infa.lt

Jefim Finštein

AFP

Vienas populiariausių informacinių portalų Amerikoje, Politico paskelbė visuomenės nuomonės apklausos, pravestos 47 Europos šalyse, rezultatus. Šis sociologinis tyrimas turėjo gana originalią užduotį: sumanyta išsiaiškinti, kuriose šio plataus arealo vietose rinkėjų nuotaikos tokios, jog yra galimybė, kad prie valdžios vairo bus prileisti Donaldo Trampo (Donald Trump) tipo politikai. Rezultate susidėjo toks kaip ir „Trampo meilės“ reitingas, Trumpability Index.

Kadangi išversti sunku, tai dėl aiškumo patikslinu, jog turima omenyje ne meilė konkrečiam žmogui, bet bendras polinkis į tokio tipo, buvusius ar būsimus, personažus. Taigi, visuomenei portalas ir pristatė, savais paaiškinimais palydėdamas, „Trampą mylinčių“ šalių dešimtuką.

Nežiūrint į tai, kad apklaustųjų atstovavimo spektras buvo platus, gauti rezultatai, kaip pabrėžia portalo redakcija, „ypatingai nepavykę“. Taip kuklintis, žinoma, jiems nereikėtų: abejotinos vertės išeities taškas visada duoda abejotinos mokslinės vertės rezultatą. Portalo pozicija yra liberali kairė, Amerikos prezidento kritika tenai pasirodo ir skaitytojams kišama kasdien, nuo bet kokio racionalumo atitrūkta – ši pozicija ir nulėmė, kokiu požiūriu siūloma remtis skaitytojams, vertinant šią netrivialią problemą. Savaime aišku, jog tokiame reitinge užimti viršutines vietas yra gėda. Ir, kad visuomenė, kurioje yra stipriai įsivyravusi „meilė Trampui“, yra atsilikusi, neverta dėmesio ir neišsivysčiusi demokratijos požiūriu.

Ji lengvai susigundys nacionalumu, ekstremizmu, rasizmu, seksizmu ir kitokiais neprogresyviais izmais. Tokia, prie sociologijos mokslo gėdos stulpo pastatyta visuomenė, pagal viską turi turėti trūkumų jau pačiame savo nacionaliniame charakteryje: tokių, kaip polinkis į diktatūrą ir vadų garbinimą, jos pilietiniai institutai turi būti neišvystyti, spaudos laisvė ribota, jos charakteryje turi vyrauti vergiški instinktai… Ir, viso to pasekoje turi būti dar ir visų rūšių techninis ir kultūrinis atsilikimas.

O pačiame reitingo viršuje netikėtai pasirodė besanti Čekijos respublika. Štai ir turime reitingo sudarytojų diskomforto priežastį. Greičiausiai, kaip tik šitai ir privertė juos apklausos rezultatus ir visą reitingo konstrukciją pavadinti „ypatingai nemoksliškais“. Net ir pradedantis istorikas turėtų žinoti, jog čekų visuomenė visais įmanomais atžvilgiais buvo pakankamai demokratiška dar tada, kai portalo Politico redakcija, kaip sakoma, dar po medžius karstėsi.

Bet subjektyvaus požiūrio logika nugalėjo prieš faktus. Čekai, nuo amžių garsėjantys skeptiškumu ir linkę į viską žiūrėti iš sveiko proto varpinės, su dideliu nepasitikėjimu įvertino komjaunuolišką Amerikos rašančiųjų brolijos entuziazmą. Jie tiesiog negalėjo neatsidurti pačioj gėdingiausioje pirmoje vietoj pagal šitą išgalvotą rodiklį, posūkyje pralenkdami ir tokius žinomus iš anksto „Trampo mylėtojus“, kaip Rusija, Turkija ir net Adzerbaidžanas – nekalbant jau apie Lenkiją ir Vengriją, įklimpusias kažkur lyderiavimo pusiaukelėje.

Publikuotą reitingo dešimtuką užbaigia Prancūzija ir Didžioji Britanija, surinkusios po lygiai taškų. Sprendžiant pagal tai, jog į šį dešimtuką nepateko tokios valstybės kaip Vokietija ir Austrija, jos, galime manyti, voliojasi kažkur visai reitingo rezultatų dugne, kas yra logiška, žinant jų ilgaamžes pakantumo ir humanizmo tradicijas.

