infa.lt

Jau senokai esu elektromobilių skeptikas. Važiuoju dyzeliniu ir būsiu tarp paskutiniųjų, kuris iš tokio automobilio išlips. Ir greičiau būsiu per kažkokį prievartos mechanizmą išlaipintas, nei kad išlipsiu savo noru. Palikime tai kitam kartui, kodėl esu elektromobilių skeptikas, o šį kartą paprastai pakalbėkime apie „žaliosios elektros“ generavimą.

Pagal ES reikalavimus mūsų šalis kažkiek turi pagaminti elektros iš taip vadinamų atsinaujinančių šaltinių, gal dvidešimt procentų, gal kiek daugiau, nežinau. Kas domisi daugiau, gali patikslinti.

Užduokime klausimą. Ar tai reiškia, kad taip vadinami taršūs elektros generavimo šaltiniai bus sumažinti ar net panaikinti, kad iš 100 proc. teliktų 80 proc.? Mano atsakymas – ne. O jei vis tik taip būtų daroma, nematau tame logikos.

Tarkim, yra 100 proc. elektros poreikis. Tam reikia elektros gamybos pajėgumų, galinčių tą poreikį patenkinti. Tarkim, iki šiol visi elektros generavimo šaltiniai buvo tik taršūs. Beje, nebūdamas energetiku, spėju, kad, elektros generavimo pajėgumai turėtų būti kažkiek didesni, nei kad galėtų patenkinti 100 proc. elektros poreikį šalyje. Kodėl?

Todėl, kad kur nors gali būti koks gedimas ar planinis remontas, todėl reikia elektros gamybos rezervų, kurie vis tiek galėtų elektros poreikį užtikrinti. Ar tie pajėgumai mūsų šalyje, ar ne mūsų, tai ne taip aktualu. Svarbiau tai, ar jie taip vadinami taršūs, ar, kaip dabar madinga sakyti, „žali“.

Taigi, turbūt suprantama, kad 100 proc. elektros poreikiui patenkinti reikalingi didesni negu 100 proc. elektros generavimo pajėgumai.

Taigi, ar bus iš tų visų taip vadinamų taršių elektros generavimo pajėgumų 20 proc. kaip nors utilizuota ir niekaip niekada nebenaudojama? O jų vietoje bus naudojami tie 20 proc. „žali“ elektros generavimo pajėgumai?

Kaip minėjau, teigiu, kad taip nebus. Liks tie daugiau kaip 100 proc. taršių elektros generavimo pajėgumų ir „ant viršaus” bus „prilipdyta” dar 20 proc. ar kiek ten Europa, esą, reikalauja.

„Žaliais“ elektros šaltiniais labiausiai pristatinėjami saulė ir vėjas. Tai ties jais ir apsistokime. Tuo labiau, kad biokuras ar hidroelektrinės net „žaliesiems“ kelia abejonių dėl savo „žalumo“.

Saulė, kaip žinia, nešviečia naktį. O ir dieną dėl oro sąlygų ir metų laiko iš saulės gaunama elektra nėra pastovių parametrų.

Vėjas irgi nepučia nuolatos ir negeneruoja pastovių parametrų elektros.

Primenu, kad galutinių vartotojų vienfaziuose tinkluose turėtų būti 50 Hz 220 V (realiai pamatavus rodo kiek didesnę įtampą) elektra. Kitaip, esant kitiems elektros parametrams, visa jūsų turima elektros įranga, pritaikyta šiems parametrams arba neveiks visai, arba neveiks pilna apimtimi, arba bus sugadinta, o gal net kils ne tik gaisro pavojus, bet ir pats gaisras.

Taigi, nesigilinant į smulkmenas, saulės ir vėjo generuojama elektra niekada nebuvo, nėra ir nebus pastovi. Reikalinga papildoma įranga, kad saulės ar vėjo sugeneruotą energiją paversti į tinkamą naudoti buityje ar pramonėje. Tuo pačiu patiriant nuostolius.

Naudojant akumuliatorius, kaip saulės ir vėjo sugeneruotos elektros kaupiklius, tik iš dalies išsprendžiama saulės ir vėjo generuojamos elektros nestabilumo problema. Beje, tai irgi yra papildoma infrastruktūra su papildomais jos išlaikymo kaštais.

Elektros poreikis išlieka nepriklausomai, ar šviečia saulė, ar pučia vėjas. Ir tas poreikis tik augs, jei toliau buldozeriu bus stumiamas „visa ko“ elektrifikavimas kaip panacėja „planetai gelbėti“.

