infa.lt

Prieš 300 tūkstančių metų Žemėje vienu metu vaikščiojo devynios skirtingos žmonių rūšys, anatomiškai pritaikytos gyventi įvairiomis klimato sąlygomis.

Artimiausia šiuolaikiniams žmonėms, kilusiems iš kromanjoniečių, rūšis, laikoma Homo neanderthalensis, kurios DNR daleles iki nešioja savyje beveik kiekvienas šiuolaikinis europietis.

Yra žinoma, kad neandertaliečiai buvo augaloti medžiotojai, prisitaikę gyventi šaltose Europos stepėse, tačiau nepaisant visų savo įgūdžių, neandertaliečiai dėl nežinomų priežasčių netikėtai paslaptingai išnyko.

Panašiai nuo žemės paviršiaus išnyko Denisovo žmonės, Homo Erectus ir Homo rhodesiensis atstovai, gyvenę atitinkamai Indonezijoje ir Centrinėje Afrikoje, taip pat kelios žemaūgės rūšys, tokios kaip Homo naledi, Homo luzonensis ir Homo floresiensis.

Tyrėjai mano, kad visų šių rūšių išnykimas beveik tuo pat metu, gali nurodyti į vienintelės išlikusios rūšies – šiuolaikinio žmogaus protėvių – kromanjoniečių genocidą.

Kodėl neandertaliečiai išmirė?

Kai maždaug prieš 10 000 metų dingo paskutiniai žmonių, išskyrus kromanjoniečių, rūšių atstovai, masinis šio įvykio pobūdis pradėjo panašėti į visuotinį išmirimą.

Kartu su tuo tyrėjai mano, jog tuo metu nebuvo akivaizdžių aplinkos katastrofų, susijusių su ugnikalnių išsiveržimais, dramatiškais klimato pokyčiais ar mūsų planetos susidūrimais su asteroidais. Vietoj viso to išnykimo laikas leidžia daryti prielaidą, kad jį sukėlė naujos rūšies, evoliucionavusios prieš 260 000–350 000 metų Pietų Afrikoje,Homo sapiens rūšies, plitimas.

Kaip skelbia sciencealert.com portalas, didžiulis šiuolaikinių žmonių paplitimas iš Afrikos, lėmė šeštąjį masinį išnykimą – įvykį, paveikusį daugelio tūkstantmečių periodą, kuris prasidėjo ledynmečio žinduolių išnykimu ir tęsiasi iki šių dienų. Bet ar kitos žmonių rūšys galėjo tapti mūsų pirmosiomis aukomis?

Žmogus – nepaprastai pavojinga rūšis. Būtent mes medžiojome šiurkščiavilnius mamutus ir antžeminius tinginius iki visiško jų išnykimo. Būtent mes sunaikinome miškus ūkininkavimui, pakeisdami daugiau nei pusę mūsų planetos.

Būdami pavojingiausia rūšimi kitoms žmonių civilizacijoms, mes nuolat konkuruojame dėl išteklių ir žemės. Istorijoje gausu pavyzdžių, kaip žmonės kovojo tarpusavyje, išstumdami ir naikindami kitas grupes, pradedant Kartagenos užkariavimu, Amerikos indėnų išnaikinimu ir baigiant masiniu fašistinės Vokietijos genocidu.

Kartu su kalba ar įrankių naudojimu, polinkis genocidui, galbūt, yra neatsiejama, instinktyvi žmogaus prigimties dalis. Nėra pagrindo manyti, kad ankstyvieji „Homo sapiens“ buvo mažiau smurtingi ir mažiau netolerantiški už šiuolaikinius savo atstovus, nors daugelyje paveikslų ankstyvųjų medžiotojų rinkėjų kultūra vaizduojama kaip ypač taiki ir kilni.

Daugelį tyrimų patvirtino toks faktas, kad karas primityvioje kultūroje buvo dar labiau visaapimantis ir žūtbūtinis. Be to, labai mažai tikėtina, kad kitos žmonių rūšys buvo daug taikesnės nei jau minėti Homo Sapiens genties atstovai. Neandertaliečių griaučiuose randamos traumos demonstruoja būdingus kariniams veiksmams sužeidimus.

Sudėtingi „Homo Sapiens“ ginklai suteikė tam tikrą karinį pranašumą, turint omenyje įvairius svaidomuosius ginklus, ietis ir vėzdus. Be to, kultūros plėtojimas padėjo mums žymiai padidinti saviškių skaičių ir tapti tikrai dominuojančia rūšimi planetoje, o sugebėjimas bendradarbiauti ir planuoti, manipuliuoti bei apgauti tapo svarbiausiu mūsų ginklu.

Šiuolaikiniai antropologai mano, kad neandertaliečių išnykimas nebuvo vienalaikis reiškinys. Tam, kad visiškai išnyktų nuo Žemės paviršiaus Senovės rūšims prireikė kelių tūkstančių metų.

Toks ilgas laikotarpis rodo, kad neandertaliečiai turėjo būti artimi mūsų intelekto lygiui, kad galėtų taip ilgai išsilaikyti konkuruodami su Homo Sapiens.