Neįmanoma suabejoti JAV teise pasisakyti apie demokratijos padėtį pasaulyje – tai tobulojo, šioje je daugiausia pasiekusiojo teisė. Tik štai, čia apmaudžiai nesusieina galai: kurioje vietoje yra patys tyrimo autoriai? Jie vertina sąlyginio „Trampizmo“ grėsmę kitose šalyse, iš pozicijų visuomenės, jau išsirinkusios realų Trampą savo šalies prezidentu! Iš tikrųjų, tai Čekija, su visu fataliu savo netobulumu, blogiausia tarp blogiausių, bet vis tik, antra po JAV – kai protas užmigęs, kaip sakoma, iš jo iškyla pabaisos. Ydingas išeities taškas pagimdo neperžengiamus vidinius prieštaravimus.

Daugybė žmonių šiais laikais kenčia nuo laikraščių skaitymo ir naujienų iš mylimų TV kanalų klausymo priklausomybės. Faktų pateikimas bei neobjektyvi jų interpretacija ir nulemia tokių žmonių sąmonės turinį. Šalyse, kur MIP išeities pozicijos pakankamai skirtingos, tai žiūrovo ir skaitytojo ypatingai netraumuoja.

O štai Amerikoje, kur spauda savo daugumoje sąmoningai pasirinkusi už ką ji, – jei žmogui pasitaiko iškristi iš įprastinio laikraštinių naujienų srauto, tai paprastai iššaukia abstinencijos sindromą, šnekamojoje kalboje paprasčiau vadinamą “lomkėmis”. Toks žmogus, iš mąstančio yra lengvai paverstas technologinio apdorojimo produktu.

Jam sunku patikėti, jog alternatyvūs argumentai ir versijos gali būti teisingos – ypač, kai ir namo kaimynai, ir kolegos universitete, visi galvoja taip pat, kaip ir jis. Peršasi akademinė logika, kuria su manim pasidalino pažįstamas profesorius iš Bostono:”rinkimai pas mus ne kitaip, kaip grubiai sufalsifikuoti – aš, pavyzdžiui, gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuris balsuotų už respublikonus.’ Produktas, suprantama, nepagalvoja, jog jis gali būti produktas. Jam rodosi, jog bendras jo išsilavinimas ir intelektualinis horizontas jį patikimai apsaugo nuo išorinės manipuliacijos.

Gaila, bet taip nėra – išsilavinimas pats savaime dar nieko neišgelbėjo nei nuo tragiškų paklydimų, nei net nuo dalyvavimo nusikaltimuose. Vienintelis apsauginis mechanizmas, tegul ir ne šimtu procentų, bet vis tik veikiantis, yra sveikas skeptiškumas.

Amerikietis naujienų vartotojas visą informaciją apie pasaulį šiandien gauna iš anoniminių šaltinių – kitokių nebelikę. Iš kažkada rimtos, dabar pageltusios spaudos, paneigimai ar atsiprašymai už šmeižtą ir neteisybę prapuolė – išnyko kaip žanras. Angažuoto žurnalizmo šalyje paplitę tvirtinimai, jog teisė naudoti anoniminius šaltinius – pagrindinė iš visų laisvos spaudos teisių. Tai tipiška pusiau tiesa, užtrinanti reikalo esmę: laisva bulvarinė spauda publikuoja medžiagą iš Viena Boba Sakė agentūros, o rimti leidiniai, žinoma, privalo faktus patikrinti du kartus, – ar jie atitinka teisybę, ar neišgalvoti. Nėra reikalo įrodinėti, jog principinis atsisakymas tikrinti faktus tiesos išsiaiškinti nepadeda – priešingai, padaro ją tuščiavidure, neesmine, o vadinasi ir neverta ieškoti. Vienu žodžiu, tai kaip tik yra būdas nuslėpti tiesai.

Ką apie savo šalį žino toks “teisingai sukonstruotos” informacijos vartotojas? Jis žino, jog Trampui atėjus į valdžią, Amerikos reikalai dar kažkiek juda, bet bendrai imant yra labai prasti ir visuose frontuose vienu metu. Investuotojai iš Amerikos rinkos bėga nenorėdami investuoti į liaudies ūkį jo nuopolio periodu. Biržose pučiamas eilinis burbulas, kuris ankščiau ar vėliau sprogs. Doleris maždaug 1/3 brangesnis už savo realią perkamąją vertę, kas apsunkina prekių eksportą. Pramonė kenčia nuo darbo jėgos trūkumo tuo metu, kai kvailas senis- prezidentas bando nutraukti naujų persikėlėlių – potencialių trūkstamų darbininkų srautą.

