infa.lt

Tęsinys, ankstesnės dalys čia
–
Gurdžijevas sakė, jog gyvenime esame tapatūs arklio traukiamam vežimui. Tik klausimas, ar esame vežimas – kažkieno kito veiksmų rezultatas, ar arklys – patys esame priežastis? – Kai reiktų tapti vežėju – sugebėti apžvelgti ir valdyti procesus…

Maria Luiza von Franzen (ir kiti jungianizmo teoretikai) teigia, jog „mumyse gyvena dievas (archetipas? Žuvis?), ir tai ne mes norime miego ar esame alkani, jaučiame troškulį, tai daro tas dievas mumyse“. Ir „kad mes neužmiegam, jei dievas mumyse nori būti nubudęs“… O toks rusų alternatyvus fizikas, A. Mišinas, teigia, jog esame „elektra, gyvenanti per biorobotą, kuris visko (ir per daug!) iš mūsų reikalauja “ – kuris variantas jums labiau patinka?

Dar sentikiai Rusijoje naudodavo maldoms formulę „dievas ir šv. Trejybė“, kas yra visai kas kita, nei trejybė kaip „tėvas, sūnus ir šv. dvasia“… Masonų pasigriebta ezoterinė trejybė yra „mokinys, pameistrys, meistras“, kas praktiškai atitinka Gurdžijevo mokymą…

O iki XVI a. bendruomenėse, kurias dabar vadina „sentikiais bezpopovcais“, bet galime sakyti ir „vedinio tikėjimo“ ar „roistai“(nuo rojaus), jiems buvo aišku, jog „gimstame su viena dvasia, vaikiška (ir tą pačią pribuvėja rūpestingai surenka), pauglystėje gauname bendruomenės dvasią – kai prisiimamos pareigos, atsakomybė, dalyvaujama bendruomenės veikloje, ir, jei gyvenimas nugyvenamas teisingai, gerai, pilnai išbaigtas, tada mirštant gaunama trečioji – tėvų ir protėvių dvasia – tampama nemirusiu, bet gyvenančiu toliau anapus ir padedančiu saviems iš amžinybės, saugančiu juos ir globojančiu“…

Tam bendruomenė ir buvo reikalinga, kad padėtų individui sėkmingai pereiti gyvenimo ciklą ir išeiti pas protėvius. Gimsta čia iš naujo tiktai tie, kurie reikalų neužbaigę, gyvenimo negyvenę, žemiškų turtų nepaleidę, artimų iki galo nemylėję, dar visokių norų kupini. Ir nėra kuo džiaugtis reinkarnacija, nes esi tada nelaimėlis. O dabar dar ir esame visi po vieną šito pragaro, vadinamo pasauliu, akivaizdoje. Iš jo išeini ne tam, kad sugrįžtum. Stengiesi, kad pagaliau išeitum ant visai.

Po mūsų čia lieka mūsų įvairūs fantomai – kūriniai, menas, atmintis… Nuotraukos, paminklai, pavadinimai… Lieka mūsų „traumų dvasių“ sankaupa – tas dievas, už mus gyvenęs, kurį mes tik nupenėjom dar labiau, jei nieko nedarėm, kad jis suliesėtų ir sunyktų – ir jis laukia, kada gimsim vėl, kad vėl į mus įšoktų… O yra žmonių, kuriuose tik tiek ir yra iš viso – tik tas nupenėtas dievas – tai jie neišeina į niekur ir iš naujo taip pat negimsta – klajoja pažeme ar prisiplaka prie kokio nežinančio gyvo žmogaus, bando gyventi per jį…

Per hipnozes ir regresijas tai dažnai ir paaiškėja, esu bandžius šita tema jau seniau rašyti. Miltonas H. Ericksonas buvo sekantis labiausiai įtakingas psichoanalizėje/terapijoje žmogus po C.G.Jungo, ir būtent hipnozės naudojimu šitoje srityje – tuo būdu jis šnekėdavosi su paciento pasąmone ar tuo, ką tenai rasdavo: pasąmonė gali žmogų ginti, gali pastebėti, ko, atvirkščiai, sąmonė nepastebi ar ignoruoja; pasąmonė gali galvoti apie viena, kai sąmonė galvoja apie kitą…

Nes ji turi savo interesus, atmintį ir supratimą, gali kontroliuoti žmogaus fizinę veiklą, apeidama sąmonę ir jos nepasiklausus. Taip pat ji gali komunikuoti su aplinka ir reikšti idėjas, sąmonei to nepastebint ir nežinant… Todėl kūno kalba patikimesnė už žodinę, todėl žmonės kalba viena, o patys to nepastebėdami daro kita,. Kai aplinkiniai galvoja, kas čia toks per netikęs žmogus, o jis tiesiog ne pats save valdo, bet jame pasąmonė tvarkosi kaip norėdama, pagal aplinkybes.

Konsepcijos, kategorizavimas, išankstiniai įsitikinimai, aklumas tam, kas akivaizdu – sąmonės darbas ir teritorija. Pasąmonėje visa tai neegzistuoja, todėl joje viskas paprasčiau, ne taip iškreipta ir artimiau objektyviai realybei – pasąmonė yra labiau vaikas, tiesioginė ir laisva nuo civilizacijos normų: kai žmogus sako ką galvoja, nesusimastydamas, jis veikia kaip vaikas su neišvystyta socialine sąmone. „Franc and free“.

