infa.lt

Ideologija, vadinama neokonservatyvizmu, turi daug krikštatėvių. Bet pagrindiniu, trockizmą pernešusiu ir perkėlusiu į Amerikos ideologijos, politikos ir jos valstybinių instancijų širdį, galima vadinti James Burnham. Atsivertėlis iš komunistų, buvęs artimas L.Trockiui, jis 1941 m. parašė „The Managerial Revoliution“ ir 1943 m. „The Mackiavellian Defenders of Freedom“ abi propagavo antidemokratinį perversmą, tada vykusį nacių Vokietijoje ir fašistinėje Italijoje.

O 1945 m, „Lenin’s heir“, jis persijungė nuo žavėjimosi L.Trockiu į žavėjimąsi Stalinu. George Orwell kritikavo cinišką ir elitaristinę jo viziją savo 1946 m. esė „Second Thoughts on James Burham“, pastebėdamas, jog „Burham labiausiai susirūpinęs parodyti, jog demokratinė valstybė pasaulyje niekada nė neegzistavo ir, kiek galima įsižiūrėti į ateitį, – niekada neegzistuos. Visuomenė savo prigimtimi yra oligarchinė, o oligarchinė valdžia visada rėmėsi jėga ir apgaule…. Įtaka kartais gali būti laimėta ir išlaikyta be jėgos panaudojimo, bet apgaulė visada bus būtina.“

Sakoma, jog Orwell’as modeliavo savo romaną „1984“ pagal J.Burham viziją dėl ateinančios totalitaristinės valstybės, kurią aprašė kaip „naujos rūšies valstybę, nei socialistinę, nei kapitalistinę ir garantuotai paremtą vergove“.- Dabar prisiminkim, kaip mums ši knyga buvo pristatoma – kaip komunizmo, kuris, ačiū dievui, nugalėtas, vizija. Ji tokia ir yra, tik komunizmas nenugalėtas, o perėmęs kapitalizmo ideologinę bazę dar prieš tai, kol mes į kapitalizmą grįžom. Todėl tikriausiai ir grįžom, nedaug kliūčių sutikę?

James Burham biografija prasideda labai respektabiliai ir jis atrodo ne prie ko, jei pamirštume, kaip glaudžiai britai bendradarbiavo su TSRS ir prieš karą, ir po jo – kaip britų žvalgai perduodavo visą informaciją į Maskvą ir, jei tai būdavo paviešinta, spėdavo į ten ir pabėgti, pasislėpti – nebausti, neteisti ir ant jų oficiali valdžia net nepykdavo. Kimą Filbį prisiminkit… Taigi, James Burham studijavo Prinstone ir Oksforde, vienu metu buvo net J.R.P.Tolkien studentas. Karjerą pradėjo kaip rašytojas ir filosofijos instruktorius Niujorko universiteto departamente visai prieš 1929 m. Wall Street crash – biržos žlugimą. Visai nesidomėjęs politika, Depresijos įtakoje trečiam dešimtmetyje jis radikalizavosi ir, kartu su kolegomis, tapo marksistu. Pavyzdžiui, jo nuomone, Trockio dialektinio materializmo panaudojimas, aiškinant sąveiką tarp žmonių ir istorijos jėgų knygoje „Rusijos revoliucijos istorija“ yra puikus. Toks knygos reviu abu vyrus, autorių ir recenzentą, suartino – taip prasidėjo J.Burham gyvenimo etapas, surištas su pasauliniu kairiųjų judėjimu…

Kol anie įsisavino jų taktines gudrybes ir sugebėjo tęsti jų strategiją jau be jų pačių.

Vienas Raudonosios Armijos įkūrėjų, L.Trockis paskyrė savo gyvenimą Pasaulinės Revoliucijos propagandai – Rusija jam buvo nesvarbi iki tokio lygio, kad ją reikėjo sunaudoti „kaip pakuras pasaulinės revoliucijos laužui“ – tai nieko keisto, žinant, kad jis atstovavo amerikonų finansininkų interesus, revoliucijos priedanga perimančių savo kontrolėm vis naujas teritorijas… Trockistus galima vadinti ekspertais įtakojimo, infiltracijos ir disrupcijos srityse. J.Burham įsigyveno į savo vaidmenį aistringai, tapo Trockio adjutantu, ir dešine ranka šios partijos vykdomoje politikoje. O politika buvo tokia: įsigalėti, perimant daug didesnes ir įtakingesnes partijas iš vidaus (taip vad. entrizmas).