Savų priešrinkiminių pažadų Trampas nevykdo: sienos su Meksika nepastatė, Obamos sveikatos apsaugos sistemos neatšaukė, mokesčių reforma liko tik šnekose. Net orai prie jo sugedo, ir peršasi įtarimas, jog pati gamta baudžia jį už išėjimą iš Paryžiaus klimato susitarimų. Šiame blogų žinių fone nekeista, jog prezidento palaikymas liaudyje tirpsta kaip sniegas pavasarį. Ir apkaltos jam išvengti nepavyks, nors kol kas sunku pasakyti, kada ir už ką būtent jį teks išmesti, paėmus už pakarpos.

Niūrus vaizdas, atspindimas kreivame neobjektyvios spaudos veidrodyje su realybe praktiškai nieko bendra neturi. Tiesioginių investicijų kiekis į Amerikos ekonomiką auga. Nacionalinės valiutos vertė, tikėtina, užkelta, bet spekuliantai ir už šią kainą ją mielai perka. Dolerio jėga atspindi JAV patrauklumą. Biržos indeksai po Trampo išrinkimo į valdžią pakilo 15% ir tik vienas dievas žino, ar šis burbulas artimoje ateityje sprogs, ar pasirodys esąs ilgalaike tendencija. O kol kas amerikonai iš akcijų augimo užsidirbo daugiau nei 4 trilijonus dolerių. Tokie pinigai gatvėje nesimėto. … Produktas auga nesustojamai, trečio ketvirčio augimas 2.6%, metų rezultate tikimasi 3% prieauglio. tai du kartus daugiau, nei prognozuojama Eurozonai. Mokesčių reforma greičiausiai dar labiau išaugins verslininkų apetitus – daugelio ekonomistų nuomone, Trampo žadėtas 4% augimas yra pilnai įmanomas. 4.5% nedarbas JAV yra struktūrinis, t.y. jo kaip ir nėra iš viso. Eurozona, turėdama dvigubai didesnį, apie tai gali tik svajoti.

Meksikos sienos, gali būti, jog ir iš viso statyti neteks – užteko perspėti, ir nelegali imigracija sumažėjo dešimtimis procentų, problemos beveik nebeliko. Rinkiminio pažado esmė buvo ne sumūrytų akmenų kiekis, o imigracijos problemos išsprendimas. Dabartinės sveikatos apsaugos sistemos atšaukimui Trampas dar turi pakankamai laiko, jei prisimintume, jog Obama ją prastūminėjo metus. O Amerikos prezidento populiarumo kritimu, tai nebetiki net ir patys apie tai rašantys žurnalistai – visų agentūrų skelbiamais duomenimis, pasitikėjimo lygis yra 40% ir nesikeičia jau mėnesiais. Kiekvienas sociologas žino, jog stabilus 40% rinkėjų palaikymas rinkimuose reiškia daugiau, nei 56% nepatenkintųjų neapykanta. Pirmieji žino už ką balsuos, antrieji susipyks ir išsidalins, nesusitarę dėl alternatyvaus kandidato.

Portalo Politico autoriai ne blogiau už mus su jumis žino priežastis, dėl kurių įvairiose visuomenėse išplito „meilė Trampui mylėjimas“. Jie tą priežastį ir patys pristato publikacijos įvade. Egzistuojanti partijų sistema pergyvena giliausią krizę ir nesugeba pateikti vertų kandidatų. Partijos dauginasi dalijimusi, kaip infiuzorijos, sistema užsiciklinusi savyje ir užsidariusi kokone. Gyvybės joje nebėra, ji išėjo kaip karštas oras iš dirižablio. Rinkėjui atsibodo tokia įvairovė, kuri tik dėl akių, kurioje iš tikro viskas – vienas ir tas pats. Jis instinktyviai jaučia, jog centrai, kuriuose priimami svarbiausi sprendimai, dingo už horizonto. kas dar jaunesnis, emigravo į blogosferą.