Bet pasąmonė automatiškai ir gina žmogų, jei kažką suprasti ar sužinoti jam būtų per daug traumuojantis dalykas. O ir pacientą M. Eriksonas apibūdina kaip „žmogų, bijantį tiesos“(apie save sužinoti, pvz). Todėl, ką pacientas kalba – tai yra viena, bet reikia jį stebėti, kad suprastum, kokia yra jo pamatinė problematika – ką jis stengiasi paslėpti tuo, ką sako, ar ką išduoda jo laikysena, kūno kalba.

M. Eriksonas stebėti sugebėjo kaip reta kas, ypač, kai antrą kartą persirgęs poliomielitu atsidūrė invalido kėdėje, ir jo gyvenimo ritmas sulėtėjo automatiškai. Iš kitos pusės, jis nugyveno ilgą ir kaip reta produktyvų gyvenimą, vos ne iki pat mirties dirbdamas su žmonėmis nuo ryto iki vakaro ir be išeiginių… Jei susimastytume, kokia padėtis pasaulyje dabar, tai matytume, jog kas seniau vadinta „vaiko sąmone“ ir buvo tas etapas, iš kurio būdavo išaugama, tai dabar ji, prikrauta visokių traumų šlamšto, ne tik nuskęsta į pasąmonę, bet vietoj jos žmogui socialinė sąmonė nebeišsivysto, jis greičiau lieka dideliu vaiku, valdomu ne proto (iš sąmonės), bet tiesiog, valdomas pasąmonės, ir pats sau jau jokios įtakos nebeturi.

O smegenys, aktyvuotos Liuciferio (nemaišyti su protu), padaro juos dar ir egoistiškais individualistais, smalsiais, neetiškais ir naujumo (progreso) bei technikos dievams besilankstančiais…. Nes kitaip gyventi gi neįdomu! – Ir niekas neprisimena perspėjimo, jog „smalsumas pražudė katę“…

Žodžiu, gyvename įdomiau, nei senosios bendruomenės, apie kurias vis kalbu, bet jos su mumis vietomis nesikeistų! Žmogus su neapsunkinta visokiomis problemomomis vaikyste, užauga sveikas, gyvybingas, jam viskas sekasi. Bet kaip augti tokioje vaikystėje, kai tave augina ne visas kaimas, ne giminė su tetom ir dėdėm, netgi nebe seneliai, o du pasimetę, užimti, pervargę – dažniausiai patys dar neužaugę ir savo problematikos pilni tėvai?… Ir netgi du tėvai šiandien jau yra daug! Dažniau pasitaiko tik vienas…

Geriausiu atveju vaikai užauginami geručiais, švaručiais, paklusniais „mažais suaugusiais“, kurie supratimo neturi apie pasaulio realybę, nėra jai pritaikyti, gyventi nepasiruošę, ir, netgi neturintys tam energijos… Iš jų išeina geri mokslininkai, chirurgai, profesoriai, teoretikai, bet kokia reali iš jų nauda pasauliui? – O dar ir pasaulis, veikiantis pagal realybės dėsnius, jiems rodosi nešvarus, netvarkingas ir, svarbiausia, neteisingas! Ir jie puola jį skubiai iš visų jėgų taisyti.

Fizikas A. Mišinas sako, jog objektyvios realybės ir jos veikimo principų vaizdą susidaryti galima pasistengus pačiam susirankioti, bet kas iš to? Dabar niekas pagal tai nefunkcionuoja, o mažiausiai – mokslas ir technika, todėl jie ir yra tokie riboti, ir, tuo pačiu, visuomenės ir žmogaus galimybės – nes moksle viskas šniūriukais šiaip ne taip suraišiota, gyvename dirbtiniame, kreivame pasaulyje be vystymosi perspektyvų… Bet „sistema nesugedus, ji tokia padaryta specialiai“…

Ir sociumas, pakeitęs bendruomenę valstybės naudai, bando mus motyvuoti tarnauti valstybei taip pat ištikimai, kaip seniau žmonės mūru stojo už savo bendruomenes. Valstybė, atseit, mus gina, rūpinasi mumis, gydo, moko ir pašalpas duoda… Bet ne šitos buvo senosios bendruomenės svarbiausios funkcijos! – Gyvam, gyvybingam žmogui, kaip jau minėta, pagalbos iš niekur nereikia, ir jis niekada nepaklus ten kažkokiom šio pasaulio valdžiom.

Bendruomenės pagrindinė funkcija buvo dvasinė! – Padėti įveikti dvasines spragas, jei tokios ištikdavo – ko negalėtų vienas, – tą gali krūvon susitelkusi bendruomenė! Visi kartu gali užpildyti vieno asmens energetines spragas ir padėti vis tiek sėkmingai finišuoti gyvenime kiekvienam savo nariui.

Nepalikti nei vieno atsilikusio, pasimetusio… Nepalikti klaidžiojančių dvasių, eterio šiukšlių, kitiems amžiną dvasios skambėjimą girdėti ir jausti trukdančių.

Gaiva Paprastoji

(Bus daugiau)