infa.lt

Wprost

MIP dabar koncentruoja visą dėmesį į karą su „Islamo valstybe“, bet kariniai pasaulio gigantai ruošia savo kariuomenes nepalyginamai didesniam konfliktui, rašoma Wprost (Lenkija) portale.

Dabartiniai susidūrimai su ISIS, buvusios Vakarų operacijos Afganistane ir Irake arba Rusijos veiksmai Gruzijoje ir Ukrainoje – tai tik pradžia pasiruošimo tam, kam ruošiasi „didžiojo karo“ architektai. Ar gali jis įvykti? Tikrai, kad nė vienoje iš tų vietų, kurios mums yra žinomos pagal paskutinius spaudos pranešimus. Tai tikrai nebus Sirija, Irakas ar Palestina, kur jau rusena vietiniai gaisrai, kartas nuo karto reikalaujantys karinio įsikišimo, tačiau ne karo, gyvenimo ar mirties vardan. Susiremti „didžiajame kare“ dabar gali ( arba galės netolimoje ateityje ) viso labo keletas valstybių, kurios užduoda kryptį pasaulinėms karinėms iniciatyvoms. Pirmoje eilėje tai JAV ar NATO visumoje, Kinija, Rusija ir Indija.

Jų siekiai nukreipti viena linkme: užtvirtinti arba įgyti galimybę kariauti karą viso Žemės rutulio, arba bent jau rytinio pusrutulio (Rusija, Kinija, Indija) mastu.

JAV, savo saugios padėties tarp dviejų vandenynų dėka, labiau orientuojasi į ekspedicinį savo kariuomenės pobūdį, trys likusios valstybės – veiksmams savoje teritorijoje. Jeigu įvyks globalaus masto konfliktas, tai ne kiekvienam kampeliui lygiomis dalimis gresia gaisrai. „Didžiojo karo“ scena, jeigu joje susidurs JAV ir Kinija, pirmiausiai taps Ramusis vandenynas ir rytinė Azija; Jeigu Aljansas pakils į kovą su Maskva, – linija tarp Rusijos ir NATO valstybių bus – nuo Arkties iki Viduržemio jūros. Reikėtų paminėti, kad antruoju atveju Lenkija atsidurs tiesiai potencialaus fronto viduryje.

Iš oro ir iš jūros

Kiekvieno būsimojo „didžiojo karo“ formą nustato Jungtinės Valstijos, nors jos, greičiausiai, jo ir neinicijuoja, todėl, kad tai valstybė, kuri gina tai, ką jau turi, o ne alkana auganti valstybė. Amerika užduoda toną ir dar dešimtmečius užduos strategijų, karinių technologijų ir naujų dabarties veiklos sferų tyrinėjimo kariniams tikslams gaires. Nėra pasaulyje jokios kitos tokios valstybės, kuri šiame vaidmenyje galėtų susilyginti su Amerika. Kinija – viso labo tik mėgdžiotoja, nors visa tai nereiškia, kad ji negalėtų tapti labai pavojinga netolimoje ateityje.

Karinis amerikiečių pasirengimas – tai trijų JAV esminių strateginių punktų doktrinos darinys, kuris išlieka nepakitęs nuo XIX amžiaus ir tik yra papildomas naujomis kryptimis, atsirandančioms pasaulyje besivystant technologijoms. Pirmiausia, amerikiečiai stengiasi neleisti atsirasti pasaulyje ir jos kontinente jėgos, kuri galėtų grasinti pačioms JAV sausumoje.

Antra, amerikiečiai stengiasi dominuoti šiaurinėje Atlanto ir Ramiojo vandenynų dalyse, kad joks priešas negalėtų prisiartinti prie jos krantų.

Trečia, Jungtinės Valstijos nenori kad Eurazijoje imtų dominuoti viena kuri nors valstybė, nes visumoje ji (Eurazija) potencialu lenkia JAV ir galėtų jas nugalėti.

Labiausiai dinamiškas ir aktualus antrasis punktas. Vašingtonas iš jo išvedė paveldėtą iš Britanijos valstybės viešpatavimo visuose pasaulio vandenynuose, ore ir kosmose, o taip pat kibernetinėje erdvėje, doktriną.

Kiekviena iš šitų sričių gali tapti pavojinga amerikiečiams, atitinkam,ai, jas visas būtina kontroliuoti. JAV žingsnis po žingsnio, nuosekliai įgyvendina aukščiau nurodytus punktus, ko pasekoje konfliktas amerikiečių teritorijoje tampa neįmanomu, o tikimybė užpulti iš oro stipriai apribota, todėl būsimą „didįjį karą“ Amerika kariaus toli nuo savo krantų.

