infa.lt

„Mokslas jau seniai žmonijos raidą pristato kaip nuolatinės sėkmės istoriją. Tuo pačiu šiandien mes dirbame gerokai daugiau, kenkdami sau ir planetai”, – rašo vokiečių leidinys „Süddeutsche Zeitung”.

„Ar aš dirbu tam, kad gyvenčiau, ar gyvenu tam, kad dirbčiau? „- šis klausimas šiandien neduoda ramybės daugeliui žmonių. (…) Etnologas Jamesas Sazmanas, analizavęs darbo istoriją, mano, kad atėjo laikas sukurti pasaulį, kuriame augimo ir vartojimo ideologija nealins mūsų gyvenimo ir planetos. Tačiau tam žmonės turi iš naujo apsvarstyti savo požiūrį į darbą “.

„Kodėl mes dirbame sunkiau, kai dar niekada negaminome tiek daug?“, – klausia Sazmanas, „Anthropos“ analitinio centro direktorius ir Kembridžo universiteto Robinsono koledžo mokslinis bendradarbis, savo knygoje „Jie pavadino tai darbu – kita žmonijos istorija“. Ir: „Kodėl mes tokia didelę savo gyvenimo dalį skiriame darbui? Ar tai mūsų prigimtyje? ”

Galų gale, „Homo sapiens” dirba tik nedidelę dalį savo istorijos. Iki tol, kai maždaug prieš 11,5 tūkstančių metų žmogus ėmėsi žemės ūkio veiklos, jis nebuvo nei ūkininkas, nei biuro darbuotojas, nei programų kūrėjas. „Mūsų protėviai bent 95% laiko per savo 300 000 metų istoriją pragyveno kaip medžiotojai ir rinkėjai”, – rašo Sazmanas.

„Tai pakeitė Neolito revoliucija, laikas, kai klajokliai vis dažniau ėmė pereiti prie žemės ūkio ir gyventi sėsliai. (…)„ Ilgą laiką mokslas norėjo mums pristatyti žemės ūkį kaip didžiulį žmonijos šuolį į priekį. ir papasakojo mums istoriją apie pažangą ir intelektą.

„Bet tai yra bobutės pasakos „, – savo pasauliniame bestseleryje „Trumpa žmonijos istorija” rašo istorikas ir futurologas Yuval Noah Harari iš Jeruzalės hebrajų universiteto. Jo nuomone, žemės ūkis netapo geresnio gyvenimo eros pradžia, priešingai: jis atnešė ligas, nepakankamą mitybą ir, svarbiausia, daugiau darbo “.

„Nuo aušros iki sutemų žmonės sėjo sėklas, prižiūrėjo savo karves ir avis ar ravėjo piktžoles.“ Tam tikru momentu jie pasiekė tokį išsivystymo tašką, kai „Sapiens“ visame pasaulyje nedarė nieko daugiau tik nuo ryto iki vakaro rūpinosi kviečiais“, – sako Harari.

Nors žmonėms tokiu būdu pavyko pasiekti perteklių, tai nepagerino mitybos. Kviečiai, kviečiai ir vėl kviečiai negalėjo pakeisti įvairaus medžiotojų ir rinkėjų meniu. Civilizacijos ligos ir epidemijos atsirado tik tada, kai žmonės tapo sėslūs “, – sakoma straipsnyje.

Pavyzdžiui, moterų iš ankstyvųjų žemės ūkio gyvenviečių griaučiuose aptiktos būdingos kojų pirštų deformacijos – artrito pasekmė, kuri greičiausiai atsirado malant javus, kai moterys maldavo sėdėdamos atsirėmusios kojų pirštais. „Homo sapiens organizmas yra visiškai netinkamas tokiam darbui „, – sako Harari.

Nepaisant to, gyventojų skaičius tada sparčiai augo, o gyvenamojo ploto trūko. Dabar žmonės gyveno šalia savo ūkio gyvulių. (…) Būtent dėl ​​šio artumo vis daugiau ir daugiau ligų sukėlėjų ėmė plisti iš gyvūnų persiduodami žmonėms, gyvenvietėse prasidėjo pirmosios epidemijos“, – teigiama leidinyje.

„Tokiu būdu, perėjimas nuo klajoklių gyvenimo būdo prie ūkininkavimo apkrovė ne tik didesniu darbo, paskatino netinkamą mityvbą, bet ir sutrumpino gyvenimo trukmę ligomis bei ginkluotais konfliktais.

Jei medžiotojų ir rinkėjų vaikai išgyvendavo ankstyvuosius vaikystės metus, tai vidutiniškai jie gyveno iki 68–78 metų, rašo etnologai ir biodemografai Michaelas Gurvenas ir Hillardas Kaplanas mokslo žurnale „Population and Development Review“. Sekančiais tūkstantmečiais iki šio amžiaus ribos išgyvendavo nedaugelis. Harari išvada yra tokia: „Žemės ūkio revoliucija buvo didžiausia istorijos apgaulė“.

