pirma, neaišku kaip, antra – pas visus žmones skirtingai.

Ir štai ką ji nupiešė, žiūrėdama į tikrą dolerio kupiūrą. Panašiai smegenys supaprastina, iki jose kylančių idėjų, viską, apie ką sužino per pojūčių organus. Štai kodėl daugelis mokslininkų atmeta mintį apie tai, kad mūsų sąmonė gali būti atkurta naudojant bet kokio sudėtingumo neuroninį tinklą: joks neuroninis tinklas nekuria vaizdinių, pagrįstų abstrakčiomis idėjomis. Ir net neaišku, kaip jį būtų galima to išmokyti. O be šito vargu ar bus įmanoma atgaminti sąmonę / © aeon.co

Jokie kompiuteriai negali sukurti jokių vaizdinių (bent jau šiai dienai), o kompiuterių srities specialistai atvirai prisipažįsta, kad net neaišku, kaip būtų galima priartėti prie mašinų, kurios pradėtų kurti šiuos vaizdinius-idėjas. Tokiu būdu, Hossenfelder kritika čia nekorektiška. Kol kas nežinoma, ar kada nors galėsime isimuliuoti bent vieną sąmonę mašinos viduje. Ir net nėra idėjų, kaip priartėti prie šio modeliavimo.

Suklupo ties fizika

Tačiau, tęsia mokslininkas, Matricos hipotezė turi dar vieną silpnąją vietą. Joje daroma prielaida, kad pasaulio modelis gali atkurti visus mūsų stebėjimus, remdamasis ne fizikų nustatytais gamtos dėsniais, o tam tikru algoritmu, kurį nustatė Matricos programuotojai. Ir taip, kad šio algoritmo vykdymo rezultatų mes negalėtume atskirti nuo gamtos dėsnių veikimo rezultatų.

Tačiau tuo pačiu, pažymi Hossenfelder, šiandien niekas nežino, kaip atkurti standartinį dalelių fizikos ar bendrosios reliatyvumo teorijos modelį naudojant kompiuteryje veikiantį algoritmą. Tai yra, taip, fizikai nuolat imituoja tokius dalykus milžiniškos galios kompiuteriais, bet, kaip teisingai pažymi fizikė teoretikė, „jei taip staiga pradėtų veikti gamta, mes pastebėtume skirtumą tarp to, ką matome dabar“. Tiesą sakant, priduria ji, fizikai netgi bandė ieškoti ženklų, kad tai, kas stebima gamtoje, yra įgyvendinama žingsnis po žingsnio, tarsi algoritmas – tačiau to pėdsakų neaptiko.

Bandymai algoritmiškai atkurti žinomus fizikinius dėsnius vėl ir vėl pasirodo esą nesuderinami su bendrosios ir specialiosios reliatyvumo teorijos simetrija. Ir čia mes kalbame apie paprastus kompiuterius: kvantiniai kompiuteriai iš principo netinka simuliuoti reliatyvumo teorijai ar kažkam kitam lygiai taip pat sudėtingam.

Galiausiai Hossenfelder abejoja galimybe – makropasauliui– jį labai detaliai simuliuoti tik tada, kai mokslininkas atidžiai žstebi vieną ar kitą atomą. Pavyzdžiui, jei „įkrauname“ detalią atomo būseną, kai į jį pradedama žiūrėti pro sąkyginį mikroskopą, tai šio atomo būsena greitai pasikeis, ir tai bus pastebima iš aplink vykstančių fizinių procesų.

Gautųsi, kaad Matrica turėtų turėti savo Orakulą, galintį iš anksto – dar prieš mokslininkui pažvelgus į tą ar kitą pavyzdį atominiame lygmenyje – nuspėti, kur tiksliai nukryps jo žvilgsnis. Bet jei turime programą, galinčią numatyti iš esmės atsitiktinius žmogaus sprendimus, tai kam mums reikalingas modelis, kuriame gyvena tokie žmonės? Juk gautųsi, kad viską puikiai galima būtų numatyti ir be modelio.

Kai kurių dalykų „suspausti“ tiesiog neįmanoma

Hossenfelder primena: turime fizinių reiškinių, kurių mes apskritai nemokame modeliuoti (taigi ir simuliuoti). Mažo masto klimato modeliai veikia prastai, o bet kokie oro reiškiniai mažesnio nei 10 kilometrų skalėje yra nuspėjami prastai. Tačiau negalime paprasčiausiai atmesti visų pagrindinių fizinių procesų mažose skaičiavimų skalėse ir išlaikyti klimato modelio veikimą dideliais masteliais. „Didžiuosius rezultatus“ galima pridėti tik iš „mažų procesų“ skaičiavimų.

Fizikė primena, kad vienintelė priežastis, kodėl klimato modeliai dar kažkaip veikia, yra ta, kad jie gaunami iš empirinių stebėjimų, temperatūros, slėgio, vėjo greičio skaičių, kuriuos į modelį įveda ne mokslininkai rankiniu būdu, o realybė – ir dažnai nenuspėjama prognozavimui.

Įsivaizduokime, kad vietoj pasaulio turėtume Matricą. Kaip Matrica realiai modeliuos bet kokius procesus Visatoje, jei atomus aprašys „bendrai“, o ne iki galo, su visomis detalėmis? Galų gale atomų grupių elgesys nebus toks pat kaip realiame pasaulyje. Galiausiai visi procesai pradės tekėti kitaip nei realybėje, o tai prives prie modelio nenaudingumo.