Kai L Trockį 1927 m. buvo išmestas iš Komunistų partijos, jis savo politinės karjeros tuo baigti nesiruošė. Labiausiai žinomas trockistų entrizmo pavyzdys yra French Turn: 1934 m. trockistaai įėjo į žymiai didesnę Prancūzijos Socialistų partiją ir perėmė įtaką jos karingiausiuose segmentuose. Tais pačiais metais trockistai padarė „prancūzišką perversmą“ ir Amerikos Komunistų Lygoje, ir toliau, jau ši Lyga, padarė tą patį Amerikos Dirbančiųjų Partijoje… J.Burham patiko bolševikų kietumas – liberalų minkštakūniškumo jis nekentė.

Čia verta atkreipti dėmesį į principą, jog, iš vienos pusės, prisijungiama prie vieno ar kito judėjimo, išmokstama, įsisavinama, perimama, tai, ką jis gali duoti, ir tada viešai atsisakoma ir einama toliau, prie sekančio: trockizmas, leninizmas, fašizmas, makiavelizmas. Po Antro Pasaulinio karo komunizmo jau niekam nereikia, ant jo galima sukart visus šunis, nurodyti ir apkaltinti kelis komunistus – Mc Cartizmas Amerikoje – ir eiti tuo pačiu keliu, naudotis metodu toliau, daryti toliau tą patį, tik po nauja iškaba, pavadinimu, vardu – tokiu, kuris žmonėms dar neiššaukia pasipiktinimo, pasipriešinimo ar pasibjaurėjimo…

Panašu, kad taip ir vyksta visur ir visais laikais – kai Lietuvoje jau nei vieno bent kiek pavojingo oficialaus komunisto neliko, tai nusikalstama organizacija buvo paskelbta pati Komunistų partija – kai tie, kurie jos vardu nusikaltimus darė, seniai perbėgę į kitas partijas, po kitais pavadinimais ir toliau daro tiksliai tą patį… Kol Amerikoje oficialiai buvo gaudomi komunistai, universitetuose profesūra radikalėjo, jauna intelektualų karta ieškojo, kaip įtvirtinti save, būnant kitokiai, nei buvusioms. Karinės laboratorijos bandė narkotikus ant nieko neįtariančių piliečių, federalinė valdžia kovojo prieš vietinę dėl juodaodžių teisių įtvirtinimo, trockizmas įsitaisė viso to centre ir širdy…

O po pralaimėjimo Vietnamo kare trockistai intelektualai įsitaisė jau ir JAV politikos ir Gynybos intelektualų vaidmenyje. Ir JAV, iš normalios valstybės tapo nesibaigiančio ideologinio karo karžygiu – nesibaigiančio, kol yra naujų teritorijų perėmimui… Profesionalus slaptųjų tarnybų objektyvumas, kiek jo dar buvo, tapo visiškai politizuotas ir atstovaujantis reikiamus interesus. Nes, ar JAV valstybei nėra ką veikti savo viduje, ar ji neturi savo reikalų, problemų? – pažiūrėkim aplinkui, visos valstybės kaip valstybės, nėra kitos tokios, kuri kaip pamišus visą laiką kažką pultų, kaltintų ir su tuo „teisėtai“ kariautų… Nes ne valstybei karų reikia, o ją perėmusiems finansiniams dariniams!

Oficialiai atskaitos taškas šiam politiniam posūkiui – JAV valdžios perėmimui tų, kurie pasaulinę revoliuciją visada ir finansavo – gali būti laikomas 1974 m. straipsnis Wall Street Journal , kurio autorius buvo žinomas atominis strategas ir buvęs trockistas Albert Wohlstetter, atskleidęs tekste menamą Amerikos branduolinį pažeidžiamumą… O finalu – po dvejų metų sekusį , ritualinį ČŽV apsivalymą, reiškusį ideologija, o ne faktais besiremiančios analizės metodo pergalę JAV administruojančios biurokratijos analuose.

(bus daugiau)

Gaiva Paprastoji