infa.lt

nuotr.: © Arvydo Daunio | infa.lt

„Visos visuomenės žmonijos istorijoje tam tikru momentu žlugo. Kodėl, kalbant iš esmės, mūsų civilizacija turėtų išvengti tokio likimo?” – retorinį klausimą užduoda vokiečių leidinys „Süddeutsche Zeitung”.

„Kodėl žlugo tokios kadaise sėkmingos civilizacijos kaip Kinijos imperija, Romos imperija ar Didžiųjų Mongolų imperija, kuri savo galybės viršūnėje apėmė beveik visą Indijos subkontinentą?

Toks likimas ištiko praktiškai visas civilizacijos, nepaisant jų dydžio ir struktūros. Vienos atgimė, kai tuo tarpu kitos – išnyko visiems laikams. Kada prasideda pabaiga? Ir ar egzistuoja įspėjamieji žūties signalai? Klausimas apie šablonus ir priežastis, dėl kurių žlugo visos imperijos, rūpi viso pasaulio mokslininkams “, – rašo žurnalistė Karina Seeburg.

„Visuomenės – tai trapios žmogiškos struktūros, kurios gali žlugti“, – sako Richardas Blantonas, Purdue universiteto antropologijos profesorius emeritas ir žurnale „Frontiers in Political Science“ paskelbto tarptautinio mokslininkų grupės naujo tyrimo pagrindinis autorius.

Pažvelgus atgal, galima rasti daug istorijų. Kai kurios civilizacijos žlugo su trenksmu, kitos tyliai nunyko. Tačiau etnologai, sistemų teorijos ekspertai, istorikai ir sociologai nustatė tūkstantmečiais besikartojančius dėsningumus.

Tuo pačiu metu egzistuoja įvairūs civilizacijų žlugimo paaiškinimai ir priežastys: stichinės nelaimės, išteklių išeikvojimas, didėjanti nelygybė, socialinio susitelkimo stoka ir pernelyg sudėtingos visuomeninės sistemos.

Link sistemos žlugimo gali pastūmėti ir „Moralinis aukščiausio lygio vadovybės nepakankamumas“, – rašo naujo tyrimo „Frontiers in Political Science “ leidinyje autoriai, ištyrę 30 iki-šiuolaikinių visuomenių.

„Daugumoje civilizacijų rašytine ar susitarimo nerašytine forma egzistavo savotiška visuomeninė-socialinė sutartis“, – sako Gary Feinmanas, Čikagos gamtos istorijos muziejaus archeologijos ir etnologijos krypčių kuratorius ir tyrimo bendraautorius.

„Jei lyderis pažeidžia bendruosius principus ir prieštarauja pagrindinėms visuomenės vertybėms, žmonės praranda pasitikėjimą valdžia“, – sako Feinmanas. Taip pat ikimoderniose visuomenėse, kurioms iš esmės būdingas „geras valdymas“, tai ne kartą paskatino politinę poliarizaciją ir opozicinius judėjimus. Visų pirma mažėjo pasirengimas mokėti mokesčius. Tai savo ruožtu kenkė biudžetinei visuomenės būklei, todėl sistemos atsidurdavo nestabilioje padėtyje “, – rašo leidinys.

„Tyrėjai taip pat priėjo dar vienos esminės išvados: „valstybės su geru valdymu žlunga radikaliau ir sunkiau nei autokratinės sistemos “, – sako Feinmanas.

Taip yra dėl stipresnės valstybės organizacinių formų ir infrastruktūros tarpusavio priklausomybės. Jų sunaikinimas smarkiai smogia gyventojams. Jei dingsta autokratas, dažnai jis tik pakeičiamas nauju“, – sakoma straipsnyje.

Vien tik katastrofa – ar tai būtų riaušės, pandemijos, ar klimato krizės – dažniausiai nesukelia žlugimo, mano istorikas Josephas Tainteris, tyrinėjęs majų civilizacijos mirtį, Čako kanjoną ir Vakarų Romos imperijos žlugimą. „Visuomenės išvysto kompleksiškumą kad galėtų įveikti šiuos ypatingus iššūkius“, – teigė jis „The New York Times“ leidiniui.