Avantiūristai veržiasi į valdžią, sukurdami vienadienius politinius naujadarus, susidedančius iš visokių perėjūnų pagal sistemą „š… krūva dar per maža“. Rišlios, apgalvotos partinės programos seniai išstumtos postmodernistinių sapaliojimų, beprasmių, bet gyvybingumu trenkiančių lozungų, pvz, „Pirmyn, Rusija!“, „Pirmyn, Italija!“, „Kartu pirmyn!“, „Taip, mes galim!“, „Mes padarysim!“ „Mes dar o-ho-ho!“, „Griebkite, atpigo!“, „Mes visiems parodysim!“ – o ką mes galim ir ką parodysim? Atsiskaityti prieš rinkėjus vis tiek nereikės: tokios formacijos gyvena trumpai, iki sekančių rinkimų.

„Babyboom“, buvusių „gėlių vaikų“ ir maištininkų karta, nors ir pasirodė visais atžvilgiais nieko verta, nuo valdžios jų neatplėši jokia jėga, gal tik kojomis į priekį išnešt pavyks. Visokių rūšių „milenialai“, X, Y, Z kartos politika nesidomi, jos jiems ir už dyką nereikia, tik nuo kompiuterinių žaidimų atitraukia. o pati politika, vietoj veiksmo, užsiima kabliukų kūrimu ir ataskaitų apie nuveiktą darbą rašymu. Tik per paskutinius savo buvimo Baltuosiuose Rūmuose metus, B. Obama išleido 93 000 puslapių visokių cirkuliarų, priesakų ir vertingų nurodymų. Tie, kurie juos naikins, aprūpinti darbu iki pensijos.

Žinoma, ten kur nėra įstatyminių galimybių įtakoti politiką, protestas gali tapti radikalus ir įgyti net keistas formas. Kur tokios galimybės dar yra, galima laukti Trampo. Jis nereikalauja meilės ar pagarbos sau, pakanka suprasti, jog jis neskaldo visuomenės į dvi dalis, jis pats yra tokio susiskaidymo produktas.

Visiškai tokios pačios problemos šiandien slegia ir europiečių pečius. Čia irgi susiformavo radikalių politinių permainų poreikis. Atsakas į tai gali būti kiek tik nori neatitinkantis ar net klaidingas, bet nėra nieko blogiau, nei tai, kai visuomenė iš viso nebėra pajėgi į šį aštrų poreikį sureaguoti. „meilės Trampui“ indeksą reikia aiškinti priešingai, nei tai daro jo lengvabūdiški kompiliatoriai.

Tokios šalys, kaip Vokietija, pasitarnauja greičiau gąsdinančiu, nei teigiamu pavyzdžiu. Ir kalba eina ne apie gerbūvio lygį, gyventojų darbštumą ar svetingumą. Visuomenė, įkritusi į politkorektiškumo katatoniją, amorfinė, ir tuo pačiu suakmenėjusi, kur nėra vidinės dinamikos ir laisvai išreiškiamų prieštaringumų – tokia visuomenė, nežinanti ir nenorinti žinoti savo ateities, gali iššaukti tiktai užuojautą ir kaimynų atsargumą. Pirmas pasitaikęs išbandymas parodys, jog supuvęs jos audinys suirs į plėnius. Amžinai kompleksuoti vokiečiai, kaip rašė laikraštis Die Welt, Europoje likę vieninteliais ne europiečiais: skirtingai nuo visų kitų tautų, jie nemoka ir bijo išreikšti savo nacionalinį savitumą.

Jie patenkinti savo tik kaip gyventojų vaidmeniu, patenkinti vadinami žmonių mase, liaudimi, apjungta tik bendra teritorija, priklausančia visiems ir niekam. Jų įtartinas kantrumas yra tik visam kam abejingo nesipriešinimo, atsisakymo nuo teisės į savą likimą, forma. Nuo čia – tik žingsnis iki kito, priešingo, kraštutinumo. Trampo atėjimas jiems, žinoma, negresia – tai ne tas lyderis, kurį sukuria nepilnavertiškumo kompleksas. Čekijoje priešingai, toks atsakymas į visuomenės poreikį yra visai įmanomas – tauta čia gyva, judri, be žvėriško rimtumo. Ir šiuo atveju kaimynams nėra ko baimintis: anksčiau ar vėliau, kiekviename čekų Trampe išryškės šauniojo kareivio Šveiko bruožai.

vertė: Gaiva Paprastoji