Pastaraisiais metais tai atsispindi „AirSea-Batle“ doktrinoje – oro-jūros susidūrimai. Ši pagrindinė amerikiečių koncepcija neseniai pakeitė pavadinimą, bet liksime prie įprasto senojo pavadinimo. ASB – tai atsakas į grėsmę iš Kinijos pusės. Strategija turi kaip gynybinį, taip ir puolamąjį pobūdį, ir bus vykdoma keliomis kryptimis: ore, jūroje, sausumoje, kosmose ir kibernetinėje erdvėje. Paprastai šnekant, kalba eina apie savo bazių ir transportavimo kelių gynybą Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione ir priešo gynybinių pozicijų naikinimą.

Tykantis drakonas

Kinija pastaruosius dešimt metų vysto puolamąsias priemones, leisiančias sunaikinti amerikiečių bazes Ramiajame vandenyne ir smogiamuosius laivyno būrius (balistines ir sparnuotąsias raketas, radarams nematomus lėktuvus, už horizonto linijos esančias radarų stotis) Kinijos liaudies – išlaisvinimo armija nori gauti galimybę prasilaužti pro taip vadinamą pirmąją salų eilę, t.y. amerikiečių karinius įrenginius ir JAV sąjungininkų Ramiojo vandenyno vakarinėje dalyje gynybos sistemas (Filipinų, Taivanio, Okinavos, Japonijos archipelago)

Taip pat Pekino vadovybė galvoja apie prasiveržimą pro antrąją salų eilę, t.y. amerikiečių saugos juostą, kuri tęsiasi nuo Japonijos iki Papua- Naujosios Gvinėjos (Marianų salos su didele oro ir jūrų baze Guamoje, Bonino salos, Ivo Džimos, kartais tam priskiriama dar ir Midvėjaus salos. Toliau – jau JAV teritorija: Havajai ir vakarinė pakrantė.

Amerikiečių tikslai ASB rėmuose paprasti: neleisti Kinijai peržengti pirmos salų eilės ir sumušti Kinijos karines pajėgas iš už šios priedangos. Konfliktas prasidės, vienu metu paraleliniais smūgiais prieš kompiuterinius tinklus, satelitus, radarų sistemas ir ugnies koordinavimo sistemas, kad apakinti ir išvesti priešą iš pusiausvyros. Paskui pasirodys atakuojantys naikintuvai, balistinės ir sparnuotosios raketos naikinančios karinę infrastruktūrą. Jeigu konfliktas pasieks tokį lygį, kuriame bus panaudotas branduolinis ginklas, tai greičiausiai šiame kare nugalės JAV. Tačiau jeigu tai bus tik konvencinis konfliktas situacija taps sudėtinga.

Pirmoje konflikto fazėje, greičiausiai nugalėtų aukštesnį techninį lygį pasiekę amerikiečiai, bet antrosios t.y. žiaurios konfrontacijos kur panaudojami lėktuvai, bombos, laivai ir kariai, baigtis nėra tokia akivaizdi. Kaip rodo kompiuterinis modeliavimas sukurtas pagal JAV gynybos ministerijos užsakymą, kinų lėktuvai ir raketos nors ir nėra labai tobuli tehnologiškai, gali pralaužti amerikiečių gynybos sistemas savo skaitlingumo dėka atakuojant vienu metu.

Keturios penktosios bus sunaikinta, bet likusių užteks, kad padarytų didelių nuostolių pirmoje ir antroje gynybinėse salų linijose, o taip pat trečioje (San Diego bazė) ir septintoje (Jokohamoje) amerikiečių laivyno bazėse, veikiančiose Ramiajame vandenyne.

Abi pusės savo žinioje turi pakankamą potencialą, kad konfliktas taptų ilgalaikio totalaus naikinimo pobūdžio ir, kas svarbiausia, jos tam ruošiasi – dėl viso pikto.

Į Vakarus

NATO susidūrime su Rusija reikalai atrodys visiškai priešingai lyginant su Kinija. Jeigu tai bus branduolinis konfliktas, tai Maskva turi daug galimybių jeigu nenugalėti, tai bent susiderėti dėl palankios taikos. Rusija tai pasiektų vien dėl to, kad ji turi pakankamą branduolinį potencialą, kad sukelti milžiniško masto sugriovimus Europos teritorijoje ir netgi JAV. Jeigu konfliktas bus tik konvencinis, tai Rusija neturi jokių šansų.