Pakartosime: Matricoje visiškai imituoti visų dalelių savybes yra nerealu, nes tada vienam atomui imituoti prireiks maždaug vieno atomo imituojančiame kompiuteryje. Tokiu būdu, pats Matricos kompiuteris, įskaitant Žemę, turi būti planetos dydžio, kas yra itin nepraktiška.

Bendrosios Matricos hipotezės kritikų išvados galiausiai yra paprastos. Turimų mokslo žinių požiūriu jos idėjos neįtikina – jomis galima tikėti, tačiau moksliniai argumentai jų naudai vis dar itin silpni.

Matrica yra galima – tik reali, o ne skaitmeninė

Egzistuoja fizikos hipotezės, pagal kurias mūsų tipo Visata galėjo atsirasti iš labai mažos erdvės srities (stalo dydžio), kurioje iš pradžių materijos beveik nebuvo. Jei infliacinis Visatos „išpsipūtimas“ ankstyvoje jos vystymosi stadijoje iš tiesų yra įmanomas, tai šio erdvėlaikio išsipūtimo iš vakuumo procese turėtų atsirasti didžiulis kiekis materijos, maždaug atitinkantis tą, kuri stebima aplinkiniame žmonių pasaulyje.

Akademikas Valerijus Rubakovas, kalbėdamas apie šią teoriją, priduria, kad tokioje „kišeninėje visatoje“ turėtų būti vartai į didžiąją Visatą, kurioje buvo sukurta „kišeninė“ (arba, jei labiau patinka, laboratorinė). Vartai reikalingi, nes be jų nebus įmanoma stebėti eksperimentinio objekto. Tačiau rasti vartus praktiškai nerealu: jie gali būti bet kur, įskaitant tašką, kuriame, nutolusio stebėtojo nuomone, nieko nėra. Be to, vargu ar tokie vartai būtų palikti be apsaugos.

Bet tai tikrai ne Matrica iš Wachowskis filmo. Prieš mus yra visavertė Visata, kurios vystymasis užtruks ilgai. Tiesa, laiko tėkmės greitis joje gali būti kur kas didesnis nei „tėvinėje“ Visatoje, tad tokio modeliavimo prasmė yra.

Jei kišeninės visatos yra įmanomos, tuomet jų turėtų būti nemažai, nes jos potencialiai supaprastina jas sukūrusių civilizacijų išlikimą-išgyvenamumą.

Tačiau šis variantas turi ir savo trūkumų. Laboratorijų pasaulio plėtra bus itin sunkiai valdoma. Jei kalba eina apie astrofizikų eksperimentus, kurie domisi procesais galaktikų ir jų spiečių mastu – tai nėra taip baisu. Bet štai, jei apie visuomenės simuliavimą, tai viskas yra blogai: jūs negalite būti tikri, kad laboratorijoje sukurta Visata apskritai sukurs bent kažką panašaus į biologinę eksperimentuotojų rūšį.

Galima, žinoma, „pagudrauti“, atnešti primityvią gyvybę iš tikrosios Visatos į norimą planetą, bet net ir tada joje atsiradusios protingos rūšys (kaip ir kitos gyvybės) nebus itin panašios į laboratorinės Visatos kūrėjus. Pakanka prisiminti, kaip stipriai Permo periodo fauna skyrėsi nuo Mezozojaus, o ta – nuo šiuolaikinės, kad suprastume, jog vienetinė DNR jokiu būdu nėra artimo panašumo kriterijus.

Toks „simuliavimas“ gali turėti tik pačią bendriausią prasmę – pateikti dar vieną Visatos, planetos, proto evoliucijos pavyzdį. Bet visai ne tą, kuriuo remiantis galima būtų nuspėti ir apskaičiuoti savo Visatos, planetos ar proto ateitį.

Kartu aišku, kad jeigu tokias Matricas – ne skaitmenines, o pilnai realias Visatas – tikrai įmanoma sukurti, tai jų bus kuriama daugybė. Mūsų stebima Visata per ateinančius milijardus metų nebebus ypač smagi vieta gyventi. Praėjus atitinkamiems milijardams metų, netgi tiesiog išgyventi joje bus vis sunkiau ir sunkiau. Tokioje situacijoje būtų logiška, kad bet kuri protinga rūšis persikeltų į „kišeninę“.

Nesunku suprasti, kad tokiu atveju dirbtinių, „laboratorinių“ Visatų skaičius daugės geometrine progresija. Grįžtant prie Bostromo argumento, galime pasakyti: jei viskas taip, tai beveik neabejotinai gyvename vienoje iš dirbtinių visatų.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 760

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. Žaidėjas    -  2022-01-14, 15:35

    O ką jei mes jau senai Matricoje gyvenam? 🙂

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Čia ne prekybininkų naudai.....čia dar viena "priežastis" neatsiskaityti grynaisiais, o pereiti prie elektroninių mokėjimų. Kai...

Aplinkosaugininkai turi saugoti miškus bei gyvūnus, o ne bausti vairuotojus, kurie neišgali įsigyti naujo automobilio...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...