(…)

„Didžiausiu žmonijos istorijos laikotarpiu nebuvo minties apie trūkumą“, – sako Jamesas Sazmanas. Iki šiol atliktų mokslinių tyrimų duomenimis, akmens amžiaus žmonės, kurie medžiojo, žvejojo ir rinko uogas, grybus, riešutus ir t.t, turėjo daug laisvo laiko.

Jiems nė į galvą neatėjo mintis kaupti atsargas, kad būtų užtikrinta jų ateitis. Tomis dienomis, matomai, „Homo sapiens“ gyveno taip, kaip šiandien streso sąlygomis žmonės mokosi gyventi susikaupimo seminaruose: gyvenk šiuo momentu “, – pažymi leidinys.

„Netiesa, kad medžiotojai-rinkėjai nuolat balansavo ant bado ribos”, – sako Sazmanas. Jie žinojo šimtus valgomų augalų ir vaisių. Mažomis grupėmis jie klajojo po miškus ir savanas, gaudė žuvis, medžiojo laukinius gyvūnus ir keitė gyvenamąją vietą, jei jų teritorijoje jau buvo nepakankamai maisto. (…) Medžiotojai – rinkėjai gyveno ilgiau ir buvo sveikesni už būsimus ūkininkus. Ir jie dirbo daug mažiau, nei visos kitos kartos po jų: apie 15 valandų per savaitę “.

Panašiai kalba ir Sterlingo profesorius, Jeilio universiteto žemės ūkio programos direktorius politologas Jamesas Scottas, kuris įsitikinęs, kad būtų geriau, jei žmonės ir liktų medžiotojais-rinkėjais. „Galų gale turtas nuolat keliaujantiems klajokliams buvo ne kas kita, kaip našta. Nedidelis jų turimas turtas buvo padalintas ir, greičiausiai, jie gyveno vienodomis sąlygomis.

Jų kapavietėse vargu ar galima rasti dominuojančios kastos simbolių. Godumas kilo miestuose, sako Scottas, nes esant arti turto kildavo pavydas ir baimė dėl deficito. Daugybei miestų, valstybių pasiekimų, tokiems kaip raštas, kultūra, darbo pasidalijimas – Skotas priešpastato tokias sąvokas kaip „karo prievolė“, „mokesčiai“, „priverstinis darbas“ ir „nelygybė“.

„Kelio atgal į šį stabilų gyvenimą – nebėra. Galų gale, Žemėje dabar yra 7,8 milijardo žmonių, kurių kiekvienas iššvaisto apie 250 kartų daugiau energijos nei kažkada medžiotojas ir rinkėjas. (…) Tokį skaičių išmaitinti gali tik tik šiuolaikiškas, labai efektyvus žemės ūkis. Bet jei kelio atgal nėra, koks gali būti tolesnis kelias? ”

Daugybė optimistiškai mąstančių žmonių manė, kad automatika gali pasaulį paversti ekonominiu rojumi. Tarp jų buvo, pavyzdžiui, Adamas Smithas ar britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas, kurie 1930 metais pranašavo, kad XXI amžiaus pradžioje žmonėms pakaks vėl dirbti tik 15 valandų per savaitę.

Mes tikrai galėtume jau seniai dirbti 15 valandų per savaitę”, – sako Sazmanas, jei nebūtume puoselėję tokių begalinių pretenzijų. Galų gale žmonėms nebepakanka patenkinti – kaip juos pavadino Keynesas – „absoliučių poreikių” – maisto, vandens, šilumos, komforto, draugystės ir saugumo, taip pat „santykinių poreikių“, tokių kaip karjera, gražūs namai ar drabužiai.

Namas turi būti dar didesnis, drabužiai brangesni, automobilis greitesnis. Tačiau Keyneso rojuje nebuvo žmonių sukeltų klimato pokyčių, vandenynų rūgštėjimo ir gyvūnijos mrūšių nykimo. „Ką mes turime padaryti – tau pasinaudoti proga ištirti naujus kapitalo organizavimo metodus“, – sako Sazmanas. Tai apima visuotinių bazinių pajamų idėją ir supratimą, kad kuo mažiau darbo, tuo geriau – žmonėms ir planetai “.

„Vos per pusmetį koronavirusas atskleidė daugelį mūsų darbo pasaulio trūkumų ir suteikė galimybių pokyčiams“, – pokalbyje su britų laikraščiu „The Guardian“ sakė Sazmanas. Tai, kad daugelis žmonių neteko darbo dėl krizės, suteikia pagrindo apie tai galvoti. Ar mums jo tikrai reikia savirealizacijai, statusui, gyvenimo būdui ir pasitenkinimui?

Kaip būtų turint daugiau laisvo laiko nepatiriant streso? Daugelis žmonių pamiršo, kaip atsipalaiduoti nieko neveikiant, tai yra tam, kame Homo sapiens praleido didžiąją savo egzistencijos dalį iki žemės ūkio revoliucijos. Galbūt vieną dieną žmonija grįš prie mūsų senovės protėvių darbo modelių, mano Sazmanas: „Visai įmanoma, kad mes esame kelyje į Keyneso utopijos realizavimą“, – rašo „leidinys“.