Tai, kaip Maskva mato ir planuoja „didįjį karą“, demonstruoja reguliarūs manevrai „Vakarai“. Vaizdas toks, kad jų metu, Rusija ir Baltarusija kartu lyg ir derina antiteroristines bendras operacijas, bet iš tikrųjų ruošia kariuomenes konvenciniam karui su Aljansu.

Jeigu „AirSea Batle“ pagrindinis vaidmuo tenka jūros ir aviacijos pajėgoms, tai Rusijos pagrindinė atrama yra sausumos pajėgos: tankų ir mechanizuotų pajėgų junginiai. Būtent jos prisiims ant savęs pagrindinę konflikto naštą, o aviacija ir raketinės pajėgos atliks pagalbinį vaidmenį. Nuo 2013m. rusai atidirba veiksmus permetant didelius karinių vienetų kiekius oru ir geležinkelio sistemomis, tam kad užtikrintų žymią karinių vienetų koncentraciją atitinkamuose regionuose, ir, kaip įmanoma per trumpesnį laiką atakuotų priešininką, kol jis nemobilizavo savo pajėgų efektyviai gynybai.

Tad „didžiojo karo“ pradžioje, galima laukti ryžtingo puolimo sausuma į Lenkijos teritoriją, kuris kaip pleištas įsmigs į šią šalį dar iki ateinant pastiprinimui. Jeigu tarp NATO ir Rusijos įvyks „didysis karas“, tikimybė, kad jame bus panaudotas branduolinis ginklas yra daug didesnė, nei karo tarp JAV ir Kinijos atveju. Tai todėl, kad Rusijos lyderiai puikiai suvokia, jog jų konvencinės pajėgos nusileidžia Vakarų pajėgoms. Kad išlygintų tokį disbalansą, jie numato galimybę panaudoti taktines branduolines galvutes. Tai riboto masto branduolinės ginkluotės panaudojimo doktrina be naikinančių smūgių tarp valstybių apsikeitimo, naudojant jų strateginę įvairovę. Kaip bebūtų gaila, bet šis konfliktas pirmiausia prasidės Lenkijos teritorijoje ir būtent jos žemės ir pajėgos taps pagrindiniu branduolinių smūgių taikiniu.

Jeigu rusai atakuos visu pajėgumu, Lenkijos kariuomenė nebus pajėgi jiems pasipriešinti, ir savo ruožtu europietiškos NATO narės neturi pakankamai politinės valios ir potencialo, kad iškarto pradėtų karinius veiksmus. Taip, kad lieka tik Jungtinės Valstijos Dabar amerikiečiai Europoje dislokavę dvi nuolatinio buvimo sausumos brigadas toje teritorijoje ir vieną rotacinio pobūdžio. Taip, kad įsiveržimo atveju jiems reikės papildomas pajėgas permetinėti per Atlanto vandenyną.

Esant tokiai situacijai būtina užsitikrinti dominavimą ore. Ir jeigu Rusija atakuos sausumos pajėgomis, NATO – aviacija ir raketomis. O visa tai vyks virš mūsų galvų sėjant mirtį ir sugriovimus.

Kas dar nori dalyvauti didžiajame kare?

„Didysis karas“ taip pat gali įvykti tarp Kinijos ir Indijos arba Rusijos ir Kinijos. Abiem atvejais didelė branduolinio ginklo panaudojimo tikimybė. Dar verta paminėti, kad, nors tarp Pekino ir Delio arba Pekino ir Maskvos egzistuoja nemažai ginčų, tame tarpe ir teritorinių, didelės apimties kariniams veiksmams trukdo geografija. Kinija atskirta nuo Indijos Himalajais ir Karakorumo kalnais, o nuo gyvenamojo Rusijos centro – Sibiru.

„Didysis karas“ gali prasidėti, bet tai nėra nulemta. Dabar tikimybė to, kad Vakarai bus uždegti, nedidelė, tačiau dabartinis pasaulinių įvykių tempas pastebimai padidėjo. Interesų nesuderinamumas tarp didžiųjų pasaulio žaidėjų labai ryškus, vis aiškiau pasireiškia kylančių pasaulio valstybių ambicijos, ypač Kinijos ir Rusijos. Potencialių konfliktų atsiradimo zonose stiprėja teritoriniai ginčai (Krymas, Donbasas, Arktis, salos pietų–Kinijos jūroje), kurie dar prieš dešimtį metų buvo užšaldyti. Kol kas tai tik tylus urzgimas, bet pagrindinių valstybių kariuomenės jau pasiruošusios pasauliniam konfliktui, ir tada tai virs į laukiniu riaumojimu.

parengė: Andrius