Šiandien tokiuose universitetuose kaip Kembridžas ir Prinstonas yra centrinių pasaulinės sisteminės rizikos tyrimų centrai”, – pažymi „Süddeutsche Zeitung”. „Juk vis didėjantis šiuolaikinės visuomenės ir tarptautinės sistemos sudėtingumas pats gali tapti rizika saugumui”, – perspėja sistemų teoretikai, istorikai ir ekonomistai. Tainteris pripažįsta, kad tam tikro masto sudėtingumo tendencija gali kelti tas rizikas.

Šiuolaikinės visuomenės silpnoji vieta yra ta, kad jų funkcinės sistemos vis labiau persipina tarpusavyje, todėl problemos vienoje vietoje gali greitai išplisti į kitas sritis, o tai daro krizes vis labiau nenuspėjamas. Tai taikoma tiek pasaulinėms finansų sistemoms, tiek ir virusų plitimui ar Žemę supančioms tiekimo grandinėms.

„Vietos problemos greitai virsta pasaulinėmis katastrofomis. Internetas taip pat prisideda prie priklausomų santykių atsiradimo pasaulyje. (…) Todėl nelaimių tyrėjai jau seniai pasisakė už tai, kad gyvybiškai svarbios prekės, tokios kaip maistas, būtų gaminamos vietoje, o energija būtų gaminama decentralizuotai. „.

Amerikiečių tyrinėtojas Jaredas Diamondas savo knygoje „Kolapsas“ šiuolaikinį pasaulį lygina su Velykų sala. „Globalizacijos, tarptautinės prekybos, kelionių lėktuvu ir interneto dėka visos Žemės valstybės šiandien dalijasi ribotais ištekliais.

„Velykų sala buvo izoliuota Ramiajame vandenyne, kaip ir Žemė kosminėje erdvėje”, – paaiškina Diamondas. (…) Socialinės raidos įkarštyje salos gyventojų gyvenimo būdas pranoko gamtos pajėgumus. Miškai buvo iškirsti, nes žmonėms reikėjo medienos, kad būtų galima pagaminti kanojas ir gabenti milžiniškas akmens moa skulptūras. Kai Velykų salos gyventojai sunaikino paskutinius medžius, dirva ėmė nykti – žmonės prarado gyvenimo sąlygas“.

Diamond nustatė penkias pagrindines priežastis, dėl kurių žlugo jo tiriamos civilizacijos: žalingas poveikis aplinkai, klimato svyravimai, priešiški kaimynai, prekybos partnerių trūkumas ir neteisinga visuomenės reakcija į pokyčius”.

„Kad ir kokie skirtingi būtų tyrėjų požiūriai, tačiau vieno iš jų atžvilgiu dauguma mokslininkų yra vieningi: visuomenė žlunga, kai neranda tinkamų atsakymų į pokyčius ir naujus iššūkius“, – apibendrina „Süddeutsche Zeitung“. „(…) Egzistuoja žlugimo šablonai, „tačiau tai neturėtų reikšti, kad vėl istorija pasikartos“, – sako Feinmanas. – Mes galime pasimokyti iš praeities,” nes tolesnė istorijos eiga yra mūsų rankose”, mano jis, pamiršęs inercijos tendenciją, kurios sustabdyti dažniausiai negali jau niekas.

Tai kaip banda lekianti link prarajos, kur pirmieji jau krenta žemyn, o gale esantys dar nemato pražūties perspektyvoje ir stumia pirmyn priešakinius, neturinčius pakankamai jėgų pasipriešinti tai stumiančiai masei. Paskutiniai išlikę jau nebeatkurs buvusios didybės ir galios, neišlaikys kultūros ir tradicijų, ir tyliai sunyks kaip buvęs visuomeninis vienetas.