infa.lt

EPA

Nei izoliacijos, nei kaukių, nei isterijos. Švedija neįgriuvo į koronos komą ir gyvena normalų gyvenimą. Dabar Dominikas Sendbrukas (Dominic Sandbrook) dailymail.co.uk portale klausia: Tai įrodymas to, jog mes viską darėme siaubingai neteisingai?

Prieš kelias dienas pasivaikščiojau po parduotuves. Buvo puikus rytas, o parkuose ir kavinėse buvo pilna besidžiaugiančių saule šeimų.

Galbūt, parduotuvės buvo šiek tiek tylesnės, nei jos būtų buvusios prieš metus; bet jos buvo pakankamai pilnos.

Restoranai ruošėsi pietums; nuotaika buvo rami ir džiugi. Ir niekas – taip, niekas – nedėvėjo kaukės.

Tai, be abejo yra nuostabu

Aš buvau ne Didžiojoje Britanijoje, bet Švedijoje, šalyje, kuri vienintelė Europoje, atsisakė įvesti karantino institutą.

Ir, kai aš laukiau eilėje norėdamas nupirkti sūnui ledų, mane sukrėtė kontrastas su situacija namuose. Kaip ir dauguma žmonių, aš niekada neįsivaizdavau, kad saviizoliacija tęsis taip ilgai arba kad padariniai bus tokie apverktini.

Laisvės skonis: pandemijos metu švedai galėjo laisvai pasimėgauti saule, sportuoti ir bendrauti.

Laukiama, kad griežtas trijų mėnesių izoliacijos laikotarpis JK įtakos ekonomikos susitraukimą 2020 m. maždaug 11,5 procento.

Iš tiesų, praėjus kelioms savaitėms po to, kai Borisas Johnsonas paskelbė apie drakoniškus gyvenimo ir pragyvenimo šaltinių apribojimus, aš šiuose puslapiuose rašiau, kad antrosios Didžiosios depresijos baimės perdėtos ir, kad, turėdama tinkamą nusiteikimą, Didžioji Britanija greitai grįš į normą.

Bet, bėgant mėnesiams ir mums pasineriant vis giliau į inerciją, mano optimizmas išgaravo.

Naujausi duomenys rodo, kad per pirmuosius tris blokavimo mėnesius mūsų ekonomika susitraukė 20 procentų – daug daugiau nei kitose pramoninėse šalyse, tokiose kaip JAV ir Vokietija.

Dauguma ekspertų mano, kad blogiausia dar priešakyje, Anglijos bankas prognozuoja, kad nedarbas metų pabaigoje pasieks 2,5 mln. Ir net tai gali būti per daug optimistiška.

Nepaisant šių siaubingų prognozių ir būtinybės įvesti tvarką šalyje – ir nepaisant gerų naujienų apie staigų mirties ir hospitalizacijos atvejų sumažėjimą , dalis Didžiosios Britanijos tebėra beveik terminio paralyžiaus gniaužtuose.

Miestų centrai apleisti, priemiestiniai traukiniai neveikia, o atviri biurai dirba su skeletiniu personalu. Todėl nesuskaičiuojamos daugybė parduotuvių, barų, restoranų ir kavinių nesivargino atsidaryti – ir, galbūt ,niekada to nepadarys.

Kalbant apie Borisą Johnsoną, jis, panašu, dingo be pėdsakų – bent jau tol, kol „Mail“ šią savaitę jį susekė tolimame Škotijos rajone.

Panašu, kad vyriausybė yra nepajėgi parodyti iniciatyvą, o visuomenės nuotaikos apibūdinamos ginčais ir negatyvo kartėliu. Nėra jokios pozityvios dvasios, kurios mums labai reikia, kad atgaivintume savo nacionalinę gerovę.

Prieš dvi savaites su palengvėjimo jausmu įlipau į lėktuvą, skrendantį į Švedijos sostinę Stokholmą. Švedijos vadovai laikė atviras visas parduotuves ir barus, reikalavo, kad vaikai eitų į mokyklą ir iki šiol dar nepasakė savo piliečiams, kad jie dėvėų kaukes.