Dabar įsivaizduokim, kad iš daugiau kaip 100 proc. elektros poreikį patenkinančių taip vadinamų taršių elektros generavimo šaltinių bent 20 proc. panaikinome, juos pakeitėme „žaliais“ šaltiniais.

Kas bus, kai dėl gamtos sąlygų tie „žali“ elektros generavimo šaltiniai arba nedirbs visai, ar nepilnu pajėgumu? O taršūs šaltiniai generuos tik 80 procentų reikiamos elektros? Aiškinti nereikia turbūt niekam, kad bus elektros trūkumas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Taigi, peršasi išvada, kad niekas tų taršių elektros generavimo pajėgumų nei uždarinės, nei naikins. Jie kaip buvo, taip ir tebeliks. Kad gaminti elektrą tada, kai to negali atlikti „žalieji“ elektros šaltiniai. Na, nebent šalies vadovybė yra tiek kvaila ir neūkiška, kad gali ryžtis realiai sunaikinti turimus taršius elektros generavimo pajėgumus, kad sumažinti jų apimtis iki 80 proc. elektros generavimo, likusius 20 proc. palikdama „žaliam“ generavimui.

O dabar iš kitos pusės. Kokiu atveju infrastruktūros turime pastatyti ir įrengti daugiau? Kai turime vien tik taršų (tačiau stabilų) elektros generavimo šaltinį ir visą susijusią infrastruktūrą? Ar kai turime dar ir „prielipą“ – „žalios“ elektros generavimo šaltinius ir infrastruktūrą?

Nepamirškime, kad visa tai turi būti sujungta į vieną tinklą. Tam irgi reikalinga papildoma įranga. Akivaizdu, kad taršių ir „žalių“ elektros generavimo šaltinių sujungimas į bendrą tinklą techniškai yra sudėtingesnis, reikalauja daugiau medžiagų, įrangos, o taip pat sudėtingesnės priežiūros ir aptarnavimo.

O kur dar nenaudojamų taršių rezervų sklandus įjungimas tuomet, kai „žali“ elektros šaltiniai negali veikti? Tam reikalinga infrastruktūra ir jos išlaikymo kaštai?

Tikri energetikai apie tai, kaip reikia sužiūrėti ir subalansuoti tinklą, kokia tam reikalinga aparatūra ir kokie reikalingi darbai, kad pastotės ir kita įranga neišlakstytų į šipulius, galėtų papasakoti daug ir išsamiai…

O kada gedimų tikimybė yra didesnė? Kai įrangos kiekis ir sistemos sudėtingumas yra didesnis? Ar kai mažesnis?

Akivaizdu, kad turėdami taršius ir „žalius“ elektros generavimo šaltinius, sujungtus į vieną tinklą:

a) turime daugiau ir skirtingos infrastruktūros, kurią reikia tarpusavyje suderinti;

b) turime mažiau stabilų elektros generavimo ir perdavimo tinklą su didesne gedimų tikimybe;

c) taigi, turime daug daugiau reikalų su tokio tinklo eksploatavimu, planiniais ir neplaniniais remontais;

d) turime didesnes išlaidas ir mažiau patikimą elektros tiekimą.

Visa tai apibendrinę nesistebėkime, kad elektra brangsta ir brangs, o jos tiekimo kokybė gali suprastėti ir suprastės.

Ir čia nieko nebuvo paminėta apie taršą ir sąnaudas, įskaitant utilizavimą pasibaigus eksploatacijos laikui, reikalingas pagaminti „žaliems“ elektros šaltiniams bei jų „prilipdymui“ prie tinklo, kuriame jau nuo seno, mažiausiai keli dešimtečiai, yra taršūs elektros generavimo šaltiniai.

Dar galima pridėti, kad naftos gavyba, kol bus naftos, tęsis. Nes iš naftos išgaunamas ne tik kuras, naudojamas elektros generavimui. Nafta, kaip pirminė žaliava, reikalinga tūkstančiams skirtingų produktų gaminti. Todėl naftos išgavimas ir jos perdirbimas su visa susijusia tarša tęsis ir toliau.

Taigi, kur yra tas kaip mantra kartojamas „žalių“ elektros šaltinių gaminamos elektros „žalumas“, išvadas tegul pasidaro kiekvienas sau.

Autorius redakcijai žinomas