infa.lt

nuotr.: Olivier Matthys/Reuters

„Pandemija atskleidžia gilius tarptautinės sistemos pokyčius, kuriuos Vakarų šalys dažnai linkusios ignoruoti. Tik jėgos politika ir realių pasaulinių iššūkių matymas leis Europai išvengti strateginės marginalizacijos„, – rašo aukštas pareigūnas, buvęs politinių tyrimų Instituto dėstytojas tarptautiniais klausimais, Pierre-Henri d’Argenson, Le Figaro portale.

Krizės metu nutiko trys nepaprastai stebinantys dalykai. Pirma, iškart po perspėjimo apie pavojingą situaciją visi grįžo namo, į savo šalį. Per trumpą laiką turistai perėjo nuo laimingų keliautojų statuso prie nepageidaujamų užsieniečių, kartais su priešiškumu sutinkamų vietinių gyventojų. Sėkminga globalizacija ką tik nusimetė kaukę.

Pasaulio piliečiai kažkur dingo. Turistai, studentai, verslininkai, be kita ko, tapo tuo, kas buvo visada: užsieniečiais. Žinoma, kai krizė pasibaigs, prekyba ir žmonių judėjimas vėl sugrįš į savo įprastą eigą, tačiau mes, europiečiai, kuriems liepiama vis labiau „atsiverti“, nebetikėsime pagrindine globalistine tiesa, teigiančia, kad bet kuris asmuo randasi pas save namuose, kad ir kur jis bebūtų“, – pastebi straipsnio autorius.

Antras stulbinantis faktas yra tarptautinio solidarumo nebuvimas krizės metu. Šiandien, kaip ir praeityje, virusas nebuvo pripažintas bendru žmonijos priešu. Kiekviena valstybė pradėjo įgyvendinti savo strategiją, nekoordinuodama savo veiksmų su kitomis, nesikreipdama į regionines organizacijas ir nenustodama deklaruoti savo geopolitinių ambicijų.

Kai buvo teikiama bet kokia pagalba, spėlionės dėl paslėptų jos motyvų naikino visus jos privalumus galinčius padėti užmegzti draugystę tarp tautų. Toks nacionalinis išsiskirstymas kovojant su virusu verčia Europos elitą pripažinti tai, ko jie atmesdavo dešimtmečius: pagrindine pasaulio bendruomenės statinio plyta – išlieka tauta“, – konstatuoja ekspertas.

Trečiuoju rodikliu tampa geopolitinės įtampos tarp Kinijos ir Vakarų išsikristalizavimas, formuojantis naujojo Šaltojo karo kontūrus, suteikiančius struktūrą Kinija-JAV ašiai. Pasaulis, neturintis ideologinio antagonizmo, susidaręs suirus SSRS, atkūrė civilizacinį susiskaldymą daugiapoliame pasaulyje, kuriame dominuoja JAV.

Dabartinės krizės išryškinta naujovė slypi didėjančioje Kinijos, kaip vienintelės „priešininkės“, turinčios ir galimybę, ir norą nuversti JAV ir Vakarus plačiąja šio žodžio prasme, nuo jų pasaulio lyderių pozicijos“, – sako d’Argensonas.

„Žvilgsnis į pasaulio ekonomikos srautų žemėlapį rodo, kad Europa, būdama toli gražu ne periferija, šiandien tapo buferine zona konfrontacijai tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų“, – rašoma straipsnyje. (…) Ką Europa gali ir ką turėtų daryti šioje naujoje konfigūracijoje, kad išsaugotų savo likimo kontrolę?

Man atrodo, kad yra būtini trys skubūs ir lemiami veiksmai. Pirmiausia reikia perorientuoti Europą į jos vidaus rinką. (…) Antrasis veiksmas yra fizinė jos sienų kontrolė, o krizė ką tik parodė, kad tai pilnai pasiekiama“.

„Trečiasis veiksmas – labiau subalansuotu pagrindu vėl sustiprinti Vakarų bloką su Jungtinėmis Valstijomis, tačiau tokiu būdu, kad jis nebūtų nukreiptas prieš Rusiją“, – teigia d’Argensonas. „Taika niekada nebuvo įmanoma be aiškaus jėgų pasiskirstymo tarptautinėje arenoje supratimo ir siekio su tuo susitaikyti.

Nusilpti – reikia paskatinti priešininką smūgiui.

Vakarai šiandien susiskaldę labiau nei bet kada anksčiau, ir tai yra pagrindinė jų silpnybė. Egzistuoja civilizacinis statymas, kurį neteisingai suvokia Europa ir JAV, ir kurį, tačiau, kaip tai bebūtų paradoksalu, puikiai supranta jų priešininkai.

Kamuolys, be abejo, yra JAV aikštėje, kurios požiūris į Europą kaip laiptelį Imperijos kelyje, skirtą absorbuoti Rusijos ir Artimųjų Rytų išpuolius, gali būti pateisinamas, jei manysime, kad JAV yra vienintelė supervalstybė. Bet, kaip ir Romos imperijos atveju, suirimas į sudedamąsias dalis gali pranašauti tik pačios Imperijos žlugimą“.