Vis dėlto, negaliu paneigti, kad jaučiau nerimą. Būdami karšti visko kas skandinaviška šalininkais, mes suplanavome savo šeimos atostogas, kai koronavirusas buvo dar tik blizgesys kinų šikšnosparnio akyse. Retkarčiais susimąstydavau, ar mums protinga būtų tai atšaukti. Tačiau mano žmona, daug drąsesnė nei aš, apie tai nenorėjo nė girdėti.

Ir be tokių stebuklų kaip bandelės su cinamonu, nepaliesti miškai ir žėrintis Baltijos vandenų grožis, man buvo įdomu pamatyti, kaip gyvena švedai.

Jau keletą mėnesių jų šalis buvo didžioji išimtis, vienodai įkvepianti susižavėjimą ir siaubą.

Kai kurie pranešimai teigė, kad įprastas gyvenimas nesikeitė. Kiti, ypač kairiosios pakraipos, užsipuolė Švediją kaip antiutopinės katastrofos zoną, tarsi gatvės būtų apgultos nepalaidotais kūnais.

Šalies koronaviruso strategijos autorius, kuklus valstybės epidemiologas, Andersas Tegnellas (Anders Tegnell), tapo vienu prieštaringiausiai vertinamų žmonių Europoje.

Nuo pat pradžių jis tvirtino, kad privaloma saviizoliacija būtų tuščias laiko švaistymas. Ponas Tegnellas teigė, kad Švedija turi seniai sudarytą kovos su pandemija planą ir ketina jo laikytis.

Žmonės turėtų būti protingi, plauti rankas, vengti viešojo transporto ir laikytis saugaus atstumo, tačiau tai buvo viskas.

Mokyklų uždarymas buvo „beprasmis“. Uždaryti sienas buvo „juokinga“. Kaukės iš esmės buvo tuščias laiko švaistymas. Parduotuvės ir restoranai turi likti atviri.

Kai pašnekovai paklausė, kodėl Švedija neseka Vokietijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos saviizoliavimosi pavyzdžiu, ponas Tegnell turėjo tvirtą atsakymą. Kitos šalys, jo teigimu, „supanikavo“. Tačiau panika nebuvo būdinga švedams.

Net plintant virusui ir didėjant mirštamumui, o ligoninės Italijoje ir Ispanijoje buvo perpildytos, Švedija laikėsi savo. Jokios saviizoliacijos.

Rezultatai nebuvo idealūs. Kaip ir mums, švedams nepavyko apsaugoti savo slaugos namų.

Iki to laiko, kai išsilaipinau Stokholme, jų mirtingumas siekė beveik 57 iš 100 000 žmonių – daug blogiau nei kaimyninėse Šiaurės šalyse.

Tiesiai kalbant, Švedija yra tankiau apgyvendinta nei didžioji dalis Norvegijos, Danijos ir Suomijos, turinti tris didelius miestus Stokholmą, Geteborgą ir Malmę.

Švedijos mirčių procentas vis dar yra mažesnis nei Belgijoje (87 atvejai 100 000 žmonių), Ispanijoje (62), Didžiojoje Britanijoje (62) ir Italijoje (58) – visos jos buvo saviizoliacijoje.

Taigi kokią aš iš to padariau išvadą? Na, tai paprasta atspėti. Po Britanijos negatyvo, paranojos, aimanų ir kivirčų – Švedija buvo rojus.

Kontrastas mane sukrėtė beveik iškart prekybos centre. Paprastai didžiulės skandinavų kainos mane verčia raukytis.

Tačiau šį kartą aš jų beveik nepastebėjau, per daug mėgaudamasi eilių nebuvimu dar prieš įeinant į parduotuves, kaukių nebuvimu ir apskritai ramia atmosfera.

Niekas iš siaubo neatšoko, kai mūsų vežimėlis pravažiavo penkių metrų atstumu nuo jų. Žmonės taip pat nepasitraukė su siaubu, kai praėjime pasirodė kitas pirkėjas, kaip kad šiuo metu yra įprasta britų prekybos centruose.

Tai uždavė toną ateinančioms dviem savaitėms. Švedams vasaros gyvenimas vykoi kaip įprastai. Galbūt žmonės nuo nepažįstamų žmonių išlaiko šiek tiek didesnį atstumą nei įprastai, bet taip protingai, atsargiai, kad mes to nepastebėjome.

Kai mes plaukėme baidarėmis nuostabiame Stokholmo salyne, gidas pasakojo, kad savaitgaliais jis būna pilnai rezervuotas, nors užsienio turistų skaičius gerokai smuko.

Panašiai, kai lankėmės stulbinančioje Baltijos Gotlando saloje, savotiškoje skandinaviškoje Kornvalio versijoje, atostogų sezonas buvo pačiame įkarštyje. Restoranai buvo užimti, o mums dažnai reikėdavo rezervacijos, kad galėtume į juos patekti.

Taip, mums atvykus buvo pasiūlyta rankų dezinfekavimo priemonė, tačiau apie tai nebuvo puikių dainų ir šokių (humoras).

Kadangi dauguma švedų puikiai kalba angliškai, mes dažnai klausdavome žmonių, ką jie apie visa tai galvoja. Ir atsakymai visada būdavo vienodi.

Taip, jiems buvo gaila, kad virusas pateko į jų senelių globos namus. Tačiau visi be išimties švedai džiaugėsi išvengę izoliacijos.

Iki to laiko, kai tėvynėje ėmė plėstis A lygio neramumai, aš jaučiausi apgailėtinai dėl būtinybės grįžti namo.

Bet, galbūt Švedijos patirtis buvo pernelyg gera, kad būtų tiesa? Kad tą sužinočiau žvilgtelėjau į naujausius skaičius.

Rugpjūčio 3 d., dieną, kai mes atvykome į Stokholmą, tik vienas švedas mirė nuo „Covid-19“. Kitą dieną mirė trys žmonės. Sekančią dieną 13; vėliau nukrito iki šešių.

Anot Sebastiano Rushwortho, Stokholmo A&E skyriaus amerikiečių kilmės gydytojo, jis per mėnesį neapžiūrėjo nė vieno „Covid-19“ paciento: „Iš esmės“, – rašo jis, – „Covid-19“ visomis prasmėmis baigėsi Švedijoje.

‘Taigi, ar Britanija turėjo pasekti Švedijos pavyzdžiu?

Vienas akivaizdus kontrargumentas yra tas, kad Didžioji Britanija yra tankiau apgyvendinta – joje gyvena beveik 70 milijonų žmonių, lyginant su dešimčia Švedijos milijonų. Galbūt mums visada bus reikalinga kažkokia, nors ir laikina, izoliacija.

Vis dėlto, visais kitais atžvilgiais, aš manau, kad palyginimas parodo mus beveik bepročiais.

Per pirmuosius tris mėnesius Švedijos ekonomika susitraukė maždaug 9 procentais – mažiau nei pusę mūsų ekonomikos nuosmukio. Mūsų vaikai liko namuose; jų ėjo į mokyklą. Mūsų verslas uždarytas; jų liko atviras. Mūsų socialinis ir kultūrinis gyvenimas sustabdytas; jų tęsėsi – su tam tikrais protingais apribojimais.

Didžiausias skirtumas vargu ar galėtų būti ryškesnis. Švedijos mokslininkai sudarė planą, o jų vyriausybė ramiai jo laikėsi.

Net ir augant tarptautinei kritikai prieš jo taktiką, ponas Tegnell išliko ramus. Vėl ir vėl jis kartojo, kad nėra prasmės panikuoti, nėra prasmės daryti minios mėgstamus gestus ir nėra prasmės ekonominei savižudybei.

Sulyginkite tai su britų politikais, kurie blaškosi aplink kaip girtuokliai uždarant ir nuolatos imdamiesi vis griežtesnių priemonių, kad nuramintų visuomenės isteriją.

Tačiau, galbūt, per daug lengva kaltinti Borisą Johnsoną ir Co, kurie yra tik visuomenės, kuriai tarnauja, atspindys. Pono Tegnellio požiūris pasiteisino, nes švedai yra rimta, protinga, įstatymų besilaikanti tauta, kuri tiki individualia atsakomybe ir gali būti pasitikėti savo elgesiu.

Vėlgi, palyginkite su čia vykstančiomis scenomis pirmiausiai paniškas tualetinio popieriaus pirkimas ; absurdiškos minios Pietų pakrantės paplūdimiuose; net „antirasistinių“ anarchistų minios, manančios, kad pandemija yra idealus laikas skaldymuisi. Visa tai labai apgailėtina, aš suprantu.

Ir aš negaliu paneigti, jog kai mes skridome atgal į dviejų savaičių karantiną Britanijoje, aš jaučiausi visiškai prislėgtas ne tik galvodamas apie visas tas šlykščias kaukes, bet ir to kairiojo sparno nykaus mykimo, dešiniojo sparno barnių, politinės nekompetencijos ir bendro neatsakingumo perspektyvos.

Ir taip. skandinaviška dvasia, čia yra teigiama nata, kuria galima užbaigti.

Koks bebūtų tragiškas mirties atvejų skaičius Didžiojoje Britanijoje, – jis nepriartėjo prie 250 000, kuriuos prognozavo profesoriaus Neilo Fergusono apokaliptinis modelis, kuris, kaip pranešama, įkvėpė Boriso Johnsono sprendimą įvesti izoliaciją.

Mirštamumas mažėja kelis mėnesius – 95 procentais lyginant su piku balandžio mėnesį.

Koronaviruso aukų dabar yra šešis kartus mažiau nei mirčių nuo gripo ir pneumonijos. Savaitę iki liepos 31 d. tik 2,2 procento mirties atvejų Anglijoje ir Velse buvo priskirti Covid-19.

Panašu, kad vaikai nuo viruso nenukenčia ir jo per daug neplatina. Yra žinoma, kad tik vienas sveikas vaikas mirė nuo Covid-19 Didžiojoje Britanijoje, ir pasaulyje nėra užfiksuotas nė vienas atvejis, kai vaikas perduoda virusą mokytojui.

Mes žinome, kam gresia didžiausias pavojus (labai seni, labai nutukę, žmonės, esantys Karibų ir Azijos kilmės arba turintys tokias problemas, kaip diabetas ir plaučių ligos), ir mūsų klinikų gydytojai ėmė kur kas geriau gydyti ir valdyti ligą.

Kitaip tariant, nėra jokios priežasties, kodėl Didžiosios Britanijos politikai negali pakeisti įrašų – ir jie privalo tai padaryti greitai, net jei tai sutrikdo jų brangias atostogas.

Per daug ilgai mus valdė paranoja. Tačiau ekonominė logika ir aiškus sveikas protas nusako, kad negalime būti paralyžiuoti nė minutės ilgiau.

Dabar prioritetu turi tapti siekis iš naujo paleisti įmonių variklius ir atkurti ekonomiką. Gyvenimas visada susijęs su rizikos elementu ir tol, kol esame protingi, turime grįžti prie normalaus gyvenimo ir išsivaduoti nuo savo nacionalinės baimės.

Taigi atėjo laikas – nors ir pavėluotai – Borisui Johnsonui pakviesti ginklui.

Jis gali įsivaizduoti save kaip Churchillio reinkarnacija, tačiau iki šiol jam nepavyko susilyginti su šio didžio žmogaus drąsa nacionalinės krizės metu. Dabar labiau nei bet kada jis turi atsisakyti atsargumo ir suburti tautą.

Tiesa ta, kad daugeliui iš mūsų paskutiniai mėnesiai buvo viena ilga atostogų atitrūkus nuo realybės diena. Tačiau vasara beveik baigėsi, o ekonomikai vos palaikoma gyvybė. Laikas grįžti į darbą.